Talkino žudant žydus ir atimant jų turtą. Žudė ir prievartavo sovietinių kolaborantų šeimų narius – moteris ir vaikus. Buvo plėšikas, bet vaidino partizaną. Daugiausia kariavo nacių pusėje ir jų kariuomenėje.
Tokie šiurpūs šešėliai temdo biografiją ne vieno asmens, kurių pavardės iškaltos ant sostinės Gedimino prospekte, priešais Lukiškių aikštę, esančių buvusių KGB rūmų fasado.
Ima aiškėti, jog sovietinių okupantų nužudytus žmones taip išskirtinai pagerbęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), ko gero, paskubėjo – kai kurie įamžintieji gali būti to neverti.
Taip leidžia teigti paties centro turimi dokumentai.
Menininkas pasistengė
Idėja paženklinti buvusią KGB būstinę ir kankinimų vietą čia Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nužudytų sovietų aukų vardais kilo daugiau nei prieš du dešimtmečius.
Šis projektas buvo įgyvendintas 2000 metais. Daugiau kaip šimto aukų vardus, pavardes, slapyvardžius, gimimo ir mirties datas ant pastato fasado ir ant dalies kitos sienos iškalė menininkas Gitenis Umbrasas.
Jis pasistengė iškalti kuo gilesnius įrašus, kad jų nebūtų galima nei nutrinti, nei kitaip pašalinti, neišardžius pačios sienos.
O žmones, kurie turėjo būti taip pagerbti, atrinko LGGRTC.
Pabrėžiant ypatingą šio įamžinimo svarbą, ant pastato fasado ir grindinio parašyta, kad čia nužudytieji padėjo galvą už Tėvynę, iki galo atliko savo pareigą Lietuvai, jos laisvei ir garbei.
Šiame pastate dabar yra ne tik teismo rūmai, bet ir muziejus, kuris pirmiausia skirtas sovietinei okupacijai ir ginkluotam pokario pasipriešinimui.
Šis muziejus – vienas pagrindinių sostinės turistinių objektų, į jį vedami ir aukšti užsienio svečiai, oficialios delegacijos.
Pagerbtas ir Generolas Vėtra
Daugiausia tarp įamžintųjų – įvairaus rango pokario partizanai, nors yra ir sovietų valdžios nuteistų ir nužudytų asmenų, kurie nepriklausė laisvės gynėjų struktūroms.
Taip pat pagerbti dvasininkai, diplomatai, kurie Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus.
Kai kurie šių asmenų, atkūrus nepriklausomybę, po mirties buvo apdovanoti valstybės apdovanojimais, kai kuriems suteiktas kario savanorio statusas.
Ant buvusio KGB pastato sienos iškalta ir antisovietinės rezistencijos veikėjo Jono Noreikos-Generolo Vėtros pavardė.
Dėl šio asmens pagerbimo atminimo lentos ant Vrublevskių bibliotekos tebeverda aistros, nes jis buvo naciams pavaldžios Šiaulių apskrities administracijos viršininkas, pasirašęs įsakymus dėl žydų suvarymo į getą ir jų turto nusavinimo.
Pasklido nerimo signalai
Tačiau jau prieš kurį laiką ėmė sklisti žinios, jog ant pastato, stūksančio priešais Lukiškių aikštę, gali būti iškaltos ir pavardės žmonių, vertinamų kur kas prieštaringiau negu J.Noreika-Generolas Vėtra.
Tiesa, buvusi LGGRTC vadovė Dalia Kuodytė, taip pat dabartinė centro direktorė Teresė Burauskaitė tokius įtarimus kategoriškai neigė ir tvirtino, jog jie neturi jokio pagrindo.
Nepaisant viešų neigimų, „Lietuvos ryto“ žiniomis, tie nerimo signalai dėl galbūt nepelnytai pagerbtų asmenų toliau sklido tarp LGGRTC darbuotojų bei tyrėjų, abejonės prasiskverbė ir į platesnius šalies akademinės istorikų bendruomenės sluoksnius.
