– Ponia Valeškaite, prezidentas ragino atiduoti pagarbą pensininkams finansine to žodžio prasme. Ar galima tikėtis, kad pensijos artimiausiu metu didės?
I.Valeškaitė: Žinoma. Jau yra užregistruotas prezidento siūlymas didinti pensijas, sparčiau didinti jų indeksavimo formulę. Turbūt tikrai galima sutikti su prezidento teiginiais, kad pensininkų skurdas yra didžiulė problema Lietuvoje.
Tas pensininkų skurdas yra bendrojo skurdo Lietuvoje šaltinis. Jeigu pažiūrėsime į dirbančiųjų, darbingo amžiaus žmonių, skurdą, jis nėra kažkoks išskirtinai didelis – jis toks kaip Europos Sąjungoje. Tačiau pensininkų skurdas yra rimta šalies problema.
– Kiek turėtų didėti pensijos?
I.Valeškaitė: Planuojama joms skirti apie 100 mln. eurų. Bet reikia nepamiršti kito dalyko. Labai svarbu ne tik dabar skirti 100 mln., kaip prezidentas sako „atsidėkoti pensininkams, parodyti jiems dėmesį“. To vienkartinio dėmesio parodymo neužtenka.
Labai norėtųsi, kad būtų imamasi sisteminių reformų, laikomasi įsipareigojimų, kurie buvo prisiimti praėjusiais metais, reformuojant pensijų sistemą, kad ta pensijų sistema pagaliau taptų tvari, kad žmonės galėtų ja pasitikėti ir kad nereikėtų šito ar kito ateityje prezidento valios, kad ta pensininkų gerovė priklausytų ne nuo vienkartinio sprendimo, o būtų sistemos išdava.
– Pone Bruveri, ar įtikino prezidento pareiškimas apie gerovės valstybę ir ar tapo aiškiau, kaip tai pasiekti?
V.Bruveris: Man labai patogu atsakyti į šį jūsų klausimą atsispiriant nuo to, ką ką tik pasakė kolegė. Aš lygiai taip pat manau, kad esminis dalykas yra ne kažkoks politinis ar viešųjų ryšių sumetimais pagrįstas stumdymasis dėl kokių nors atskirų detalių, konkrečių iniciatyvų, dėl keliasdešimties milijonų ar 100 mln. – dėl kelių mokestinės politikos iniciatyvų ar naujovių, veiksmų.
Tai turi būti koks nors sisteminis dalykas – politika tikrąja to žodžio prasme, tam tikra sistema, politinis planas, kaip galų gale pasiekti tam tikrus tektoninius, kokybinius pokyčius.
– Tam reikia normalių santykių su Seimu, valdančiaisiais.
V.Bruveris: Tam reikia normalių santykių su Seimu, tam tikro politinio integralumo, sutarimo, bendros politinės valios visos valstybės ir nuoseklios politikos, nepriklausančios nuo vienos kadencijos, vienos ar kitos kadencijos einamųjų konjunktūrinių pokyčių. Bet tam reikia ir konkretaus turinio, plano. Šiuo atveju garsiausiai apie tai kalba prezidentas, visi kiti politikai, kaip jis pats ne be pagrįstos ironijos pastebėjo, yra įsitvėrę to termino apie gerovės valstybę.
Bet turinio, ką tai apima, mes kol kas nelabai suprantame ir nelabai matome aiškesnio plano, konkrečių žingsnių nėra. Dabar matome tokį vienkartinį veiksmą, situacijos švelninimą. Aišku, ir tai yra gerai. Geriau negu nieko, bet norėtųsi daugiau. Vienkartiniai veiksmai yra vienkartiniai veiksmai.
– Šiuo atveju ir Vyriausybės pozicija, ir prezidento pozicija dėl pensijų didinimo sutampa.
V.Bruveris: Kodėl ji sutampa – pabūkime truputėlį cinikais ir pabandykime analizuoti situaciją grynai iš politinių sumetimų vieno ar kito veikėjo požiūriu. Šiuo atveju, kodėl prezidentas šią savo spaudos konferenciją, skirtą prezidentavimo šimtadieniui, pradėjo būtent nuo pensininkų. Ne tik dėl to, kad jo mokestinės iniciatyvos skirtos būtent šiai visuomenės grupei, bet dėl to, dėl ko jos ir skirtos šiai visuomenės grupei – dėl to, kad pensininkė Kotryna, varpininkė iš Pabaisko, yra viena pagrindinių jo rinkimų temų.
