Į Vitražo ir skulptūros centro kiemą Vilniuje prieš porą mėnesių atėjo žmogus ir paklausė, gal kas galėtų pakabinti lentą. Atlyginimo už darbą nesiūlė ir nieko neaiškino.
Tame erdviame kieme pakeliui į oro uostą skulptūras kala kone visi Vilniaus skulptoriai, prie namo sienos pritvirtinti net ir granitinę lentą irgi nėra sudėtinga, tačiau išvydę, kas parašyta ant tos lentos, visi kalbinami skulptoriai bei jų pagalbininkai sakydavo, kad nenori veltis.
Mažai kas buvo negirdėjęs triukšmo dėl Generolui Vėtrai skirtos lentos: pakabinti lentą, kuri buvo sudaužyta, suklijuota, vėl pakabinta ir vėl nukabinta, Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu reiškė nemalonumus su teisėsauga.
Šio darbo ėmėsi tuo metu dirbtuvėse buvę skulptoriai Kęstutis ir Vytautas Musteikiai. Jų teigimu, vienas žmogus negali nuspręsti, kada reikia nukabinti ar pakabinti lentą, – turi būti laikomasi numatytos tvarkos ar įstatymų. Todėl išsinuomojo stelažą ir pakabino lentą ant Vrublevskių bibliotekos sienos.
– Ar jūs aiškiai supratote, kuo rizikuojate? – „Sostinė“ paklausė 63 metų K.Musteikio.
– Taip, puikiai suprantu, ką padariau, ir esu pasirengęs sumokėti baudą.
Man atrodo, mano pareiga buvo pakabinti ten buvusią lentą, kad istorikai ir teisininkai nuspręstų, kaip su ja elgtis. Kaip ir su visa Lietuvos istorija.
– Kiek jums sumokėjo už darbą?
– Nieko nesumokėjo. Mes neklausėme, jie nesiūlė. Mes išsinuomojome stelažą, kad galėtume patogiai pakabinti lentą. Už stelažą užsakovai lyg ir žadėjo sumokėti. Be to, brolis sumokėjo baudą už ne vietoje pastatytą automobilį.
– Kas tą lentą pagamino ir vėliau atsisakė ją pakabinti?
– Iš tam tikrų stiliaus ypatybių galėčiau atspėti, kas tą lentą pagamino, bet susilaikysiu.
– Ar turėjote leidimą kabinti lentą?
– Užsakovai sakė, kad leidimą turi. Turi, tai turi. Neprašėme parodyti. Tik paminėjo, kad leidimas yra 3 varžtams įgręžti.
Juodo granito lentą ir bronzinį reljefą mums atvežė atskirai. Priklijavome bronzą prie granito, sutvarkėme ertmes, kad nesirinktų lietaus vanduo, pagaminome lekalus.
Kai atvažiavome su įrankiais, lenta jau buvo atvežta. Iš pradžių tarėmės, kad pakabinsime lentą, o tada prie Prezidentūros vyks mitingas. Bet įvyko atvirkščiai – mitingas įvyko, o mes pakabinome lentą ir ant jos uždengėme audinį, todėl po mitingo dalis žmonių atėjo atidengti lentos.
O kol dirbome, dalis patriotinio jaunimo prižiūrėjo tvarką. Bet niekas nesivėlė į konfliktus. Policija atėjo, pasodino mus į mašiną, paprašė pateikti dokumentus, mus identifikavo.
Klausė, ar turime leidimą, – sakėme: kreipkitės į organizatorius. Kažkokius popierius organizatoriai turėjo – kaip vėliau paaiškėjo, su kažkuo derino.
– Kodėl nutarėte dalyvauti ten, kur iš anksto buvo aišku, jog bus nemalonumų?
– Ne mums spręsti, ar Jonas Noreika-Generolas Vėtra pasirašė dokumentus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.
Tegu istorikai gilinasi į dokumentus. Bet jei lenta jau du dešimtmečius ten kabėjo – tai kvailystė, kai vienas žmogus staiga nutaria nukabinti.
– Ką žinojote apie Generolą Vėtrą iki tol?
– Kad buvo generolas, kad NKVD nukankintas. Ar jis didesnis didvyris, ar kitas didvyris už jį didesnis – ne man spręsti. Tas trumpas laikotarpis – pusantro mėnesio nuo karo pradžios iki vokiečiams pasirodant – buvo labai komplikuotas. Mes mažai apie tai žinome.
Turiu daug draugų žydų, džiaugiamės visais litvakų pasiekimais, užsirašiau ant savo dirbtuvės sienos visus devynis Nobelio premijos laureatus išeivius iš Lietuvos – o jų dauguma litvakai.
Bet akivaizdu, kad šis mazgas yra neatrištas. Trisdešimt metų tas mazgas tampomas į visas puses ir visai užsimazgė. Bet kol kas yra akivaizdus nenoras spręsti šios problemos. Vis tempiama, vis atidedama.
Nėra valstybinio požiūrio. Reikia užsakyti istorikams tyrimus, padėti faktus ant stalo, įvertinti ir toliau gyventi.
Pavyzdžiui, jei Generolas Vėtra mums didvyris, o žydams – blogas, parašykime greta lentos, ką jis padarė blogo. Nėra vien gerų ir blogų.
– Su keliais skulptoriais esate pastatęs paminklą broliams Jozefui ir Bronislawui Pilsudskiams. Ar pavyko sutaikyti lietuvius su lenkais?
– Norėjome atkreipti dėmesį, kad Jozefas Pilsudskis buvo žemaičių bajoras ir lietuviams laikas įvertinti jo darbus. Bet panašu, kad lietuviai dar labiau susikiršino.
Tai buvo mūsų primityvus raginimas įvertinti J.Pilsudskį ir pradėti spręsti problemas – ne visi tai suprato. Kai neišmanome istorijos, plinta turgaus stereotipai.