Tuos signalus paskatino paaiškėję nauji duomenys apie dalį įamžintų veikėjų, taip pat atidesnis žvilgsnis į dokumentus, kuriuos LGGRTC visą laiką turėjo.
Kai kurių tyrėjų teigimu, anksčiau šie duomenys buvo vertinami paviršutiniškai ir atmestinai, todėl dalis nužudytų žmonių tamsių biografijų dėmių nebuvo pastebėta.
Dalį pavardžių pašalins
Tai, kad apie sovietų aukas atsirado naujų duomenų, „Lietuvos rytui“ patvirtino ir T.Burauskaitė.
Anot LGGRTC vadovės, juos aptinka pats centras, kuris šiuo metu vykdo naują programą.
Ji skirta dar kartą patikrinti visus galimus dokumentus, kurių pagrindu buvo iškalti įrašai ant buvusio KGB pastato sienos.
„Taip, beveik prieš du dešimtmečius tie dalykai buvo daromi šiek tiek skubotai. Todėl dabar mes dar kartą ėmėmės patikrinti visus prieinamus duomenis, kad nebebūtų jokių abejonių, kad kas nors pagerbtas nepelnytai. Be to, per tiek laiko atsirado ir naujų duomenų.
Manau, šis patikrinimo procesas turėtų būti baigtas maždaug kitų metų pabaigoje, bet jau dabar galiu pasakyti, kad keleto žmonių pavardės nuo sienos, matyt, gali būti pašalintos. Tačiau tikriausiai ne dėl jų sąsajų su holokaustu“, – kalbėjo T.Burauskaitė.
Pagerbti žydų persekiotojai?
Vis dėlto „Lietuvos ryto“ šaltinių tvirtinimu, tarp asmenų, kurie įamžinti ant pastato sienos, yra ir tokių, ant kurių krinta šešėlis dėl sąsajų su žydų žudynėmis ar aktyviu kolaboravimu su nacių valdžia per Antrąjį pasaulinį karą.
Pavyzdžiui, yra iškalta Antano Gerdvilio pavardė.
Jis buvo 1941 metų sukilimo prieš Lietuvą paliekančius sovietus dalyvis, taip pat ginkluotos antisovietinės rezistencijos dalyvis nuo 1944 metų. Jis buvo suimtas ir sušaudytas 1945-aisiais.
Bet yra ir istorinių duomenų, kurie liudija, jog 1941 metais A.Gerdvilis tarnavo naciams pavaldžioje policijoje Utenos apskrityje esančiame Aluntos (dabar Alanta. – Red.) miestelyje, dalyvavo žydų areštuose, vežiodavo juos į tardymus, buvo atsakingas už suimtų žydų turtą.
Panašia veikla užsiėmė ir ant sienos įamžintas Bronius Jakunskas, tik, skirtingai nei A.Gerdvilis, ji net nebuvo antisovietiniame pasipriešinime.
B.Jakunskas nacių valdžios buvo paskirtas Kalvarijos valsčiaus seniūnu, kartu su vokiečiais suiminėjo ne tik sovietinius aktyvistus bei komunistus, bet ir žydus. Teigiama, kad jis pats sudarinėjo žydų šeimų sąrašus, dalyvavo jas suimant, atimant jų turtą.
„Lietuvos rytą“ konsultavusių istorikų manymu, prieštaringai atrodo ir Petro Jurkaus įamžinimas. Jis prisidėjo prie 1941 metų sukilėlių, Tauragės apskrities Švėkšnos miestelyje dalyvavo žudant sovietinius aktyvistus, kurių dauguma buvo žydai, o vėliau saugojo nužudytų žydų turtą.
Vėliau P.Jurkus pats pasitraukė į civilinį gyvenimą, nes to reikalavo ir žmona. Tačiau baigiantis Antrajam pasauliniam karui jis sovietų buvo suimtas ir nužudytas.