Jis, kaip adekvačiai suvokiantis situaciją – kiekvienas jo vietoje adekvačiai suvoktų situaciją, – supranta, kad pensininkai, senjorai, vyresnieji visuomenės sluoksniai yra ne tik labiausiai pažeidžiami, socialiai jautriausi ir politiškai aktyviausi. Nuo jų balso, nuomonės, meilės ar nemeilės labai daug priklauso vieno ar kito politiko likimas. Įtariu, kad šis tematikos pasirinkimas ir jos vieta pradedant spaudos konferencija nebuvo atsitiktinumas būtent šiuo požiūriu.
– Kitas siūlymas – naikinti arba mažinti dyzelino lengvatą žemdirbiams. Kaip manote, tai gali supriešinti Prezidentūrą su valdančiaisiais?
V.Bruveris: Aš kiek suprantu, jau supriešino.
– Prezidentas jau nuėjo į tam tikrą kompromisą – nuo 50 proc. lengvatos panaikinimo iki 20 proc.
V.Bruveris: Ką jis gali padaryti, jeigu valdantieji labai užsispirs, žūtbūtinai jį nuspirs į šalį kaip futbolo kamuolį, nes jis šiuo požiūriu neturi rimtos atramos šitame Seime.
– Kaip galima apibūdinti prezidento santykius su valdančiaisiais?
V.Bruveris: Šie santykiai yra geri ta prasme, jog prezidentas tiesiog nekimba į kuodą taip, kaip kibdavo anksčiau prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jis nepozicionuoja savęs taip aiškiai, kaip pozicionavo save prezidentė D.Grybauskaitė šiai valdančiajai daugumai, kaip ir praėjusiai valdančiajai daugumai. Buvo akivaizdu, kad jie ne draugai, o priešai, pagrindiniai politiniai konkurentai.
Prezidentė to neslėpdavo, kur tik galėdavo, kiek galėdavo, kiekviena proga stengdavosi jiems kaip nors pakenkti, įkišti kokį pagalį į ratus ir panašiai. Šis prezidentas to nedaro, jis sako, kad nedaro dėl to, kad skiriasi apskritai jo politinis mentalitetas ir supratimas apie visą valstybės šakų sugyvenimą, šakų stabilumą, jis nori konstruktyvaus dialogo, būti moderatoriumi ir panašiai.
Kita vertus, jis suvokia ir savo tam tikrų pajėgumų ribas. Kas yra prezidentas, jeigu valdančioji ar Seimo dauguma yra daugmaž susivienijusi vienu ar kitu atveju, tam tikroje konkrečioje situacijoje? Jie gali atmetinėti jo veto, kaip padarė su miškų įstatymu, – viena didžiausių jo vidaus politikos klaidų per šias 100 dienų.
– Gali būti, kad prezidentas vetuos biudžeto įstatymą, jeigu Prezidentūros siūlymams bus nepritarta?
V.Bruveris: Gali būti, kad tas veto bus atmestas.
– Ponia Valeškaite, ar šiuose siūlymuose, kurie garsiai skamba viešojoje erdvėje apie mokesčių keitimą, didinimą, naujų mokesčių įvedimą, išlaikytas solidarumo principas, kurį taip akcentuoja prezidentas?
I.Valeškaitė: Ko labiausiai gaila, tai kad mes pastaruoju metų girdime labai daug diskusijų apie gerovės valstybę, bet mes pamirštame, kad ta gerovė labai dažnai yra visų pirma sukuriama darbu. Ir dalis tų siūlymų išties nepalankūs dirbantiesiems.
Pavyzdžiui, prezidento pozicija neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimo stabdymo klausimu, regis, yra ganėtinai palanki, o tai reiškia, kad prezidentas iš esmės palaiko tą pažado laužymą didžiajai daliai šalies dirbančiųjų.
Taip pat siūlymas didinti dividendų apmokestinimą – o tai Lietuvos mokesčių sistemą padaro labai nekonkurencingą mūsų kaimynių atžvilgiu, nes Lietuvoje jau bendras gyventojų pajamų ir pelno mokesčio tarifas siekia apie 27 proc., o Latvijoje ir Estijoje – apie 20 proc. Tai smūgis Lietuvos verslininkams, nes užsienio investuotojų šis pasiūlymas neliečia ir tai yra būtent kirtis Lietuvos verslui.
