Po tragedijos Vilniuje, kai žuvo auklės prižiūrėtas vaikas, tėvams atsivėrė akys

Auklių savo vaikams ieškantys tėvai pasakoja už galvos griebtis verčiančias istorijas apie girtaujančias, smurtaujančias, meluojančias, nevalyvas vaikų prižiūrėtojas, o apsisaugoti nuo tokių auklių beveik nėra galimybių.

Auklių savo vaikams tėvai ieško dėl įvairių priežasčių – vieniems būtina grįžti į darbą, kitų mažieji darželyje itin dažnai serga, dar kitiems nepatogu vežti vaiko į toli nuo namų esantį darželį.

Tačiau rasti patikimą auklę yra loterija. Nors internete pilna darbo ieškančių auklių skelbimų, vien pokalbis telefonu dažnai nuteikia nemaloniai.

Paskambinau Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje pagal skelbimus savo paslaugas siūlančioms dešimčiai auklių. Dauguma buvo mandagios, nors pasitaikė ir mykiančių, atsakinėjančių šiurkščiai ir nemaloniai.

Dvi moterys patikino galinčios išrašyti man paslaugų priėmimo ir perdavimo aktą, kitos nebuvo girdėjusios apie verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymą.

Nė viena auklių nepabandė daugiau sužinoti apie vaiką, kurį reikėtų prižiūrėti, išskyrus jo amžių ir lytį. Visos, išskyrus vieną pensininkę, diktavo savo sąlygas.

Pokalbis su 56 metų Janina truko ilgiausiai – apie pusvalandį. Buvusi pedagogė tvirtino, kad auklės darbas jai ne naujiena, bet prašymą pateikti rekomendacijų pavadino nesąmone. Neva ne jos svarbiausia, o vaiko ir auklės santykiai.

Iš dalies Janina teisi, bet dar daugiau klausimų iškėlė šios auklės nenuoseklumas: vienąsyk ji aiškino užauginusi tris savo ir vieną svetimą vaiką, kitąkart – kad buvo dviejų vaikų auklė.

Vienąsyk tikino, kad niekada nedirba daugiau kaip su vienu vaiku, kitąsyk porino, jog vienu metu yra prižiūrėjusi du vaikus.

Paklausta, ar sutiktų pasirašyti sutartį, Janina sutriko ir patikino, kad aš pirma jos šito prašau.

Pokalbis apie užmokestį su Janina irgi buvo ne itin malonus. Už mėnesį darbo (po 10 valandų penkiskart per savaitę) pasiūliau 600 eurų.

Moteris tvirtino, kad toks užmokestis jai netinka: „Dabar Vilniuje reikia mokėti 5–7 eurus už valandą. Už 5 eurus gal ir sutikčiau dirbti, jei visai dienai. Aš juk ne tik prižiūriu vaiką – ir gaminu. Tik jūs turėtumėte atvežti produktų.“

Janina vaikus sutiktų prižiūrėti tik savo bute.

Tačiau Vilniuje įmanoma rasti auklę ir už 600 eurų visai darbo dienai – dviem iš mano kalbintų auklių tiko toks užmokestis.

Kaune ir Klaipėdoje auklių uždarbis truputį mažesnis. Tarkime, valandinė auklė Klaipėdoje paprašė 4 eurų už valandą, bet pageidavo dirbti ne trumpiau kaip 5 valandas per dieną, nors prižiūrėti vaiką visą dieną atsisakė.

Nėra vienareikšmiško atsakymo, kaip tinkamai pasirinkti auklę, bet psichologas, trijų berniukų tėvas Paulius Rakštikas siūlo neskubėti priimti sprendimo – kurį laiką stebėti auklę ir jos santykius su vaiku.

„Patys auklę radome iš trečio karto ir dabar ji prižiūri jau antrą mūsų sūnų. Man didžiausią įspūdį darė, kur auklė deda akcentus pasakodama apie savo darbą.

Visada geriau klausti žmogaus, kaip jis planuoja dirbti, nei primesti savo nuomonę, nes taip prarandame galimybę susidaryti įspūdį apie darbuotoją.

