Į ką transformuotis? Žinoma, ne į filmo „Transformeriai“ herojus, o į taikius, demokratiškus, net musės negalinčius nuskriausti piliečius. Keleriopai įdomus pasiūlymas. Pirmiausia Lietuvos, o gal ir Lenkijos, visuomenė sužinojo, kad dar nenumirė kaimyninių šalių parlamentinis darinys.
Pastarąjį kartą asamblėja posėdžiavo 2009 m. Kodėl tokia ilga pertrauka? Lietuvos žiniasklaidoje rašoma, kad taip atsitiko Varšuvos sprendimu, iškilus ginčams dėl problemų, kurias apibendrintai galima įvardyti viena raide W. Nežinau, ar tai tikroji pertraukos priežastis.
Spėju, kad Varšuva reagavo į neaiškią prezidentės D.Grybauskaitės poziciją dėl Lietuvos ir Lenkijos santykių. Pasikeitus mūsų šalies vadovui atgijo ir asamblėja, kuri, gaila, faktiškai jau buvo ištrinta iš Lietuvos parlamentinės istorijos. Sakau gaila, nes man pačiam teko dalyvauti šią asamblėją steigiant (1997 m. V.Landsbergiui pasiūlius Varšuvoje) ir kurį laiką pirmininkauti Lietuvos delegacijai.
Beje, Lenkijos delegacijai vadovavo senatorė O.Krzyzanowska, A.Krzyzanowskio (slapyvardis – Wilk), karo pabaigoje Armijos Krajovos Vilniaus apskrities komendanto, kurį rusai suėmė ir laikė Lukiškių kalėjime, duktė.
Asamblėjos misija buvo atversti naują, demokratinį, dialogo puslapį kaimynių santykiuose ir padėti pagrindus tolesniam strateginiam bendradarbiavimui. Savaime suprantama, kaip ir visuose panašiuose politiniuose dariniuose, nebuvo apsieita be skundų, aimanų dėl „blogos“ tautiečių padėties iš Lenkijos pusės ir įtarimų iš Lietuvos politikų.
Pamenu žodžių griausmus iš šviesaus atminimo R.Ozolo lūpų, kai kalbėdamas apie parlamentinės asamblėjos planus minint abi valstybes praleidau jungtuką „ir“: „Tai ką, jau kitą kartą sakysime su brūkšneliu, Lietuvos-Lenkijos? Nauja Liublino unija?“
Vis dėlto, nepaisant sąmokslo teorijų, pasisekė susikibti rankomis dėl bendro tikslo į NATO. Laikai keičiasi, blėsta dirbtiniai verbaliniai nesusipratimai.
Bet ar įmanomi kitokie santykiai su Rusija? A.Kubilius mano, kad parengus išmintingą strategiją dar yra vilties atkurti B.Jelcino laikų bendravimo atmosferą.
Galimas dvejopas reagavimo į šį ar panašius samprotavimus būdas. Vienas jų – ironiškas, paklausiant papildomai, kodėl tik Rusija pasirenkama transformacijos objektu. Kodėl ne Baltarusija, Šiaurės Korėja ar kokia nors šariato valdoma valstybė?
Galima priminti, kuo baigėsi „demokratijos pavasaris“ Viduriniuose Rytuose. Demokratijos eksportas man primena anekdotinį atvejį vienoje Afrikos valstybėlėje, kai susinervinę čiabuviai išvirė katile nepatikusį atstovą į parlamentą. Tylos minute tai buvo prisiminta tarptautinėje parlamentų asamblėjoje.
Demokratija neplinta oru ir neperduodama pašto siunta. Jei ji neišauga iš valstybės istorijos, kultūros, jos niekada ir nebus.
Kitas būdas reaguoti į, reikia manyti, geranorišką, nepropagandinį A.Kubiliaus siekį demokratizuoti Rusiją yra paprastesnis. Prieš pradedant kurti strategiją, kaip Vakarai turėtų reaguoti į Rusiją, patiems strategijos kūrėjams pirma reikėtų įsigilinti, kas toje šalyje iš tikrųjų vyksta.
Dabartinis Rusijos vaizdavimas ir įsivaizdavimas yra išskirtinai paviršutiniškas, propagandinis, politizuotas – pradedant buitimi, valgių gaminimu, sportu, visų rūšių menu, kultūra, istorijos tyrimais, interpretacijomis ir baigiant raketų gamyba. O demokratijos supratimas esąs vos ne toks kaip tų, kurie išvirė parlamentarą.
Tačiau ne demokratijos stoka yra didžiausia Rusijos problema. O jeigu ir susiformuotų pajėgi kontroliuoti dabartinę valdžią politinė jėga, dar visiškai neaišku, kaip net stojusi prie valstybės vairo ji spręstų problemas, dėl kurių šiuo metu Rusijai taikomos sankcijos. Net principingiausi Kremliaus kritikai, Rusijos piliečiai emigracijoje, vengia Krymo temos.
Mano manymu, Rusija šiuo metu sprendžia dvi problemas: pripažinimo ir identiteto. Jeigu yra nors ir lėtas, bet vis stiprėjantis nepasitenkinimas ekonomine politika, tai dėl klausimo, kas yra ir turėtų būti Rusija pasaulyje, kokie jos vidiniai istoriniai nepanaudoti ištekliai, tarp valdžios ir visuomenės vyrauja apytikris sutarimas.
Sovietų Sąjungos žlugimas ne tik Kremliaus ideologams, bet ir gana didelei daliai visuomenės yra Rusijos atsidūrimas ties reikšmingos ir įtakingos valstybės išnykimo slenksčiu. Dieną naktį propagandininkai kartoja, kad Rusija buvo parklupdyta ant kelių, pažeminta ir dabar reikia stotis ant kojų.
Benzino kolonėlės valstybėlė, regioninis reiškinys, virusas greta Ebolos, teroristinė valstybė. Visus tokius apibūdinimus Rusija prarijo sukandusi dantis ir ruošiasi atsakui. Įniršis dėl pažeminimo yra nevaldomas. Nesvarbu, kad Rusija pati ir įžeidinėjo, ir žemino. Paprastai to neprisimenama.
Jėga, pirmiausia karinė, Rusijos ideologų įsitikinimu, ir esanti atsako dalis. Nei tomai kritikos, nei sankcijos šios nuostatos nepakeis. Ir nemažai rusų kol kas sutinka dėl to veržtis diržus. Ekonominio determinizmo persunkti Vakarai to ir nepajėgia suprasti.
Antra tema – tapatybė. Kas yra Rusija? Tai ir rašinėlio pavadinimas mokiniams, ir mokslinės studijos, ir valstybės palaikomi projektai, ir Eurazijos idėja. Ukraina jau pabėgo, bet rankų nenuleidžiama. Dar liko aplinkui valstybių.
Norint transformuoti Rusiją, beprasmiška pradėti nuo demokratijos vadovėlių, kurių pilni šios šalies knygynai. Reikia pradėti nuo žodžių, leksikos, kitokios retorikos, bet kol kas tai neįmanoma ne vien A.Kubiliui.
