Konservatoriams patiko L.Linkevičiaus požiūris į Rusiją kaip į „kosminį blogį“, nors kai kurie partijos nariai ir suabejodavo, ar ministras tikrai taip mano, kaip sako. Neaiškus L.Linkevičiaus pokalbis su kolega iš Baltarusijos tarsi patvirtino įtarimus. TS-LKD moka reikšti savo nepasitenkinimą – paprastai jis girdimas visuose Lietuvos kampeliuose, o dažnai ir už šalies ribų.
Neabejoju, kad pastaroji kritika L.Linkevičiaus atžvilgiu bus išgirsta ir Briuselyje. Reikia ar ne dialogo su Baltarusija? Mano manymu – reikia. Kodėl? Todėl, kad dialogas yra šiuolaikinė nepageidaujamų procesų prevencinė priemonė. Praėjusiame amžiuje dialogas, kai dar procesai netapo negrįžtami, dėl valstybių egoizmo nebuvo naudojamas ir to pasekmes jaučiame iki šiol.
D.Trumpas pradėjo dialogą su Šiaurės Korėja, nors visi iš pradžių šaipėsi. Dar nežinia, kuo ši istorija baigsis, bet blogiausios prognozės nepasitvirtino. D.Trumpo pasiuntiniai lankosi ir Baltarusijoje, nors pastaroji – anaiptol ne Šiaurės Korėja. D.Boltonas turėjo palikti savo postą ne dėl „netinkamo elgesio“ Minske.
Vieša paslaptis, jog JAV rūpi Kinijos užmojai Europoje, neaplenkiant Baltarusijos, taigi, kol nevėlu, imamasi diplomatinių žygių. Planuojama Vašingtono ir Minsko diplomatinius ryšius vėl paversti visaverčiais.
Lietuvos užsienio ministerija stebi situaciją ir labai gerai, kad daro savas išvadas. Neabejoju, jog tai aptariama ir su prezidentu G.Nausėda. TS-LKD ir jiems artimų politikų susirūpinimas dėl akivaizdžios Astravo AE grėsmės, artėjant jos paleidimui, taip pat pagrįstas.
Bet nemanau, kad jėgainės „paleidimo“ sustabdymas ar net visiškas šio projekto atsisakymas turėtų būti mainų į dialogą sąlyga. Tokie mainai jau fiziškai nebeįmanomi. Tai skirtingų plotmių dalykai. Nebent Baltarusijos vidinė, ekonominė ir politinė situacija jau tokia prasta, kad be „normalių“ santykių su Lietuva ji žlugtų kaip valstybė.
Mano, kaip stebėtojo iš šalies, požiūriu, Vilniaus santykiai su Minsku turėtų tiestis dviem paraleliais keliais. Pirmasis, ir nebeviltiškas, turėtų pradėti vingiuoti ES mažų ir didelių kelių tinklo kontekste. Yra ženklų, jog Baltarusija kelionei ruošiasi. Ar pasiseks – kitas klausimas. Kad ir lėtai, Baltarusijos ir Rusijos santykiai darosi vis labiau dviprasmiški.
Praėjusių metų pabaigoje A.Lukašenka sulaukė aštrios Kremliaus palaikomų ekspertų ir apžvalgininkų kritikos. Nepaisant Baltarusijos prezidento vaidybos, santykiai su Rusija vis tiek nebėra panašūs į tuos, kurie buvo prieš dešimt metų. Ir ne Kremliaus naudai. Nei A.Lukašenka, nei V.Putinas nėra amžini, pasaulis keičiasi akyse.
Kadangi domiuosi procesais Baltarusijoje, stebiuosi, jog margi mūsų ir kaimynės santykiai (turiu galvoje ne aukščiausią politinį lygį, o verslininkus, zujančius pirmyn ir atgal, gyventojus, besikeikiančius pasienio punktuose) visiškai neatsispindi mūsų žiniasklaidoje.
Dėmesio alfa ir omega jau daug metų yra Astravo AE. Tai antrasis ir labai komplikuotas Lietuvos santykių su Baltarusija kelias. Ir dar nežinia, kur nuvesiantis. Net rašyti apie tai nepasitelkus trafaretų ir banalybių vis kebliau.
Girdėti raginimų: mažiau kalbų, rašliavų, reikia kautis už savo nacionalinius interesus. Nevartojant neapibrėžtų ir daugiareikšmių sąvokų – V.Landsbergio žodžiais – už išlikimą. Sutinku.
Bet kokia tos kovos ginkluotė? Ekonominė? Nepirksime elektros iš velnio. O jeigu kita Lietuvos Vyriausybė po pusantrų metų pakeis nuomonę? Diplomatinė? Kiek turime kovos sąjungininkų? Ar JAV mus palaikys? Politinė? Išrausti griovį Baltarusijai užsinorėjus stoti į ES? Konfliktuoti net su Briuseliu?
Nežinau, kuris kovos variantas efektyviausias. Mano įsitikinimu, būtini du dalykai: vieninga ir nuosekli pozicija ir visuotinis visuomenės palaikymas. Savaime suprantama, vertinimus reikia pradėti nuo savęs.
Esu už tai, kad nebūtų atominės elektrinės ne tik Astrave, bet ir kitoje vietoje, kad ir Lietuvoje. Kodėl? Todėl, kad absoliučiai saugios atominės elektrinės negali būti. Be to, tai yra našta ir pavojus ateities kartoms, tiek tokias jėgaines uždarant, tiek laidojant atliekas, nekalbant jau apie klimato kaitą ir jos netikėtumus.
Šiuo klausimu palaikau Lietuvos žaliųjų partiją, nors ir nesu jos narys. Deja, ne visais atvejais mano pozicija buvo nuosekli. Nors balsavau, kad Lietuvoje nebūtų naujos atominės, dėl „LEO LT“ projekto buvau susvyravęs, manydamas, kad skubiai pastačius naują AE sugrius Rusijos valdžios užkulisiuose aptariamas planas „organizuoti“ AE Karaliaučiuje.
Negaliu nagrinėti kitų iškilių politikų dėl Astravo AE pozicijos nuoseklumo, nes jos nežinau. Rengiant referendumą dėl naujos AE Lietuvoje TS-LKD įtikinėjo, jog atominė energetika yra ir saugi, ir pranašesnė už visas kitas energetikos rūšis. Tai gali silpninti, papildomai tikslinant, kas turima omenyje, dabartines šios partijos pozicijas.
Niuansuotos nuomonės ir tarp partijų. O ką jau kalbėti apie visuomenę. Žinoma, ji laukia, ką kur kas konkrečiau negu iki šiol pasakys prezidentas. Bet nesulaukusi visuomenė gali pajudėti ir savarankiškai. Manau, jog tai vienintelis kelias – masiniais protestais priversti suklusti „aukščiausius sluoksnius“ tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