Juk vienos auklės tik prižiūri vaikus, rūpinasi, kad jie būtų sotūs, o kitoms svarbus ir vaiko išprusimas. Kai mes rinkomės, viena auklė akcentavo, kad į lauką galima eiti tik geru oru, kita sakė, kad oras nesvarbu, svarbiausia apranga. Galiausiai pasirinkome pastarąją, nes jos matymas buvo panašus į mūsų“, – svarstė P.Rakštikas.

Psichologas siūlo ir dar vieną paprastą būdą auklei patikrinti – pasiūlyti jai pasirašyti sutartį.

„Šiuo atveju svarbiau ne formalus teisinis aspektas, o auklės reakcija. Normalus savo darbą mėgstantis žmogus nebijos įsipareigoti. Profesionalas aiškiai dėstys savo mintis, turės planą, kokie jo darbo principai su vaiku“, – kalbėjo P.Rakštikas.

Vis dėlto pasirašyti sutartį su aukle ne rekomenduojama, o privaloma. Yra du būdai tai padaryti. Pirmasis – tapti auklės darbdaviu ir tokiu atveju tai yra teisiniai darbo santykiai. Antrasis – su aukle sudaryti paslaugų teikimo sutartį.

Jei sutarties nėra, auklę samdantiems tėvams gresia bauda už nelegalų darbą – nuo 1000 iki 5000 eurų. Įstatymai numato ir daugiau atsakomybių už pažeidimus, kuriuos daro dažnas auklę samdantis tėvas.

Juodieji auklių sąrašai, kuriuos internete pildo karčios patirties turinčios motinos ar tėvai, yra nelegalūs.

Neteisėta ir rinkti informaciją, pavyzdžiui, kreiptis dėl rekomendacijų neinformavus auklės ar filmuoti slapta kamera net ir savo namuose.

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas apibrėžia atsakomybę už šių draudimų nepaisymą. Savo teises ginanti auklė gali kreiptis į Valstybinę asmens duomenų apsaugos inspekciją, o pastaroji, išnagrinėjusi skundą, skirti baudą.

„Dėl baudos dydžio situacija kol kas sudėtinga, nes reglamente numatyta tik viršutinė riba – apie 20 milijonų eurų.

Kol kas neaišku, kokios baudos bus skiriamos fiziniams asmenims Lietuvoje, nes praktika dar nėra susiformavusi“, – sakė Vilniaus universiteto Privatinės teisės katedros lektorius Saulius Aviža.

Jei į juodąjį sąrašą įtraukta auklė nutartų kreiptis į teismą dėl šmeižto, neigiamą informaciją paviešinusiam asmeniui gresia baudžiamoji atsakomybė ir net laisvės atėmimas.

Anot teisės specialisto S.Avižos, auklės pasirinkimas – itin jautrus klausimas. Šis žmogus ne tik prižiūri vaiką, neretai turi didelės reikšmės ir auklėjimui, nes su vaiku praleidžia didžiąją dienos dalį.

Didžiausia problema, kad ši sritis Lietuvoje – vis dar šešėlyje. Jei būtų daugiau skaidrumo, atsirastų daugiau auklių agentūrų, kurios pasirūpintų informacija apie aukles.

„Tėvai irgi turėtų būti suinteresuoti, kad ši sritis taptų skaidri, bet mažesnė kaina dažnai yra svarbiau nei galimybė turėti daugiau informacijos apie auklę ir samdytis ją per agentūrą.

Alkoholizmą ar smurtavimą visuomenė ir taip dažniausiai pastebi. Bet, pavyzdžiui, dabar beveik nėra būdų patikrinti, ar auklė nebuvo teista, įskaitant ir nusikalstamas veikas prieš vaikus“, – sakė S.Aviža.

2002 metais registruotos agentūros „Mama ir auklė“ vadovė Ieva Augustinienė tvirtina, kad ši agentūra yra specializuota personalo atrankos tarnyba. Rinkdamasi aukles agentūra taiko sudėtingus testus, o reikalavimus atitinka vos viena dvi auklės iš dešimties.

„Prižiūrint vaiką svarbu sveika psichika, geranoriškumas, vaiko poreikių supratimas“, – įsitikinusi I.Augustinienė.

Agentūra „Mama ir auklė“ gauna atlygį už auklės parinkimą. Be to, yra galimybė šią paslaugą gauti išsimokėtinai, jei prieš samdant auklę per agentūrą šeimoje išlaidų buvo daugiau nei pajamų.

