Ironiška, kad šiomis dienomis D.Grybauskaitei, kaip žmonės sako, iškrėtė kiaulystę ne kas kitas, o tik norėjęs ją naujomis liaupsėmis pamaloninti buvęs prezidentės patarėjas L.Zakarevičius.
Tai leidžia diagnozuoti, kad ne vien pati D.Grybauskaitė, bet ir artimiausi jos pagalbininkai prarado sveiką nuovoką, kas leistina demokratinės šalies vadovui, o kas yra mažų mažiausiai neetiška ar net ant apkaltos slenksčio balansuojantis nusižengimas Konstitucijai.
Ką išskirtinio apie baigusią kadenciją prezidentę televizijos žiūrovams pranešė L.Zakarevičius, prisiminęs jau prieš dešimtmetį įvykusią istoriją?
Jei buvęs prezidentės patarėjas būtų pasakojęs, kaip kokiai jo pažįstamai moteriškei pavyko turguje net penkis kartus nusiderėti dėl kopūstų kainos, teliktų nusistebėti pirkėjos atkaklumu ir pardavėjo nuolaidumu, bet nelabai tuo patikėtum – gal kur Egipte tai ir įmanoma, bet tik ne Lietuvoje.
Bet L.Zakarevičius porino ne apie kokią Katrytę ar Marytę, o apie Lietuvos prezidentę ir ji kalbėjosi ne su turgaus prekeiviu, o su kilimais prekiaujančios parduotuvės savininku.
Kas galėtų tikėtis, kad nuėjęs į brangių kilimų saloną ir savininko paprašęs penkis kartus pigiau parduoti geidžiamą prekę, išgirs, kaip jis nuolankiai sutinka ir dar siūlo ateityje kuo dažniau užsukti taip pigiai apsipirkti?
Nebent tas, kuris tokio sandorio naudą pardavėjui įrodinės įrėmęs jam į galvą pistoletą.
Be abejo, prezidentei pistoleto neprireikė, kad jai kilimą pardavėjas sutiktų atiduoti kone už ačiū, kitaip sakant, padovanotų.
Pakako neįprastų mainų – parašo po pirkėjos nuotrauka.
Keisčiausia, kad prezidentės patarėjas net po dešimties metų jaučiasi apsalęs nuo tokio derybinio D.Grybauskaitės triumfo ir dar čia įžvelgia didžiulę jos dorybę – taupumą.
Natūralu, kad tai išgirdę politikai ir politinio gyvenimo sūkuriuose sukęsi asmenys ėmė varžytis, kuris griežčiau įvertins reketu virtusią buvusios šalies vadovės derybinę išmonę.
Bene ironiškiausiai prabilo klausdamas, kaip vadinamos moterys, kurios pasirašo už finansinę naudą, buvęs Seimo pirmininkas A.Valinskas, kuris kažkada D.Grybauskaitę išvadino boba ir už tai pelnė neblėstančią jos neapykantą.
Juk savo parašą už kilimą pasiūliusi D.Grybauskaitė iš esmės nepaliko verslininkui pasirinkimo. Kaip jis būtų galėjęs atsisakyti tokių mainų?
Seimo narys, buvęs prezidentės atstovas spaudai L.Balsys prisiminė kitą atvejį, kai ji nurodė Prezidentūros kanceliarijai paspausti įmones, kad jos už dyką ar pigiau pasiūtų ir užuolaidas.
Jis net pavadino tai reketavimu. Juk iš tiesų sakydamas „ne“ pačiai prezidentei verslininkas pirma pagalvotų, kad gresia užsitraukti ant savo galvos jos nemalonę ir, žiūrėk, sulaukti Mokesčių inspekcijos ar kitų valstybės tarnybų dėmesio, o gavęs jos nuotrauką su parašu išpeštų bent šiokios tokios reklaminės naudos.
Turbūt reikėtų pritarti premjero patarėjui S.Malinauskui, kad jei panašiai kaip D.Grybauskaitė pasielgtų S.Skvernelis ar kitas politikas, jį opozicija kone mirtinai užtąsytų visokiausiais kaltinimais.
Netenka abejoti, kad būdama šalies vadovė D.Grybauskaitė, jei išgirstų, jog premjeras kokį daiktą išmainė į parašą, tikrai nepraleistų progos sumaišyti jį su žemėmis.
Kita vertus, matyti krislą kito akyje ir nepastebėti rąsto savoje buvo esminis jos valdymo stiliaus bruožas.
Žinoma, vargu ar L.Zakarevičiaus papasakoto kilimo mainų į parašą fakto būtų pakakę prezidentei surengti apkaltą, nors, Seimo nario J.Sabatausko nuomone, D.Grybauskaitės elgesys ir primena senus verslo reketavimo laikus.
Dabar, kai baigėsi abi buvusios prezidentės kadencijos, jau ir nėra prasmės kalbėti apie apkaltą, bet nutylėti tokių atvejų irgi nevalia, nes visuomenei vertėtų daugiau žinoti, kokiais metodais ji vadovavo šaliai.
D.Grybauskaitės pokalbis su kilimų parduotuvės savininku labai gerai atspindi jos charakterį – ji jautėsi koja trepsinčia valdove, galinčia visiems diktuoti savo valią.
Kone dykai išreikalautas kilimas Prezidentūrai (nors ir nėra esminio skirtumo sau ar įstaigai) – tik smulki detalė D.Grybauskaitės valdymo mozaikoje.
Panašiai ji elgėsi ir su politikais, ir su valdininkais, ir su verslininkais. Tai parodė ir „Lietuvos ryto“ paviešintas jos susirašinėjimas su teisiamu buvusiu liberalų lyderiu E.Masiuliu – vadinamasis tulpių paštas.
Kodėl verta ir šiandien prisiminti jau į praeitį grimztantį D.Grybauskaitės valdymą?
Pirmiausia todėl, kad ir politikai, ir rinkėjai geriau jaustų ribas, kurias visiems piliečiams, įskaitant ir šalies vadovus, nubrėžia demokratiškos politikos taisyklės.
Regis, buvusi prezidentė vadovavosi romėnų posakiu: „Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui.“
Bet tai tikrai ne tie žodžiai, kuriais turėtų būti remiamasi Europos Sąjungos valstybėje.