Istorijos kelia šiurpą
„Lietuvos ryto“ turimi dokumentai rodo, jog abejotinai tarp įamžintųjų atrodo ir tie asmenys, kurių ryšiai su aktyvia ginkluota antisovietine rezistencija buvo itin migloti arba jų išvis nebuvo, užtat jų bylose yra daug detalių duomenų apie brutalius nusikaltimus ar tiesiog plėšikavimą.
Antai Andrius Bražinskas dalyvavo išžudant Žemaitijoje esančių Šateikių vietos komunistų partijos vedlio šeimą.
Teigiama, kad jis tik prisidengė politiniais motyvais norėdamas apiplėšti kaimyną ir su bendrais brutaliai (akmeniu ir lazda) nužudė sovietinio veikėjo motiną ir seserį. Tuo metu pats kolaborantas liko gyvas.
A.Bražinskas neprisidėjo prie partizanų, nors lyg ir ketino. Nepaisant to, vėliau jis sovietų buvo suimtas ir nubaustas mirties bausme.
1992 metais Aukščiausiasis teismas atsisakė šį asmenį reabilituoti, nes duomenys dėl dalyvavimo civilių gyventojų žudyme buvo pernelyg svarūs.
Keistai atrodo ir Prano Jegelavičiaus istorija. Yra duomenų, kad prasidėjus antrajai sovietų okupacijai jis kartu su sugėrovais, sovietiniais kolaborantais, plėšikavo Kaune, o vėliau tokią veiklą tęsė provincijoje, apsimesdamas „liaudies gynėju“.
P.Jegelavičius mėgino prisidėti prie partizanų, tačiau jų gretose pabuvo tik keletą dienų.
Tyrėjai vertina skirtingai
„Lietuvos ryto“ kalbintiems istorikams prieštaringai atrodo ir keletas ant buvusio KGB pastato sienos įamžintų veikėjų, kurie buvo aktyvūs ir pasižymėję okupacinių vokiečių pajėgų nariai ar vietinės administracijos uolūs atstovai – netgi sudarinėjo darbams į Vokietiją siunčiamųjų sąrašus.
Beje, dalis istorikų abejoja, ar vien buvimas nacių struktūrose jau nubraukia tokių žmonių nuopelnus vėliau kovojant prieš sovietus. Taip pat nesutariama ir dėl to, kaip vertinti civilių kolaborantų žudymą.
Didelė dalis abejotinų asmenų buvo atsijoti
Arvydas Anušauskas
Seimo narys, buvęs LGGRTC Tyrimų departamento direktorius
„Aš pats tiesiogiai tuose tyrimuose ir patikrinimuose nedalyvavau, tačiau, be abejo, buvau atsakingas už tų tyrimų rezultatų tvirtinimą.
Galiu pasakyti, kad tikrinimas buvo labai nuodugnus ir atsakingas.
Pagrindinis kriterijus, žinoma, buvo tai, kad žmonės nebūtų niekaip įsivėlę į holokaustą. Taigi tiems, kurie būtų dalyvavę bet kokiuose veiksmuose prieš žydus, patekti į sąrašą ant sienos nebuvo jokių šansų.
Žinoma, sovietai visus savivaldos pareigūnus, net seniūnus, skelbė vokiečių kolaborantais, taigi ir holokausto dalyviais.
Tačiau mūsų darbuotojai labai atidžiai žiūrėjo, kad tokių dalykų nebūtų.
Štai todėl iš maždaug 700 sovietų nužudytųjų sąrašo, kurį mes turėjome, liko tik tas daugiau kaip šimto žmonių sąrašas. Iš jo buvo paimtos pavardės, kurios iškaltos ant sienos.
Likusieji buvo atsijoti. Tai – ne tik vokiečiai, buvę ypatingosiose grupėse, žudžiusiose žydus, bet ir jų talkininkai lietuviai.
Žinoma, atsijojome ir tuos, kurie nedalyvavo antisovietiniame pasipriešinime ar galėjo būti susiję su plėšikavimais, taip pat brutaliais nepagrįstais žudymais.
Kita vertus, kaip žinome, visi, kurie priešinosi sovietų valdžiai, buvo vadinami banditais.“
