Kai ekonominė Europos integracija pasieks politinį lygį, paaštrės ne tik teorinės diskusijos, bet ir atsiras politinių judėjimų, kurie kietesnei integracijai priešinsis ne vien parlamentiniu būdu.
Buvusiai šalies vadovei D.Grybauskaitei dėl tokių procesų, kokie vyko Vengrijoje, Austrijoje ar Italijoje, nereikėjo jaudintis, nes dauguma Lietuvos gyventojų patenkinti naryste ES ir pirmiausia gaunama ekonomine nauda. Politinėse tribūnose negrąžoma rankų dėl imigracijos, dėl pavojaus religinėms ar tautinėms vertybėms. Pagaliau ne visai ir aišku, kas tos tautinės vertybės yra.
Tiesa, nuvilnijo keletas aštresnių diskusijų dėl šeimos koncepcijos, bet greitai vėl sugrįžo į tradicinę vietą, kitaip tariant, paraštes. Kol kas Lietuvos politinėje padangėje dominuoja socialinė problematika.
Bet per būsimus Seimo rinkimus situacija keisis. Į kėdes pretenduos nauji politiniai dariniai, kuriems nacionalizmas nebus vien istorinė politologinė sąvoka. Gerai tai ar blogai? Viskas priklauso, koks bus šios sąvokos turinys.
Pavyzdžiui, sovietmečiu, ypač rusinimo po proletarinio internacionalizmo priedanga laikotarpiu, nacionalizmas man asocijavosi su savo krašto, kalbos, papročių, kultūros ir tautos meile ir kova su pastangomis išbraukti Lietuvą iš savarankiško istorinio kelio. Būti nacionalistu reiškė kovoti už Lietuvos išsilaisvinimą iš okupacijos. Ir padėti tai padaryti kitiems.
Ar dabar, kai laisvė iškovota, yra pagrindo baimintis, kad tautos savastis gali ištirpti europinės integracijos tėkmėje? Yra manančių, jog tokia grėsmė, ypač mažoms valstybėms, yra. Todėl buriamasi į įvairius judėjimus kovoti jau nebe už laisvę, bet su futuristiniais, tautinį savitumą naikinančiais projektais, bandymais „belytėje visuomenėje sukurti belytį žmogų“, su daugiakultūriškumu ir pan.
Nesu pasiruošęs argumentuotai diskutuoti, ar jie teisūs, bet manau, kad būtų strateginė klaida kitaip manančius automatiškai atmesti ar užklijuoti paraštinio autsaiderio etiketę. Dar pamatysime, kokį turinį nacionalizmo sąvokai suteiks pretendentai į, jų manymu, tuščią konservatizmo nišą, tik viena aišku – ginčai bus aštrūs. Neabejoju, kad akademiniu lygmeniu atsiras solidžių svarstymų.
Kaip reaguos politikai? TS-LKD pirmininkas G.Landsbergis į buvusio partijos kolegos R.Dagio ketinimus (drauge su žinomais polemistais V.Radžvilu ir V.Sinica) steigti „konkuruojančią firmą“ kol kas sureagavo diplomatiškai. Savaime suprantama, artėjant rinkimams santūraus reagavimo rezervai greitai baigsis.
Neverta nė lažintis, jog naujas planuojamas politinis darinys bus paskelbtas Rusijai naudingu projektu. Ginčytis beprasmiška. Rusijai naudingi visi bet kurioje valstybėje vykstantys euroskeptiški judėjimai.
Bet jeigu įvyktų stebuklas – sugebėtume nebekreipti dėmesio, ką mano Rusija, gal pavyktų per diskusijas patiems susigaudyti, kokioje situacijoje dabar gyvename, kas pasiteisino ir kas atmestina, pagaliau kokiu keliu žengti toliau.
Visi suprantame, jog tai – tikėjimas tuo, ko pats labai nori (angl. „wishful thinking“). Kur kas konkretesniais atvejais nei ateities numatymas įstringama nežinomybėje. Žinomos tapimo ES nare sąlygos, numatyti etapai, aiškūs reikalavimai, tačiau išstojimo iš ES taisyklėmis racionaliu mąstymu garsėjanti Europa kažkodėl nepasirūpino.
Netikėjo, kad taip gali atsitikti? Dabar netikima, kad po „Brexit“ gali atsirasti kiti „-exit“? Ir nebūtinai dėl ekonominių priežasčių, o dėl nacionalizmo naujomis formomis atgimimo. Ar skeptiškas, kritiškas, atžarus požiūris į imigrantus yra ekonominė, ar ir kultūrinė problema?
Reiškiant norą tapti ES nare įprastai dominuoja ekonominiai argumentai. Žinoma, kalbama ir apie vertybes, bet anksčiau ar vėliau tai pasitraukia į antrą planą.
Šiuo požiūriu įdomų procesą teko stebėti Gruzijoje, kai jos prezidentu dar buvo M.Saakašvilis. Ne paslaptis, jog garsusis reformatorius konfliktavo su aukštųjų mokyklų dėstytojais, rašytojais, akademine bendruomene. Ir ne dėl atimamų pastatų.
Daugelis Gruzijos intelektualų pritarė M.Saakašvilio pasirinktam keliui į ES ir NATO, tačiau kartu jį kritikavo dėl per intensyvaus „amerikietiško gyvenimo būdo“ propagavimo. Jų nuomone, gali kilti pavojus prarasti ypatingą, savitą šalies kultūrą, vos ne ritualinį svetingumą.
Iš ES institucijų neateina kokios nors direktyvos dėl savos kultūros politikos. Pavojai tradicijoms, papročiams ir net kalbai kyla iš inercijos, menko dėmesio, iš savaiminio niveliacijos proceso. Pasipriešinti tokiam procesui reikia pastangų. Tiek asmeninių, tiek valstybinių.
Gražiai šiuo klausimu „Lietuvių enciklopedijoje“ yra parašęs V.Vardys: „Tautiečiais ne gimstame, bet tampame... Tautybė, kitaip tariant, atsiranda ne per gimimą, bet per ugdymą. Panašiai ir nacionalizmas. Nors tautinė savimeilė žmogui yra prigimtinė, ji tampa nacionalizmu tik išugdoma. Nacionalizmas todėl ir išaugo tose tautose, kur išsiplėtė švietimas ir pačių žmonių dalyvavimas viešus reikalus svarstant.“
Lietuvos valdžios, po nepriklausomybės atkūrimo įnikusios į materialinių vertybių gamybą, mažai dėmesio skyrė kultūros politikai, o juo labiau iki šiol įtartinai liberaliame Europos fone skambančiam tautinės savimonės ugdymui. Dėl problemų švietimo srityje jau pradedama rimtai susirūpinti.
Ateina metas plačiau ir giliau pažvelgti ir į tautinio savitumo, jo reikšmės ne tik mums patiems problemą. Be įvairovės ES bus tik nuobodžių funkcionierių grūstuvė.