„Auklės atlygis dažniausiai atitinka vidutinį darbuotojo mėnesio atlyginimą, bet pas mus jis mažesnis. Pavyzdžiui, Vilniuje auklės prašo nuo 600 eurų per mėnesį, o auklės parinkimas kainuoja 495 eurus. Kaune auklių kainos iki 50 eurų mažesnės. Mažesnis ir parinkimo mokestis – 395 eurai“, – sakė I.Augustinienė.

Agentūra nenustato auklės atlyginimo, nes iš to neturi jokios naudos. Be to, ir auklės nemoka agentūrai darbo paieškos mokesčio.

„Tačiau pačių pigiausių auklių vengiame, nes jos nelinkusios dirbti stabiliai, įsipareigoti. Pigumas dažniausiai rodo intelekto, patirties stoką, kalbų nemokėjimą. Kartais auklių atlyginimus ir sumažiname. Pasitaiko, kad jos atlygio prašo „iš lempos“ – nei išsilavinimas, nei asmeninės savybės, nei patirtis nepagrindžia brangumo.

Kartais ir tėvams pasakome, kad jų siūloma suma smarkiai didesnė nei rinkos, galima tartis už mažiau“, – teigė I.Augustinienė.

Agentūros vadovė teigė netikrinanti, ar visos auklės dirba legaliai ir moka mokesčius.

Dabar Lietuvoje aukle galima dirbti ir įsigijus verslo liudijimą (Ateinančių auklių, neįgalių ir kitų asmenų priežiūros veikla), ir įregistravus individualią veiklą su pažyma (Vaikų dienos priežiūros veikla). Auklės gali dirbti ir įdarbintos, pavyzdžiui, auklių agentūrose.

Fiksuoto dydžio pajamų mokestį, kuris mokamas įsigyjant verslo liudijimą, kasmet nustato savivaldybės, todėl mokesčiai, kuriuos moka dirbantys pagal verslo liudijimą, priklauso nuo veiklos rūšies, taip pat nuo pasirinkto laikotarpio, vietovės ir lengvatos, kurią gali ar ne pritaikyti gyventojas.

„Už neregistruotos veiklos vykdymą gresia bauda nuo 390 iki 1100 eurų. Teisės aktai nenumato atsakomybės asmenims, samdantiems aukles, kurios nėra įsigijusios verslo liudijimo ir neįregistravusios individualios veiklos“, – teigė Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) Teisės departamento direktorė Rasa Virvilienė.

Per 2019 metų pirmąjį pusmetį VMI nustatė 191 asmenį, vykdžiusį veiklą neįsigijus verslo liudijimo ar neįregistravus veiklos pagal pažymą. 2018 metais tokių asmenų nustatyta 354, 2017 metais – 766.

„Viena kovos su šešėline ekonomika priemonių yra nuo šių metų pradžios taikomos gyventojų pajamų mokesčio lengvatos – gyventojai gali susigrąžinti dalį išlaidų, sumokėtų už būsto ar automobilio remonto, auklių paslaugas“, – teigė R.Virvilienė.

Fiksuoto dydžio pajamų mokestis, taikomas vykdomai ateinančių auklių, neįgalių ir kitų asmenų priežiūros veiklai, 2019 m. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje yra euras, Kauno miesto savivaldybės teritorijoje – 120, Klaipėdos savivaldybės teritorijoje – 35, Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje – 35 eurai per metus.

Vilniaus savivaldybės Komunikacijos skyriaus tvirtinimu, sostinėje gerokai sumažinta verslo liudijimų auklėms kaina, nes dar praėjusios kadencijos pradžioje užsibrėžtas tikslas visiškai panaikinti darželių vietų Vilniuje trūkumą.

Iki 1 euro sumažintas verslo liudijimo metinis mokestis skatina šešėlyje dirbančias aukles pradėti dirbti legaliai, o vilniečiams sudaromos geresnės sąlygos samdyti žmones, kurie prižiūrės vaikus namuose.

Toks mokestis taikomas nuo 2016 m. ir kol kas jo neketinama didinti. Iki tol verslo liudijimai auklėms kainavo 350 eurų per metus.

