O jau daug vėliau anoniminis šmaikštuolis pridūrė, kad, skirtingai nuo mokesčių, mirtis nelabai keičiasi Kongresui susirinkus į sesiją.
Vietoje Kongreso įsivaizduokime Seimą, ir gauname tą Mėnulio pilnaties reformą, kurios metu nutarta papuošti mūsų mokesčių puokštę nuostabiausiu žiedu – stambios prekybos apyvartos mokesčiu.
Kadangi mokslininkai daugel metų įnirtingai neigia bet kokią Mėnulio fazių įtaką mūsų smegenims, nesuverskime ir mes Seimo daugumos elgesio astronominiams kūnams. Viskas daug paprasčiau.
Įprasta žmogiška logika sako, kad artėjant lemiamo pasirinkimo valandai žmogus ima stengtis, kad jam pasisektų.
Sportininkas pereina į specialų režimą, studentas išmeta lauk alaus skardines ir sėda prie konspektų, jaunuolis ima į rankas puokštę ir nosine blizgina sutuoktuvių žiedą.
O Seimo narys tokiais atvejais turėtų stengtis padaryti taip, kad visi būtų laimingi, patenkinti ir nubalsuotų, jog jis galėtų nosį krapštyti dar ketverius metus.
Betgi žmogiška logika Seimo akvariume nustoja galioti maždaug kadencijos viduryje, o su šia valdančiąja dauguma ji apskritai ten retokai rodėsi.
Kartais įkišdavo snapą, nusipurtydavo ir vėl ilgam dingdavo.
Todėl šiai politikų kartai artėjantys Seimo rinkimai tik dar viena proga išrasti naują baubą ir pademonstruoti savo ryžtą nukertant tam baubui galvą.
Ir pasirinko auką – prekybos tinklus.
Bent jau bandė pasirinkti. Bet į Seimo snaiperio taikiklį pakliuvo visos įmonės, kurios per metus apvarto 24 milijonus eurų. Europos Sąjunga mano, kad maža įmonė yra nuo 50 iki 250 darbuotojų, o jos metinė apyvarta – nuo dešimt iki pusšimčio milijonų.
Bet mes – ne Europos Sąjunga, mes – paskutiniai pagonys, ir mes skaičiuojam geriau.
Žodžiu, taikosi į prekybos tinklus, o pataiko ir į degalinių, ir į greitojo maitinimo, ir į gyvūnų prekių, ir į teleoperatorių, ir į namų apyvokos prekių tinklus.
Įtariu, kad pataikytų ir į žvejybos reikmenų, bet kadangi ten žvejai, jų tikslios apyvartos niekas ir nesužinos.
Ir visiems įkala papildomą procentą nuo apyvartos (ne nuo pelno!), tegul ir su nuostoliu, va, prašom, dar vienas procentas prie jau esančio PVM, kuris kaip pasistiebė krizės metais, taip ir liko toks peraugėlis krizei seniai atsigulus į ekonomikos vadovėlius. Trejus metus, žinoma, prarypavus, kad va, pas kaimynus kitoks PVM, tai gal mums reikėtų mažinti.
Dabar šio projekto genialūs autoriai šiokiame tokiame cugcvange – jeigu bandys susifokusuoti vien į prekybos tinklus, gali užsirūstinti Europos Komisija už perdėtą dėmesį vienam sektoriui.
Jei paliks visas stambias-mažas įmones, tiesiog pamatys, kad kainos ūgtelėjo bent vienu procentu.
Tuo pačiu, kurį lengva ranka užmovė ant PVM.
Ir iš didelio gerovės valstybės projekto liks tik nusilaupiusi plyta, su kuria net lauko tualeto neparemsi.
Ir tai tuo metu, kai valstybės kontrolė yra nurodžiusi bent tris kaminus, pro kuriuos kasmet išgaruoja dešimtis ir šimtus kartų didesnės sumos, nei tikimasi sužvejoti naujuoju mokesčiu.
Tai ir viešieji pirkimai, kuriuose arba permokama prisiperkant visiškai nereikalingų dalykų.
Tai ir visiškai neoptimizuotas lėšų švietimui ir sveikatos apsaugai paskirstymas, kai gydytojai ir mokytojai lieka su ilga nosimi, užtat šildomi tušti mokinių suolai ir ligonių lovos.
Ir pagaliau tai tas pats šešėlis, iš kurio traukia verslą valdžia, traukia ir niekaip neištraukia. Nors vien su vienkartine mokestine amnestija sugebėjo į biudžetą gauti kone tiek pat, kiek žadama šiuo pilnaties prekybos mokesčiu.
Atrodo, tiek erdvės kūrybai, bet ne, geriau stoti į trečią baleto poziciją ir išburti eilinę nesąmonę. Ir kaip po to tikėti mokslininkais, kad Mėnulis čia niekuo dėtas?
