Pastaruoju metu didžiules aistras pedagoginėje bendruomenėje kelia bendrųjų ugdymo programų atnaujinimo gairės – dokumentas, nurodantis kryptį, kaip ir ko turėtų būti mokomi mokiniai. Jos atnaujinamos daugmaž kas dešimtmetį.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, atsakinga už šį dokumentą, sulaukė galybės strėlių ir yra raginama patraukti nagus nuo gairių rengimo, juk dirbti pagal jas reikės mokytojams.
Maža to, lituanistai įžvelgia grėsmę, kad lietuvių kalbos ir literatūros kurse galėtų išvis nelikti užsienio autorių.
– Kam reikalingos gairės? Tai kelrodis mokytojams? – lrytas.lt paklausė M.Grigaičio.
– Gairės – tai dokumentas, pagal kurį bus atnaujintos visų mokomųjų dalykų programos. Gairės turėtų aiškiai nurodyti, kaip atnaujinti programas, kaip suderinti skirtingų dalykų, tarkim, istorijos ir literatūros, mokymą. Programos pastarąjį kartą buvo atnaujintos 2008 m., dabar norima atnaujinti, kad mokykla paruoštų vaikus spręsti šiandieninio pasaulio iššūkius. Ar mokytojams jos skirtos, taip ir liko neaišku.
Pastarojo posėdžio metu buvo nuspręsta, kad vis dėlto gairės skirtos tiems, kurie rengs programas, todėl visuomenei jos gali atrodyti miglotos. Vis dėlto jos miglotos ir universiteto dėstytojams, ir didelei daliai mokytojų, o tai, kad tik pastarojo posėdžio metu neoficialiai buvo sutarta, kad jos yra programų rengėjams, rodo, koks stichiškas ir chaotiškas buvo jų rengimo procesas.
– Sakote, kad pasigedote jose naujovių. Ko konkrečiai?
– Gairės pretenzingai skelbia, kad pagaliau Lietuva imsis „kompetencijomis grįsto ugdymo“. Jo esmė tokia, kad mokinys, išėjęs iš mokyklos, turėtų būti kūrybingas, pilietiškas, empatiškas. Žodžiu, mokykla duoda pakankamą pamatą, kad mokinys galėtų toliau siekti asmeninės ir visuotinės gerovės. Juk čia nieko naujo.
Nuo nepriklausomybės atgavimo kalbama tokiomis skambiomis frazėmis. Kalbama, bet nepadaromas labai svarbus dalykas: neapibrėžiama, kaip pamatuoti, ar mokinys toks yra.
Dar svarbiau – nenurodoma, kaip pamatuoti, ar tikrai tai, ko mokosi mokykloje, jis pritaikys gyvenime. Mano manymu, ši problema buvo ir 1997 m., ir 2008 m. programose, todėl mokyklose nukrypta į faktų iškalimą.
Gairės turėjo šią spragą ištaisyti, bet to nepadarė. Pavyzdžiui, jose rašoma, kad mokinys yra pilietiškas, jei „myli tėvynę“ ir „perima Lietuvos ir Europos kultūrinį paveldą“. Nuo 1997 m. programų nusirašytas pilietiškumo apibūdinimas.
Kodėl jis nebuvo įgyvendintas per tuos 22 metus? Nes nebuvo apibrėžta, kaip išmatuoti, ar tą tėvynę mokinys myli. Padarykime korekciją: vietoj „myli tėvynę“ parašykime „mokinys atpažįsta įvairias diskriminacijos ir neteisybės formas ir pagal savo galimybes imasi veiksmų, kad šios neteisybės apraiškos būtų pašalintos“.
Tokiame apibrėžime nėra sąvokos „myli tėvynę“, bet geresnio meilės šaliai įrodymo nei kovoti dėl jos žmonių gerovės ir nereikia. Toks apibūdinimas reiškia, kad mokinys turi žinoti, kas yra socialinė neteisybė ar diskriminacija, taip pat turi gebėti tikrovėje atpažinti tos neteisybės formas ir galiausiai imtis veiksmų, kad jas sumažintų ar pašalintų.
Štai tikra kompetencija – žinios virsta gebėjimu keisti tikrovę. Vadinasi, kompetencija naudinga tik tada, kai pamatuojama ir pritaikoma tikrovė. Sukurti tokį aiškų kompetencijų aprašą ir turėjo būti šių gairių tikslas. Kažkodėl jo atsisakyta.
– Kiek pamenu, į jų svarstymus pedagogai buvo kviečiami per pačias atostogas? Esate strateginės grupės narys. Už ką ši grupė atsakinga?
