Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ Mindaugas Vasiliauskas kalbėjosi su buvusiu ambasadoriumi prie Šventojo Sosto Vytautu Ališausku.
– Pone Ališauskai, šie du paskyrimai ar iš tiesų yra reikšminga ir svarbi žinia Lietuvai? Ar kartais mes, lietuviai, mėgstame sureikšminti įvykius vien dėl to, kad minimi lietuviai?
– Čia viskas priklauso nuo kriterijų, kokiais matuosime. Jeigu žmonės visiškai abejingi religijai, bažnyčios gyvenimui, tai gali sakyti, kad tai nėra labai svarbu, nes kas jiems. Religinei bendruomenei, be abejo, tai yra svarbu, bet aš manyčiau, kad čia reiktų pažiūrėti truputį plačiau.
Mes žinome, kad valstybės žinomumas yra svarbu – Lietuva vėl atsidūrė viso pasaulio spaudos, žiniasklaidos paminėjimuose. Tegu ne labai išsamiuose, bet labai daug. Kardinolų paskyrimas visada yra įvykis, kaip sakoma, tai ekskliuzyviausias klubas. Galinčių balsuoti kardinolų dabar yra 128, o apskritai virš 180.
Tai viso pasaulio žmonės. Šia prasme Lietuva sulaukė dėmesio. Kitas dalykas, prisimenant kardinolo S.Tamkevičiaus biografiją, primenama ir Lietuvos istorija, okupacija, jos kova už laisvę, kas šiandieniniame politiniame kontekste yra be galo svarbu, kai mes nuolatos kalbame apie hibridinius karus, informacines kovas. Tai šioje informacinėje kovoje, galėtume sakyti, Lietuvai yra visai neblogas laimėjimas.
– Ar tokie lietuvių paskyrimai į aukštus postus galėjo būti susiję su tuo, kad pernai pats popiežius lankėsi Lietuvoje? Galbūt atkreipė dėmesį labiau į mus, mūsų žmones?
– Pirmiausia popiežius atkreipė dėmesį į arkivyskupą S.Tamkevičių, lankydamasis čia genocido muziejuje. Tai vieta, kur jis buvo tardomas. Matėme visi per televiziją, kad popiežiui tai paliko didžiulį įspūdį. Apskritai popiežius Pranciškus, kaip ir kiti popiežiai, dažnai iš savo apsilankymų padaro tam tikras galutines išvadas.
Vienas iš naujų kardinolų irgi yra iš popiežiaus vizito į Afriką. Matyt irgi buvo priežastis ar paskatinimas priimti galutinį sprendimą. Monsinjorą R.Makricką popiežius turėjo progos pamatyti savo vizito į Jungtines Amerikos Valstijas metu, kai jis dirbo Amerikos nunciatūroje, Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje.
Šia prasme manau, kad irgi tai turėjo tam tikros įtakos. Popiežius, be jokios abejonės, negali asmeniškai pažinoti viso pasaulio, bet jeigu pamatai žmogų, kurį rekomenduoja – tai svarbu. Pamatei žmogų, jis tau sukėlė asmeninį pasitikėjimą, ne vien tik tai, kad turi gerą tarnybinę charakteristiką.
Šiaip monsinjoras R.Makrickas yra jau patyręs diplomatas, daug metų dirbantis Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje, labai skirtingose šalyse – nuo Gabono iki JAV.
– Kalbant apie R.Makricką, jis dabar vadovaus Vatikano valstybės sekretoriato administracijai. Kas tai per pareigos?
– Tai ne visai yra taip, kaip čia vadinama, bet toks pavadinimas, kuris atitinka kažką, ką mes suprantame. Jis atsakingas už daugelį dalykų. Pirmiausia už ūkinį funkcionavimą tų sričių, kurios liečia valstybės sekretoriato veiklą, taip pat už ūkinį aprūpinimą, kiek tai liečia ambasadas, ambasadorius, reziduojančius prie Šventojo Sosto.
Sunku pasakyti, kaip klostysis, nes vyksta Romos kurijos reforma, valstybės sekretoriato reforma. Galimas daiktas, jo atsakomybės ribos bus išplėstos. Įvairūs ūkiniai klausimai tiek Vatikano, kaip miesto-valstybės, tiek Šventojo Sosto – ten yra šiek tiek persipynę, ne visada net lengva suprasti, kas už ką atsakingas.
Atrodo, kad šiuo metu vyksta funkcijų išskaidrinimas, kas labai buvo svarbu ir popiežiui Benediktui XVI, ir popiežiui Pranciškui – padaryti tiek Vatikano, tiek katalikų bažnyčios, Romos kurijos ūkinį, finansinį gyvenimą kaip galima skaidresnį, adekvatesnį šiuolaikiniams standartams, nes bažnyčia buvo šiek tiek įklimpusi senoviniame reikalų tvarkyme, dar iš feodalinio laikotarpio viskas laibai rėmėsi asmenine atsakomybe, tarpusavio pasitikėjimu.
Mes matome, kad šiais laikais turime visiškai kitą pasaulinę finansinę sistemą, ūkinę ir bažnyčia šiuo atveju stengiasi įeiti į tą bendrą finansinių kriterijų erdvę.
– Galima sakyti, kad monsinjoras R.Makrickas tam tikru reformatoriumi bus?
– Arba bent jau reformos skatintoju ir vykdytoju. Be jokios abejonės tai yra labai sudėtingas momentas, jam tenka didelė atsakomybė.
– Žiniasklaidoje skelbta, kad tai pirmas šias pareigas užimsiantis asmuo – ne italas. Su kuo jūs tai sietumėte?