– Šiandien spaudos konferencijoje G.Nausėda ne tik nieko blogo nepasakė apie ketinimus didinti mokesčius ir įvesti naujus, bet netgi priešingai. Ponia Valeškaite, ar mokesčių didinimas yra vienintelis būdas surinkti į biudžetą trūkstamus milijonus?
I.Valeškaitė: Žinoma, ne. Ir puiku, kad prezidentas iš esmės yra prisiminęs viešųjų pirkimų netobulumą, kad apie milijardą eurų kasmet prarandame vien dėl to, kad vyksta neskaidrūs viešieji pirkimai, kad neužtikrinamos konkurencingos procedūros. Tikrai norėtųsi prezidento darbuose ir kalbose to stipresnio būtinų sisteminių reformų akcento.
Visos tos reformos – švietimo sektoriaus, sveikatos apsaugos, biudžeto efektyvumo didinimas – tikrai leistų sutaupyti šimtus milijonų kasmet, kuriuos dabar norima vienu metu ištraukti iš mokesčių mokėtojų kišenės. Tos reformos yra būtinos, gal prezidentas, jo politinė lyderystė, galėtų paskatinti to imtis, jeigu ne šios kadencijos, tai ateinančios Seimo daugumą.
Kur dabar problema? Politinis ciklas mums meta didelį iššūkį ir dėl to kokių nors reformų tikėtis nebegalime. Matyt, daug negirdėsime apie galimybes sutaupyti, daugiau girdėsime apie galimybę išlaidauti, didinti mokesčius arba įvesti naujus.
– Viešai transliuojama žinutė, kad kitiems metams čia ir dabar reikia šimto milijonų – reikia ir pensijoms pakelti, ir vaiko pinigams padidinti. Ir dėl to reikia padidinti mokesčius. Bet ar duos naudos degalų ir alkoholio, tabako akcizų didinimas.
Ar tas mokesčio pakėlimas leis surinkti prognozuojamą sumą į biudžetą? Taip pat nekilnojamojo turto mokesčio kartelės nuleidimas.
I.Valeškaitė: Reikia iš pradžių pažiūrėti, kokiuose mokesčiuose vyksta pagrindiniai pakeitimai. Daugiausia tikimasi surinkti iš NPD didinimo stabdymo – papildomai 70 mln., tada iš akcizų. Visi šie mokesčiai labiausiai kerta per nepasiturinčių gyventojų kišenę. Tai reiškia, kad gerovę kursime savo pačių pinigais.
Kitas dalykas yra bankų ir prekybos tinklų mokesčiai, apie kuriuos kalba Seimo nariai, kurie yra tikrai labai abejotinas dalykas, neįvertintas, neapgalvotas siūlymas. Tie mokesčiai pervadinami svetimais vardais, juk mokesčiai ne bankams, tai mokesčiai paskolų gavėjams. Prekybos tinklams – ne prekybos tinklams, tai mokesčiai perkantiems prekybos tinkluose. Tokie neatsargūs pareiškimai yra labai pavojingi.
– Kitaip sakant, jeigu apmokestinsime prekybos tinklus, kils kainos?
I.Valeškaitė: Žinoma. Labai įdomiai tai atrodo, nes nuolat nesustodamas vyksta kainų karas, kova su kainomis, užsienio prekybos tinklų vilionės. Ir tuo pat metu tokiais neapdairiais žingsniais atbaidome svečius, kurių laukiame.
– Kalbant apie prezidentą, būtina paminėti ir jo užsienio politiką. Pirmosios 100 dienų, pirmi vizitai, rodos, 7 jau buvo. Pirmasis į Lenkiją, po to į Latviją, Vokietiją, kalba Jungtinių Tautų Organizacijoje, griežta kritika Rusijos atžvilgiu.
Ir kartu G.Nausėda deklaruoja ryžtą suaktyvinti bendradarbiavimą su Baltarusija. Pone Bruveri, kaip vertinate pirmuosius G.Nausėdos žingsnius užsienio politikoje?
V.Bruveris: Jie tokie irgi gana teigiamai formalūs, nieko blogo, nieko ypač gero prezidentas nepadarė. Pati aiškiausia ir konkrečiausia jo iniciatyva yra vadinamasis politinių santykių ir kontaktų su Baltarusija atšildymas. Tai, ką šneka prezidentas šiuo klausimu, nieko naujo, čia sena mantra, kartkartėmis atgyjanti Lietuvos diplomatiniame diskurse.
