Anuo metu išankstinių rinkimų reikėjo dėl psichologinio Seimo narių nuovargio, kuris ne vienam politikui po ilgų politinių peripetijų dar nuo Sąjūdžio įtemptų metų, emocingo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, ekonominės blokados, pagaliau Sausio 13-osios buvo natūralus ir žmonėms suprantamas.
Šių dienų politinį chaosą sunku ir suprasti, ir juo labiau pateisinti pervargimu nuo didelio darbo krūvio. Apie situaciją mūsų politiniame gyvenime tiek besidomintys politika, tiek pasyviai ją stebintys nebesuranda vertinti tinkamų žodžių – tik paskėsčioja rankomis.
Ar tai reiškia, kad tai tęsis iki naujų Seimo rinkimų ir nebereikia nei sau, nei kitiems kvaršinti galvos dėl keistos situacijos priežasčių? O ką, po rinkimų bus geriau?
Jau dabar aišku, kad joks politinis darinys (partijomis nebesinori ir vadinti) neiškovos daugumos ir politinis turgus tęsis be pabaigos. Akivaizdu ir tai, kad dėl vietos po saule grumsis ir naujai besikuriančios politinės organizacijos.
Lietuvos politologai profesionalai teisingai įžvelgė rinkėjų pomėgį „naujiems veidams“, visiškai nesigilinant, ką tie „veidai“ kalba ir siūlo. Ir net pamirštant savo interesus. Televizijos įtaka? Žmonės renkasi balsuoti už dažniausiai TV ekrane matomą asmenį, kuriam kur kas svarbiau jo paties šou verslas nei realios žmonių problemos.
Bet ar šiuolaikinis rinkėjas žino savo interesus? Manau, kad vis menkiau susivokia, kas jo tikrieji interesai. „Brexit“ yra konkreti žala už jį balsavusiems, bet jis vyksta. Senos demokratijos šalyje. O kas žmonėms turėtų padėti susigaudyti, kas yra kas šiuolaikiniame visais aspektais sudėtingame pasaulyje? Ir kaip teisingai per rinkimus pasirinkti?
Atsakymas paprastas: kaip „teisingai elgtis“, paprastai nurodo autoritarinės ir totalitarinės valstybės. Demokratijoje, kad ir kaip jos būtų nemėgęs Platonas, spręsti tenka pačiam piliečiui. Politologai diskusijomis galėtų suteikti galimybę pasirinkti labiausiai argumentuotą sprendimą, bet tam reikia tikros diskusijų kultūros, kuri, deja, ne visose net demokratinėmis save vadinančiomis valstybėse egzistuoja.
Lietuva, kuri bent pastaruosius dešimt metų gyveno pagal prezidentės D.Grybauskaitės posakį „mažiau kalbų, daugiau darbų“, nors ne visada ir aišku, kokių, nėra didelių diskusijų šalis. Daug kartų teko girdėti „paskutinės minutės“ prieš balsavimą klausimą: o ką pasirinkti, kas čia geresnis? Dažniausiai pasirenkamas „matomesnis“.
Todėl Seime nemažas būrys atsitiktinių asmenų, kuriems politika yra laikinas nuotykis – nuo individualių „solo partijų“ ar elementaraus kėdės trynimo iki ateityje patogesnės ir finansiškai tvirtesnės naujos darbo vietos.
Savo ruožtu visuomenė stebi, kas yra jos „atstovai“, ką jie daro kitaip, nei žadėjo per rinkimų kampaniją, ir apskaičiavę, kad ir mažesnis Seimo narių skaičius gali tą patį „darbą“ atlikti, pritaria jo mažinimui.
Vis dėlto ne parlamentų sudėtis ar jų narių asmeninės savybės lemia išrinktų asmenų veiklos kokybę, taip pat tai, ką šiuo metu Lietuvoje jau galima pavadinti artėjančia parlamentine krize. Priežastys gilesnės.
Viena jų – vis menkesnis supratimas, dėl ko dirbama. Jei žmogus palieka įprastą darbą, net rizikuoja praradęs kvalifikaciją į jį nebegrįžti ir metasi į painią, dažniausiai nedėkingą politiko veiklą, tokio pasirinkimo motyvai turėtų būti išskirtiniai, idealistiniai. Beje, per rinkimų vajų taip ir skamba: vardan Lietuvos, dėl geresnio jos piliečių gyvenimo ar panašiai.
Deja, Seimo kadencijai vos įpusėjus vietoj „vardan Lietuvos“ girdime ir matome skandalus, postų dalybas, politines pjautynes, maršus ir demaršus, asmeniškumus ir kerštus.
Žinoma, yra ir siekiančių politinės karjeros, tai pagirtina, bet daugeliui atsidūrimas Seime vietoj svajoto nuotykio pavirsta nuobodžiu darbu su buitinio lygio įstatymais. O gal didelių, kovai su priešininkais nuteikiančių temų ir nebeliko, esminės problemos jau išspręstos?
Esame ES ir NATO, delegavome dalį valstybės suvereniteto ES struktūroms, ten pasiuntėme ir galvos skausmą dėl didžiosios politikos problemų. Liko sąžiningai, kruopščiai, tvarkingai atlikti „namų darbus“ ir kurti gerovės valstybę.
Atvirai sakant, svarstydamas, kaip naujos kartos Lietuvos politikai įvardys ateities tikslus, panašaus šūkio ir tikėjausi. Gerai gyventi yra gera – ką daugiau ir pasakysi. Genialiai sugalvota – gali kurti nors ir šimtą metų. O sukūrus gerovės valstybę išsispręs ir visos nemalonios problemos? Kad ir emigracijos.
Jungtinėse Tautose esame minimi kaip sparčiausiai nykstanti valstybė. Greta Puerto Riko. 2050 m. mūsų turėtų likti tik pusantro milijono. Na, ir kas? Būsime kaip estai. Bet estai nenori išnykti iš pasaulio žemėlapio. Jų dešinieji radikalai (seniau buvo vadinami nacionalistais) jau ieško būdų, kaip apriboti imigraciją, vienašališkai panaikinti bevizį režimą Ukrainai. Nepritariu tokiems svarstymams.
Būtent tai ir yra didžioji tema, problema ir iššūkis Lietuvos valstybei bei jos politikams. Kol dar ne vėlu, prezidentas turėtų sušaukti nacionalinį politikų ir visuomenininkų pasitarimą pradėti rengti tautos išsivaikščiojimo stabdymo programą. Atsipeikės ir sumaištyje besimurdantys Seimo nariai.
