Juokinga, bet visai neseniai šiek tiek vyresnis žmogus man labai rimtai aiškino, kad Rusiją valdo žydai, o V.Putinas – tik jų marionetė. Galima numoti ranka, kad tai tik tamsuma, bet gal kaip tik tokioje tamsoje ir bręsta blogis? Nežinau.
Dar keisčiau, kad gali sutikti jaunų žmonių, kurie pilni tokio antisemitinio šūdo, nors niekada gyvenime nėra bendravę su žydu. Iš kur tai, ar tai koks nors archetipinis sutrikimas?
Lietuviško antisemito kovinis rinkinys galutinai susiformavo 1939–1941 metais. Prarastas Klaipėdos kraštas, sovietinė okupacija, tremtys, žudynės, nacių invazija, geros sąlygos ieškoti kaltininko. Ir štai mes iki šiol vis dar vargstame su tuo nelemtu antisemitizmu. Gal tai mūsų pasąmonėje? Genuose? Juk dabar negyvename okupacijos ar karo sąlygomis, iš kur tas anachronizmas?
Radau būdą tai patikrinti, surengiau savo tapatybei tam tikrą antisemitizmo testą.
Neseniai pradėjau žiūrėti žydišką serialą „Shtisel“ ir supratau vieną svarbų dalyką: giliuosiuose kultūriniuose mano asmenybės kloduose nėra jokio antisemitizmo. Serialo kūrėjų dėmesio centre – Jeruzalėje gyvenanti žydų ortodoksų šeima, viskas čia vyksta lėtai, daug subtilių detalių, yra švelnaus humoro, nelengvos buities, romantinių jausmų.
Žiūrėdamas į veikėjų gyvenimą ir santykius jaučiuosi visiškai neutralus, nejaučiu tokio iškreipto santykio su žydais, koks egzistuoja Lietuvoje. Tai yra net negalvoju, kad tai žydai, tiesiog žmonės su savo problemomis, žinoma, saviti, savo stilių turintys žmonės, kartais jų veiksmai ir nesėkmės kelia juoką, kartais – liūdesį ir pan.
Internete perskaičiau vieno norvego prisipažinimą, kad žiūrėdamas šį serialą jis pasijuto tarsi grįžęs į savo vaikystę. Ir aš taip pasijutau, nors išoriškai tai nė kiek nepanašu į mano vaikystę!
Didžiausias šio serialo pasiekimas – universalumas, tai yra dėmesys skiriamas ne religijai ar politikai, o žmogui, jo jausmams, lūkesčiams.
Kas labiausiai mane pakerėjo, kad vis dar egzistuoja universalios vertybės, kad iš tiesų viską sušika politika (arba politizuota religija, ekonomika ir pan.). Žiūriu serialą ir nebėra to keisto santykio lietuvis–žydas, į kurį būtinai įsismelkia kažkoks nešvankumas, kažkoks nepasitikėjimo šešėlis, nes Lietuvoje apie žydus kalbama tik tarpininkaujant politikai, tai yra turi pasirinkti puses, turi kovoti už kokią nors istorinę ar pseudoistorinę tiesą, turi būti arba antisemitas, arba barstytis galvą pelenais, o bjaurūs ir vieni, ir kiti; arba, jei tau rūpi ši tema, esi Holokausto industrijos grobuonis, nori pasipelnyti iš tautos tragedijos.
Ir dar Lietuvoje keista nuomonių tendencija, kad jeigu smerki antisemitizmą, vadinasi, neigi sovietų okupantų nusikaltimus. Tiek daug noro šių dienų tiesas pritaikyti ar primesti praeičiai, istoriniams įvykiams, bet gal tiesa, kaip ir laisvė, neegzistuoja savaime, ją reikia susikurti čia ir dabar, visiems kartu.
Vaikystėje girdėjau močiutės pasakojimą, esą turguje ūkininkė derasi su žydu dėl vištos kainos, žydas prašo nuleisti, o ūkininkė nenori, galiausiai moteris praranda kantrybę, atiduoda vištą su nuolaida, palydėdama žodžiais „pabučiuok tu jai į subinę!“, o žydas, patenkintas, kad pavyko nusiderėti, atsako: „Kai išvirsiu – pabučiuosiu!“
Prieš karą tai buvo tik pokštas, po Holokausto bet koks pokštas, susijęs su žydais, – rizikinga zona. Kultūros žmogus manyje suprastų tai kaip pokštą, juk tai tik trumpa istorija apie žydo gebėjimą derėtis, konfliktinę situaciją paversti juokais, bet politinis žmogus manyje tai traktuotų kaip antisemitizmą. Štai dėl to politika dažniausiai tokia nemaloni, jos rankos kruvinos, dvokia mirtimi.
Ar įmanoma įveikti šį iškreiptą mūsų santykį su žydais? Viskas įmanoma, jeigu yra noro ir smegenų. Nes tai politinis, ne kultūrinis santykis. Politinis žmogus dažniausiai teigia, kad tiesa yra mano pusėje, o kultūros žmogus klausia, kas, po galais, apskritai yra ta tiesa, ir pastarasis klausimas man yra įdomesnis, kūrybingesnis, žmogiškesnis.