– Strateginė grupė turėjo teikti siūlymus, sukurti dokumentą, kuris nurodytų aiškias kryptis, kaip padaryti ugdymo turinį aktualesnį, labiau atitinkantį šiuolaikinio pasaulio iššūkius, kaip išmatuoti kompetencijas.
Gairės buvo rengiamos visą vasarą, nors oficialiai strateginės grupės įgaliojimai baigėsi birželio 30 d. Aukojome vasarą tikėdamiesi, kad su rengėjais pavyks rasti kompromisą, bet procesas buvo organizuotas keistai, sakyčiau, nepriimtinais būdais.
Per posėdžius susirinkdavo abi grupės – kūrėjų ir siūlytojų, buvo priimami bendri sprendimai. Atvykus į kitą posėdį rašytojai įteikdavo visai kitą, jų perrašytą ir su strategine grupe nesuderintą tekstą. Aiškių argumentų, kodėl vienašališkai būdavo daromi pakeitimai, nesulaukdavome.
Būdavo ir kitų metodų – paruoštus tekstus atsiųsti iš vakaro arba tą patį rytą, kai vyksta grupės posėdis. Galiausiai likau nesupratęs strateginės grupės vaidmens.
– Ar ŠMSM išklausė pedagogų, tėvų nuomonės? Ar pakako laiko diskusijoms? Kada ketinama gaires priimti.
– Žiemą tėvų ir mokytojų asociacijos vieningai paruošė ir įteikė ministerijai raštą, kaip koreguoti senąsias gaires. Rašte buvo reikalaujama sisteminių pokyčių. Deja, šią vasarą demokratinis asociacijų dialogas nutrūko: lemiamų susitikimų ir pokalbių dėl galutinio gairių nebuvo, sisteminis dalykininkų požiūris dingo ir kiekviena asociacija pradėjo daugiau rūpintis savo dalyko problemomis.
Iš dalies suprantu kolegas, nes mokslo metų pradžioje rūpi pirmiausiai mokiniai. Kita vertus, ministerijai patogu nesulaukti kritikos, nes tada atrodo, kad jai yra pritariama.
– Ar mokytojų bendruomenė vieninga gairių atžvilgiu?
– Vieningai nori gero dokumento ir tikrai naujų, mokinį ir mokinį išlaisvinančių programų, atitinkančių šių dienų iššūkius. Natūralu, kad kyla nuomonių skirtumų, jų buvo ir mokytojų susitikime su gairių rengimo grupe. Gaila, kad apie tuos skirtumus nėra kalbamasi.
Gaires aš matau kaip sisteminį fiasko: dar neteko sutikti dalykininko, kuriam būtų aišku, ką naujo jis turės dėstyti.
– Ar tiesa, kad gairių projekte numatoma iš lietuvių kalbos ir literatūros kurso išstumti užsienio autorius, kurie taptų pasirenkami?
– Gairės neturi tokios galios, kad pašalintų vieną ar kitą autorių. Bet tai, kad gairėse staiga ir netikėtai atsirado siūlomas pasirenkamas dalykas „Užsienio literatūra“ (beje, posėdžiuose irgi apie jį nebuvo diskutuota), kelia riziką, kad iš tiesų tie keturi mūsų vidurinio ugdymo programoje esantys užsieniečiai (Šekspyras, Gėtė, Kafka, Kamiu) bus išimti.
Žinant, kad prieš pora metų keli Seimo nariai įžvelgė grėsmę tautai sprendime, pagal kurį mokiniai gali išlaikyti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą pasirėmę tik užsienio autoriumi, labai gali būti, kad atsiradus progai jų bus bandoma išvis atsikratyti.
Būtų didžiulis nesusipratimas. Juk gairėse sakoma, kad mokinius reikia supažindinti ir su Europos kultūra.
– Negailite kritikos žodžiu ministerijai. Sakote, kad ji nesugeba sukurti šio pedagogams svarbaus dokumento. Kas kompetentingiausiai tai galėtų atlikti?
– Tie, kas buvo viešuose gairių pristatymuose (ypač Kaune), girdėjo ir vienos mokyklos vadovės, ir universitetų dėstytojų, ir VDU rektoriaus aiškius vertinimus: dokumentas neturi aiškios sistemos, jis chaotiškas, tiesiog neaišku, kaip tas programas reikės atnaujinti.
Toks dokumentas turi būti aiški instrukcija, o ne interpretacijoms atviras meno kūrinys. Jeigu ministerijos biurokratai nesugeba sukurti aiškaus ir sistemingo dokumento, jį reikia atiduoti specialistams – universiteto mokslininkams ir mokytojams praktikams.