2015 metais pagal verslo liudijimus sostinėje dirbo 78 auklės, pernai tokius liudijimus turėjo 371 auklė. Šiemet liudijimus įsigijo 244 auklės.

Kaip praneša buvusi „Lietuvos ryto“ korespondentė Vašingtone Rita Stankevičiūtė, kai amerikiečių Dunne’ų sūnus Kieranas mirė dėl to, kad įsiutusi auklė dešimties mėnesių berniuką, peštelėjusį jos plaukus, sviedė į sieną, gedinti šeima ėmėsi veiksmų ne tik jai nuteisti, bet ir užtikrinti, kad tokie žmonės negalėtų tapti auklėmis.

Tai buvo 1998-ieji, ir Niujorko valstija tapo pirmoji šalyje priėmusi įstatymą, leidžiantį tėvams patikrinti kandidatų kriminalinę praeitį nacionaliniu mastu.

Dabar Amerikoje nėra sudėtinga išsirinktą auklę nusiųsti duoti pirštų atspaudų policijai (sumokėjus nuo 30 dolerių), kad netyčia nepasamdytum žmogaus, turinčio reikalų su teisėsauga.

Tačiau dauguma amerikiečių nesinaudoja šia teise ir dažniausiai pasitiki rekomendacijomis. Negirdėta, kad kas nors įsileistų žmogų į savo namus prižiūrėti vaikų pirma nepakalbėjęs su keliais buvusiais auklės darbdaviais.

Jei tai žmogus, kuris ateina tik retkarčiais, amerikiečiai naudojasi ir telefono programėlėmis, randančiomis auklę nors ir tą pačią dieną. Tuomet auklių patikimumą garantuoja programėlę valdanti įmonė, o žmonės gali matyti potencialių auklių reitingą ir atsiliepimus.

Vis dėlto auklės profesija ir Amerikoje yra nelabai reguliuojama sritis. Kitaip nei darželiams, valdžia auklėms neturi jokių reikalavimų, kaip kad, tarkime, mokytojoms ar medicinos seselėms. Vaikus prižiūrėti leidžiama bet kam.

Žinoma, egzistuoja auklių mokyklos, kur galima gauti sertifikatus. Profesionalios auklės eina į pirmosios pagalbos kursus ir paskaitas apie vaikų vystymąsi, todėl prieš samdant žmogų galima atsirinkti patikimesnę kandidatę, o ne imti pirmą pasitaikiusią.

Juo labiau kad Jungtinėse Valstijose auklės uždirba neblogus pinigus. Brangiausiai auklės atsieina vaikus auginant JAV sostinėje Vašingtone – per mėnesį jos vidutinis atlyginimas yra 2500 dolerių (2277 eurai).

Be to, imant auklę visai dienai reikia apmokėti jos sveikatos draudimą bei atostogas, sumokėti mokesčius valstybei. Vieta darželyje Vašingtone vidutiniškai kainuoja 2020 dolerių per mėnesį (1840 eurų). Viena pigiausių vietų vaiko priežiūrai yra Floridoje – per mėnesį darželis kainuoja apie 770 dolerių (700 eurų).

Kaip praneša „Lietuvos ryto“ korespondentas Londone Vytas Rudavičius, kiekviena britų aristokratų ar milijonierių šeima, auginanti mažametes atžalas, puikiai žino, kur kreiptis, kai jiems prireikia idealios auklės.

Šiuolaikinių Merių Popins kalvė Jungtinėje Karalystėje yra jau 120 metų skaičiuojantis prestižinis Norlando koledžas, įsikūręs Vakarų Anglijos Bato mieste.

Būtent Norlando koledžo absolventė Maria Teresa Turrion nuo pat gimimo auklėja būsimą šalies karalių – aštuonmetį princą George’ą. Kembridžo kunigaikščiai Williamas ir Catherine šiai ispanei patikėjo ir princesės Charlotte bei princo Louis auklėjimą.

Bet pasisamdyti Norlando koledžo superauklę išgali tikrai ne kiekviena britų šeima: jos paslaugos atsieina mažiausiai 30 tūkst. svarų (apie 32 tūkst. 600 eurų) per metus. Pridėjus maistą, apgyvendinimą ir visų kelionės išlaidų apmokėjimą suma siekia apie 50 tūkstančių svarų (apie 54 tūkst. eurų).

