Skelbiama, kad tos legendos, taigi Žvėries, kontūrai ryškėja, bet atidžiau pažvelgus neaiškumų daugiau negu įžvalgų.
Kai sakoma „platforma“, neturima galvoje kadaise buvusios Kremliui ištikimos Lietuvos komunistų partijos dalies „ant KPSS platformos“ su M.Burokevičiumi ir J.Jarmalavičiumi priešakyje.
Anaiptol, pagal projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ autorių R.Zemkausko, I.Aleksandravičiūtės ir kitų sumanymą ši platforma gimdė ir tebegimdo portalą kaunolegenda.lt, kuris savo ruožtu turėtų pagimdyti Mitinį Žvėrį, tokį tarsi archetipinį Kauno simbolį ir miesto legendą. Tokia štai gimdymų grandinė, gimdymo virsmai, kaip pasakytų šviesaus atminimo kaunietis signataras A.Patackas.
Kaip labai teisingai pažymėjo užsimojusieji sukurti Kauno – kultūros sostinės – simboliką, antrasis pagal dydį ir svarbą šalies miestas neturi savo autentiškos, kitaip tariant, prigimtinės, į kraują įaugusios legendos.
Bet kokia ji turėtų būti? Pasakojimai apie Žvėrį? Tik kokį, kas jis toks galėtų būti?
Vilnietiškas Geležinis Vilkas, tik persikūnijęs į Stumbrą? Stumbras mėsėdis – originalu arba atvirkščiai – vilkas žolėdis, kaip tigras iš animacinio serialo „Ledynmetis“. Bet kuriuo atveju – keistas ir sunkiai apibūdinamas padaras.
Lietuvos valstybę tarpukariu sukūrė svainių klanai?
Vis dėlto Kaunui skirto projekto autoriai portale kaunolegenda.lt demokratiškai siūlo patiems kurti savo miesto legendą, visumos to, kas kaunietiška, mitą.
Šiame portale jau galime paskaityti keletą tokių pasakojimų, kai kurie – šiurpoki (kaip ir dera lietuviškoms pasakoms), pavyzdžiui, apie moterį su keturiomis akimis... Jeigu jau kauniečiai kviečiami patys kurti savo miesto atsiradimo legendą, pateiksime ir mes savo versiją. Ir ne šokiruojančią, ne trukdančią ramiai miegoti, bet, manykime, atspindinčią būdingus „Kaunastic“ bruožus.
Kompozitorius G.Kuprevičius: „Kas iš jūsų partijų, jei neklausot simfonijų?“
Žurnalistas užčiuopė lietuviškos mafijos ir KGB ryšius
Taigi senais, labai senais laikais, kai nebuvo ne tik interneto, bet ir spalvotos televizijos, miškuose prie Neries mamutus medžiojo kunigaikštis Gediminas, jam iš paskos, paruošęs pypkę su anais laikais prie Neries gausiai augusiomis haliucinogeninėmis mėtomis ir midaus statine, kėblino krivis Lizdeika.
Kietesnis paveldo sargų botagas galės iškaršti kailį ir V. Uspaskichui
Gal kunigaikštis Gediminas buvo narkomanas ir alkoholikas? Kas gali paneigti? Juk tik tokiam galėjo prisisapnuoti košmarai, ant kalvos staugiantis geležinis vilkas.
Atsibudęs kunigaikštis paklausė krivio, ką toks sapnas galėtų reikšti. Kriviai tada, kaip dabar senutės prie daugiabučių ant suoliukų, aiškindavo sapnus.
Po solidžios midaus porcijos neišsipagiriojęs Lizdeika ėmė skiesti: „Tai reiškia, šviesusai kunigaikšti, kad toje vietoje, kur sapne regėjai vilką staugiant, pastatysi slauną miestą, apie kurį garsas Suvalkus, o gal net pačią Varšuvą pasieks!“
O išsiblaivęs atsitokėjo ir ėmė laužyti galvą: „Perkūne aukštasai, kaip mes tą miestą statysime, kai iždas pragertas, miškai iškirsti ir už valiutą parduoti žuvėdams (taigi švedams), maskoliai nė plytgalio nebeskolina? Už tai, kad kadaise Ukrainą prisijungėme, gyvatės, keršija.
Bet Lizdeika rado išeitį. Jis pasamdė darbų vykdytoju (tais laikais jie buvo vadinami „prarabais“) tokį berną Kaunių. Paprastas buvo vaikinas, muskulingas, su auksine grandine ant kaklo ir šermuonėlių kailių treningais: nežinojęs, kas tai yra daiktas savyje pagal I.Kantą, bet žinojęs, iš kur ir kaip gauti reikalingų daiktų.
Jis Nerimi atsiplukdė iš Gudijos (dabar Baltarusija) medienos rietuves ir ėmė statyti. Pilį ant kalno pastatė, Katedrą, dar keletą keistų pastatų, bet supyko pamatęs, kad kunigaikštis Gediminas jam grašius už darbą moka.
Tada Kaunius pritaikė kūrybiškos vadybos principą (galima sakyti ir paprasčiau – pavogė – dalį Vilniui skirtos medienos ir paplukdė Nerimi apie 100 kilometrų tolyn.
Ir štai ten, ties Nemuno ir Neries bei Nevėžio santaka, pasistatė sau pirkią kaip reikiant, trijų aukštų ir su garažu BMW markės vežėčioms. O Vilnių Gediminui pabaigė statyti nuskurdę lenkų šlėktos.
Taigi įsikūrė Kaunius prie Nemuno ir Neries, vedė padorią moteriškę Laisvę Alėją ir gimė jiems sūnūs: prasčiokai, bet darbštuoliai Šančius ir Petrašiūnas, aristokratiškas ponėkas Žaliakalnis, dukterys: pajodžarga Vilijampolė, romantiškoji Panemunė, lepūnė jaunėlė grafaitė Aleksota.
Suklestėjo ir išvešėjo Kauniaus giminė. Apie ją išgirdo ne tik Suvalkų „Biedronka“, bet ir Balstogės „Lidl“ garsas pasklido.
Vėliau Žaliakalniui gimė dukra Dainava ir sūnūs Kalnietis ir Eigulys, kurie kartais susipešdavo dėl pirmagimystės teisės. Vilijampolei gimė Šilainis ir Sargėnas, pastarasis kaip nagingas prezervatyvų meistras pagarsėjo.
Panemunei gimė Vičiūnas, o pastarojo giminėje atsirado grafas Visvaldas, kuris užsimojo pagerinti ir iš dalies perstatyti senolio Kauniaus palikimą, bet netikėtai susikibo su pakaunės baronu Valerijumi...
Bet – stop! Tai jau visai kitas pasakojimas, peržengiantis Mitinio Žvėries platformos ribas. ˙
