Šis viešas pareiškimas buvo griežtas, nors ir išsakytas G.Nausėdai būdingu santūriu tonu. Nereaguoti į prezidento žodžius negalės nei Vyriausybės vadovas, nei patys „socialdarbiečiai“. Priešingu atveju galima laukti, kad šalies vadovas pareikalaus keisti neseniai paskirtą ministrą.
Likus vos metams iki kitų Seimo rinkimų valdantiesiems išsaugoti gerus santykius su į rekordinio populiarumo aukštumas kopiančiu prezidentu gerokai svarbiau nei pačiam G.Nausėdai.
Neatsitiktinai valstiečių lyderis R.Karbauskis nepraleidžia progos pasidžiaugti, kaip darniai sekasi bendradarbiauti su naujuoju šalies vadovu.
Gal vadinti idiliškais šiuos valdžios atstovų santykius būtų per drąsu, nors ir pats prezidentas antradienį pasidžiaugė, kad su Vyriausybe jam sekasi rasti bendrą kalbą. Todėl rūsčios pastabos A.Palioniui gali būti ir perspėjimas visiems valdantiesiems, kad šalies vadovas jiems yra nubrėžęs raudonąsias linijas, kurias peržengus grėstų karčios pasekmės.
Suprantama, opozicijos nedžiugina taikus prezidento dialogas su Vyriausybe ir Seimo dauguma. Matyt, būta lūkesčių, kad G.Nausėda gerokai smarkiau pašokdins valdančiuosius jau pertvarkant ministrų kabinetą, bet šios viltys nepasiteisino.
Žinoma, prezidentas, ko gero, galėjo labiau spausti valdančiuosius dėl vieno ar kito ministro kandidatūros.
Užkulisinių derybų G.Nausėda nelinkęs viešinti, vengia garsių kategoriškų pareiškimų. Vis dėlto žvelgiant ne pro partinių interesų akinius matyti, kad nebuvo daug prasmės vien iš principo žūtbūt metams palikti vieną ar atleisti kitą ministrą.
Naujojo šalies vadovo valdymo stilius visai kitoks nei jo pirmtakės – diplomatiškas, adamkiškai santūrus, o ne grybauskaitiškai komandinis. Politikos forma atsiliepia ir jos turiniui, todėl neprireikė laukti nė šimto dienų, kad Lietuvoje pasijustų taikingesnis politinis klimatas.
Užtat pylos pats prezidentas gavo jau kone nuo pirmųjų valdymo dienų – priekaištauta, kad per daug nuolaidžiauja valdantiesiems, stokoja tvirtumo, politinio stuburo.
Tik krinta į akis, kad, nusivylę šalies vadovo nekonfliktiškais santykiais su valdančiaisiais, ir patys opozicijos atstovai, pirmiausia konservatoriai, patys vengia atvirai užsipulti populiarųjį prezidentą, ir kritika daugiausia liejasi jiems artimų politikos ekspertų lūpomis.
Mat supliekti G.Nausėdos pasikinkytos gerovės valstybės vizijos neišeina nei valdantiesiems, nei opozicijai – kas likus metams iki Seimo rinkimų gali sakyti, kad tai nieko vertas siekis?
Aišku, galima sakyti, jog prezidento planai kurti gerovės valstybę per daug nekonkretūs, fragmentiški.
Kad ir kaip būtų, G.Nausėda jau pasiūlė pensijų ir neįgaliųjų pašalpoms didinti papildomai skirti 100 mln. eurų sumažinus dyzelino akcizo lengvatą ūkininkams, lėčiau keliant neapmokestinamųjų pajamų dydį, įvedant labiau progresinius didžiulių pajamų mokesčius.
Be abejo, tai esmingai nesumažins Lietuvoje nei skurdo, nei socialinės atskirties, bet negalima ir sakyti, kad prezidentas nieko nedaro siekdamas įgyvendinti rinkimų pažadus.
Be to, užsimenama ir apie eilės laukiančius siūlymus suvienodinti mokesčius skirtingoms veiklos rūšims, atsisakant įvairiausių lengvatų ir išimčių sistemos.
Tai neabejotinai atsilieps įvairių socialinių grupių interesams ir natūralu, kad jos juos gins pasitelkdamos politikus.
Galima laukti smarkaus mūšio Seime jau svarstant kitų metų biudžetą, o teikiant naujus mokesčių pertvarkos siūlymus interesų grupių kova tik aštrės. Tai, ko gero, ir bus tikrasis G.Nausėdos politinės valios tvirtumo išbandymas.
Kita vertus, visuomenės kuriamo gėrio perskirstymas per mokesčius gali sukelti ir prieštaringų ekonominių bei socialinių pasekmių, čia reikia labai apdairaus chirurginio pjūvio, remiantis dialogu su visomis socialinėmis grupėmis, kad padedant vienoms per daug nenukentėtų kitos.
Dialogui G.Nausėda, atrodo, pasirengęs – tiek vidaus, tiek užsienio politikos laukuose. Tai patvirtina ir jo polemika su konservatoriais, reikalaujančiais nepalaikyti jokių politinių santykių su Minsku ir dar blokuoti ES partnerystės susitarimą su Baltarusija.
Prezidentas atšovė, kad ankstesnė nesikalbėjimo politika nesustabdė Astravo atominės elektrinės statybos, ir žadėjo eiti dialogo su Minsku keliu. Kartu jis pabrėžė neatsisakąs principinių nuostatų neįsileisti elektros energijos iš šios nesaugios elektrinės.
Kaip parodė ir G.Nausėdos kalba Jungtinėse Tautose, jis iš esmės tęsia ankstesnę vidaus ir saugumo politiką, bet vartoja diplomatiškesnę retoriką, lanksčiau reaguoja į tarptautinę padėtį.
Regis, šimtas dienų yra pernelyg trumpas laikas išvadoms apie G.Nausėdos politikos efektyvumą, tačiau jau dabar negalima nematyti, kad šalies vairas atsidūrė apdairaus, dialogą ir susitarimą labiau nei konfliktą vertinančio politiko rankose.