Todėl milijonai britų šeimų ieško pagalbos kitur. Su valstybiniais vaikų lopšeliais ir darželiais Anglijoje itin striuka, todėl neišvengiamai pagalbos ieškoma privačiame sektoriuje.

Anglijoje mažamečius prižiūrinčios moterys ar merginos, – o jos sudaro 99,5 proc. šios profesijos atstovų, – yra skirstomos į tris pagrindines kategorijas: „Childminder“, „Nanny“ ir „Au Pair“.

„Childminder“ ir „Nanny“ privalo registruotis valstybinėje žinyboje, kuri patikrina kandidatės profesinę kvalifikaciją ir įsitikina, kad ji turi švarią kriminalinę istoriją.

Skirtumas tarp dviejų auklių kategorijų yra toks: pirmosios gali prižiūrėti vaikus iki 8 metų savo namuose iš įvairių šeimų, o „Nanny“ prižiūri vaikus jų tėvų namuose ir gali rūpintis ne daugiau nei dviejų šeimų atžalomis.

Auklėms, norinčioms prižiūrėti vaikus nuo gimimo iki penkerių metų savo namuose, privaloma registruotis „Ofsted“ žinybos registre.

Kiekviena tokia auklė sulaukia vizito iš šios valstybinės institucijos. Tik po teigiamo sprendimo auklei leidžiama laikyti specialų egzaminą, būtina baigti pirmosios medicininės pagalbos kursus.

Tokių registruotų ir sertifikuotų auklių vien Anglijoje yra beveik 42 tūkst. Tačiau britų ankstyvosios edukologijos ekspertams nerimą kelia tai, kad per pastaruosius septynerius metus šių auklių skaičius sumažėjo.

Net 27 proc. specialisčių atsisakė šios profesijos dėl trijų pagrindinių priežasčių: popierizmo ir biurokratijos, mažos algos ir draudimo gauti valstybinį finansavimą, jei auklė prižiūri savo giminaičių vaikus.

Auklių darbą britų valstybinės institucijos kur kas griežčiau ėmė kontroliuoti po to, kai 2012-aisiais „Ofsted“ nustatė, kad kas ketvirta auklė dirba tik patenkinamai. 500 auklių (1 proc.) išmestos dėl nepatenkinamo darbo.

Pigiausios yra „Au Pair“ auklės. Šios užsienietės Didžiojoje Britanijoje net nėra laikomos samdomomis darbuotojomis – tik laikinosiomis šeimos narėmis.

Už vaikų priežiūrą joms nemokama oficiali alga, o duodama kišenpinigių – apie 80–90 svarų (87–98 eurai) per savaitę. Be to, jos gauna nemokamą kambarį ir maitinimą, kartais – ir nemokamas anglų kalbos pamokas koledže.

Pagal įstatymą „Au Pair“ negali prižiūrėti vaikų ar tvarkyti kambarių ilgiau kaip 30 valandų per savaitę, o vakarais turėtų studijuoti.

Tačiau mokslininkė Rosie Cox, prieš penkerius metus atlikusi tyrimą, nustatė, kad daugumos „Au Pair“ merginų darbo valandos yra kur kas ilgesnės, dažnai jų prašoma saugoti vaikus iki vėlumos.

Dabar Jungtinėje Karalystėje yra apie 90 tūkst. „Au Pair“ merginų, nors tikslus skaičius nežinomas, nes oficialiai joms registruotis niekur nereikia.

„Ofsted“ žinyba tvirtina aktyviai kovojanti su niekur neregistruotais, bet ikimokyklinio amžiaus vaikus už pinigus prižiūrinčiais asmenimis.

Tačiau šis šešėlinis verslas egzistuoja visuose didesniuose Anglijos miestuose. Niekur neregistruotos auklės ypač populiarios imigrantų iš Azijos ir Afrikos bendruomenėse.

Kai tokios auklės pagaunamos, dažniausiai joms pavyksta išvengti laisvės atėmimo – Anglijos teismai paprastai skiria kelių tūkstančių svarų baudas ir kelis šimtus valandų visuomenei naudingo darbo.