Galima ginčytis, ar teisiškai nepriekaištingas buvo Vilniaus mero R.Šimašiaus nurodymas nukabinti šią lentą, ypač kai tai atlikta paryčiais, tarsi bijant liudininkų ar lyg gėdijantis negražaus poelgio.
Bet jei pripažinsime, kad J.Noreika susitepė reputaciją pasirašydamas žydų trėmimo į getus įsakymus, jo atminimo lentos nukabinimas buvo ne gėdingas, o garbingas darbas.
Vienaip ar kitaip, R.Šimašius, būdamas meras, veikė Vilniaus savivaldybės ir vilniečių vardu, o J.Noreikos garbintojai turėjo teisę jo atminimo lentą pasikabinti nebent ant savo sodo namelio sienos, bet gal jausdami kai kurių politikų ir dalies lietuvių paramą, jie elgėsi tarsi būtų tikrieji Lietuvos sostinės šeimininkai.
Tik kas tuomet valdo Lietuvą – negi žmonės, manantys, kad prie jų bendrapiliečių žydų izoliacijos, kuri galiausiai baigėsi totalitiniu išžudymu, prisidėję asmenys gali būti pagerbiami atminimo lentomis?
Suprantama, J.Noreikos atvejis nėra vienareikšmis. Tik istorikai gali įvertinti jo antinacinę, o vėliau ir antisovietinę veiklą. Faktas, kad 1943 metais, kai žlugo vokiečių mėginimai sukurti lietuvių SS legioną, jis drauge su būriu Lietuvos inteligentų buvo išgabentas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, rodo, jog naciai tuo metu jį jau laikė priešu.
Itin pagarbiai reikia vertinti ir kitą J.Noreikos biografijos faktą – kad jį enkavedistai 1947 metais nužudė už antisovietinę veiklą.
Daug kam atrodo, kad to jau su kaupu pakanka, jog toks žmogus būtų pagerbtas atminimo lenta, o apie jo kitokią, anaiptol ne tokią kilnią veiklą neverta nė užsiminti.
Tačiau tereikia nustoti taikyti dvejopus kriterijus nacių ir sovietų kolaborantams ir bus aišku, kad J.Noreikos negalima laikyti tik didvyriu, nematant tamsiosios jo veiklos pusės.
Juk nacių okupacijos sąlygomis eiti Šiaulių apskrities viršininko pareigas ir pasirašinėti žydus galiausiai į pražūtį pasiuntusius dokumentus iš esmės tas pat kas pokario metais dirbti Šiaulių apskrities komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi ir sudarinėti tremiamų tautiečių sąrašus.
Kažkodėl neieškome jokių sovietinius kolaborantus pateisinančių faktų, nors tarp jų galėjo būti asmenų, kurie kovojo su naciais, o sovietmečiu kuo nors neįtikę buvo suimti jau sovietinės valdžios, kuriai tarnavo.
Pokario Lietuvoje tai būdavo retas atvejis, bet Sovietų Sąjungoje ypač per vadinamąjį Didįjį terorą 1937-1939 metais partiniai vadukai buvo tiesiog masiškai šaudomi, bet ar tai atleidžia juos nuo atsakomybės už jų kaltes tarnaujant nusikalstamai valdžiai?
Nereikia turėti jokių iliuzijų, kad nacių okupacijos sąlygomis galėjo būti kokia nors lietuviška valdžia. Lietuvos valstybės nebuvo, vokiečiai nesirengė lietuviams suteikti net ir tokios autonomijos kaip Ph.Petaino vadovaujamai marionetinei Prancūzijos valdžiai, todėl visi lietuviai, nuėję dirbti burmistrais ar apskričių viršininkais, tarnavo naciams.
Galbūt dalis jų puoselėjo iliuzijas, kad pasitarnaus Lietuvai. Bet ir 1940-1941 metais ar pokaryje su sovietais susidėję asmenys taip pat galėjo teisintis, kad norėjo tik padėti savo tautai, manė, kad bus geriau, jei į valdžią eis jie ir užims vietas, į kurias kitu atveju būtų atsiųsti rusai.
Tačiau gerais norais ir pragaras gali būti grįstas – politinio vertinimo nekeičia tai, ką manė šie asmenys. Jie – kolaborantai. Lygiai taip pat turėtų būti vertinami ir tie, kurie ėjo kokias nors vadovaujamas pareigas nacių okupacijos metais.
Žinoma, šių žmonių atsakomybė gali būti labai skirtinga. Kiekvienas atvejis – individualus ir nereikėtų skubėti jų teisti istorijos teisme. Bet politinis vertinimas turi apibendrinančią prasmę.
Galbūt J.Noreika, pasirašinėdamas getų kūrimo dokumentus, nelinkėjo žydams nieko blogo. Vis dėlto pasirašė ir išsiuntė juos į mirties kelią.
Gal neturėjo kitos išeities, nes taip reikalavo okupantai? Bet pasirinkimas visada yra, juk būta atvejų, kai net žydus šaudžiusių kuopų kariai atsisakydavo tai daryti. Buvo galima nesutikti dirbti apskrities viršininku arba atsisakyti šių pareigų, pamačius kokius nurodymus tenka vykdyti.
Menkas pateisinimas, kad J.Noreikos parašas nieko nereiškė, nes Šiaulių apskrities žydai vis viena būtų uždaryti getuose, o vėliau išžudyti. Jų likimo jis nebūtų pakeitęs, bet galėjo išvengti moralinės ir politinės atsakomybės už žudikiškų nurodymų vykdymą.
Yra ir tarptautinės Holokausto vertinimo normos. Šios tragedijos kaltininkais laikomi ne vien tie, kurie davė įsakymus žudyti ir kurie žudė. Netiesiogiai atsakingi ir tie, kurie saugojo į getus suvarytus žydus ar tik buhalteriškai surašinėjo nužudytųjų turtą. Taip pat ir tie, kurie pasirašinėjo getų kūrimo dokumentus.
Aišku, prieš nukabinant atminimo lentas galima rengti ilgas diskusijas. Tik gal labiau reikėtų sąžinės. Ji padėtų suprasti, ką jaučia išžudytų Lietuvos žydų palikuoniai, kurių labai nedaug, vos saujelė.
Gal tada nesakytume jiems, kad iš jų širdžių neturi teisės veržtis rauda, matant gimtojoje žemėje atminimo lentas tiems, kurie, nors ir tik formaliais parašais, siuntė jų artimuosius į dausas.