Diskusijos dėl to vyksta seniai, dalis tos idėjos šalininkų sako, kad Vakarai, Europos Sąjunga, kažkaip flirtuodami su Aliaksandru Lukašenka, gali jį patraukti nuo Rusijos, išsaugoti Baltarusijos suverenitetą ir atskirumą nuo Rusijos. Tai, mano nuomone, visiškai neadekvatu, neatitinka tikrovės, naivu, nepagrįsta ir pavojinga. Mes negalime neturėti ir toliau aiškios politikos dėl dviejų diktatūrų, kurios iš esmės yra viena sistema. Baltarusijos diktatūra seniai yra visiškas Rusijos diktatūros vasalas ir filialas.
Todėl visos kalbos apie tai, kad Lietuva ar Vakarai, Europos Sąjunga yra pajėgios ją atitraukti nuo Rusijos, išlaikyti jos atskirumą ir savarankiškumą, yra neadekvačios ir naivios. Juoba tai tiesiog figos lapelis, dengiantis strateginę ir politinę Vakarų, ne tik Lietuvos, impotenciją Baltarusijos ir Rusijos režimo diktatūrų atžvilgiu. Tai tiesiog čia yra laiko marinavimas, visi bandymai baigsis tuo pačiu – nesėkme.
– Dalia Grybauskaitė irgi vos ne nuo to pradėjo.
V.Bruveris: D.Grybauskaitė pradėjo nuo to ir kuo tai baigėsi, mes matėme. Buvo dar daugiau žmonių kraujo pralieta Minsko centre. Čia toks pavojingas ir ne visai atsakingas žaidimas – diktatūrų skatinimas ir pataikavimas joms.
– O kiti žingsniai – partnerystė ir atšilę santykiai su Lenkija. Pirmas vizitas. Lenkijos prezidentas netgi atšaukė atostogas, kad galėtų priimti G.Nausėdą. Dabar Jaroslavui Kaczynskiui, Lenkijos valdančiųjų lyderiui, siūloma įteikti vieną aukščiausių Lietuvos apdovanojimų. Ką jūs apie tai manote?
V.Bruveris: Kad santykiai su Lenkija yra atšilę, tai yra labai gerai. Bet dar tiksi laikrodis ir kuo toliau, tuo garsiau. Lietuva pati turi atlikti tam tikrus namų darbus, vienas jų yra smulkmena – lenkiškų pavardžių rašyba originalo kalba pirmajame asmens dokumento puslapyje.
Bet Lietuva niekaip negali šito padaryti, nežinau jau kiek metų, apgavusi vieną velionį Lenkijos prezidentą jo žūties išvakarėse. Lietuvoje šiuo klausimu ji elgiasi negerai ir lenkams, Lenkijos politiniam elitui stebint visus šiuos dalykus iš Varšuvos.
– Gal atėjo laikas grąžinti garbės skolą?
V.Bruveris: Nemanau, kad atėjo laikas grąžinti skolą. Jeigu klausiate, ar yra pakankamai politinės valios, ar prezidentas sugebės parodyti politinę valią, nemanau. Paties prezidento pozicija yra: A. neaiški šiuo klausimu, jis tikrai nėra entuziastas. Antras dalykas, jeigu kalbėsime apie tam tikras prezidento pažiūras, ideologinį, tapatybinį, vertybių dalykus, tai per 100 dienų mano optimizmo ir giedro nusiteikimo šiuo klausimu sumažėjo.
Aš žiūriu, kad kuo toliau, tuo labiau prezidentas savo retorika ir elgesiu pataikauja, net legitimuoja kraštutiniausius – apie kraštutinę dešinę kalbu – visuomenės sluoksnius. Ypač aiški jo pozicija atsiskleidė atminimo lentelės dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros istorijoje. Ir tai, beje, jeigu kalbėsime apie užsienio politiką, yra labai pavojingas ir negeras dalykas.
Jūs įsivaizduojate, kaip atidžiai tokias istorijas stebi pagrindinių užsienio šalių ambasados Lietuvoje ir ką jos apie tai praneša savo šalių sostinėms? Jeigu manome, kad čia mūsų aukščiausių valstybės asmenų šnekos ar neatsakingas, neatsargus elgesys šiais dalykais apie istorinę atmintį, lietuvių dalyvavimą Holokauste, šių dalykų įamžinimo politiką, jeigu tai yra tik mūsų kiemo reikalas, mes labai klystame. Ir jeigu taip galvoja pats prezidentas, tai jis klysta dvigubai ar trigubai.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