– Aš sakyčiau, popiežius apskritai tęsia tai, ką pradėjo iš dalies ir Jonas Paulius II, ir Benediktas. Išplėsti Romos kurijos personalą į pasaulinės, visuotinės bažnyčios erdves, atviresniems tapti, įtraukti tai, ką popiežius Pranciškus visada vadina pakraščiais.
Nebūtinai vargo prasme, bet kažkas periferijoje, ką mes nebūtinai pastebime. Kaip tik žmogus iš nedidelės tautos, bendruomenės, ne kažkokios įtakingos bažnyčios – prancūzų ar vokiečių, kur yra daugybė žmonių, resursų – bet štai žmogus, kuris asmeniškai pasirodė tinkamas ir yra iš tokios gan periferinės, bent jau geografiškai mes esame katalikiškojo pasaulio riba.
Iš to paribio pakviečiamas žmogus į atsakingas pareigas ir žmogus tai kalba nuolatos. Periferijos yra ne mažiau svarbios negu centras, tai yra labai šiuolaikiškas, modernus ir politinis, ir religinis mąstymas.
– Ar tokius paskyrimus pats popiežius asmeniškai atlikinėja, ar yra tam tikras ratas žmonių, kurie nusprendžia?
– Jokiose didelėse bendruomenėse, organizacijose nėra taip, kad vienas kažkoks aukščiausias vadovas paimtų ir tarsi ištrauktų iš kepurės loterijos bilietą. Be jokios abejonės, visada paties žmogaus pastebimumas, rekomendacijos, pasitarimai yra esminiai.
Kita vertus, popiežius yra sprendėjas, kuris gali bet kada drąsiai pasakyti „ne, šito žmogaus nebus“. Tai yra visiškai aišku.
– Kitaip tariant, popiežiaus palaiminimo bet kokiu atveju reikia?
– Šiuo atveju tai aišku, smulkesniems dalykams tikriausiai ne. Bet čia jau yra pakankamai aukštos pareigos, kur popiežius, be abejo, žino.
– Užsiminėte, kad popiežiaus vykdoma politika yra atsiverti. Seniai ji vyksta?
– Labai smarkiai keičiasi bažnyčia jau nuo pokario metų, pasibaigus karui bažnyčios pradėjo veikla išsiplėtė, Jonas XXIII dar labai mažai, Paulius VI pradeda keliauti po visą pasaulį. Bažnyčios padėtis daugelyje Europos šalių buvo labai sudėtinga, ypač tose nedemokratinėse šalyse.
Bet ir Prancūzijoje bažnyčia buvo išstumta, Vokietijoje, Italijoje visą laiką buvo didelė įtampa su nacistinėmis, fašistinėmis valdžiomis. Net Lietuvoje bažnyčia ganėtinai spaudžiama prieškaryje, ateitininkų organizacija buvo spaudžiama.
Atsiradus naujai Europai ir apskritai keičiantis pasauliui, popiežiai grįžta prie savo visuotinės misijos ir priima naujas komunikacijos formas.
– Keičiasi pasaulis, keičiasi ir bažnyčia.
– Taip, bažnyčia naudojasi teikiamomis galimybėmis prabilti, vis arčiau žmonių prieiti. Čia popiežiai iš tikrųjų jau pradeda, ateina popiežius po ilgų šimtmečių ne italas – Jonas Paulius II, lenkas, kaip sakė pats popiežius vos išrinktas: iš labai tolimos šalies ateinu pas jus.
Neužmirškime, kad popiežius yra Romos vyskupas, o ne kokio kito miesto ar šalies. Šia prasme kurijos tarptautėjimas jau prasidėjo su Jonu Pauliumi II, nors ir anksčiau buvo kitų tautybių kardinolų – prancūzų, netgi Jono XXIII laikais vienas kardinolas armėnas buvo labai įtakingas, tik įtariu, kad Italijos armėnas.
– Pakalbėkime apie arkivyskupą S.Tamkevičių, jis spalio pradžioje oficialiai taps kardinolu.
Popiežius, skaitydamas būsimųjų kardinolų pavardes, išskyrė keletą, tarp jų ir S.Tamkevičių, neva duodamas suprasti, kad kardinolo titulas skiriamas už tam tikrus gyvenimo nuopelnus bažnyčiai.
Ar taip ir yra, ar tai simbolinė padėka už atsidavimą bažnyčiai, viso gyvenimo tarnavimą?
– Taip, tai yra labai svarbus dalykas, rodo, kad popiežius pažįsta ir suvokia mūsų situaciją, jau tą parodė per savo vizitą, žino mūsų istoriją, ją vertina. Kita vertus, tai yra akcentas, kad arkivyskupas S.Tamkevičius tinkamai, gerai ėjo savo pareigas nepriklausomybės laikais.
Jis ilgą laiką buvo Kauno arkivyskupas, šalia Vilniaus arkivyskupijos antras arkivyskupas Lietuvoje. Ir didžiulė atsakomybė, didžiulis darbas, popiežius, aišku, žino tą nepaprastai sudėtingą laiką, kai visai visuomenei ir katalikų bažnyčiai teko pereiti iš diktatūrinio, okupacinio režimo į laisvę, demokratiją ir visiškai naują pasaulį.
Vyskupams tuo metu Lietuvoje buvo didžiulė našta, klausimas, kaip naujai gyventi. Kaip bažnyčia gali gyventi dabar, kai tapo visiškai laisva. Tada, kai esi okupanto užspaustas, svetimos ideologijos varžomas, tai yra sunku, bet viskas aišku. Tai ką tu gali daryti – labai mažai.
O čia atsiveria neribotos galimybės, nepaprastai dideli iššūkiai, socialinė veikla, švietimas, darbas su jaunimu, apskritai evangelizacija visuomenės – tai yra visiškai naujas dalykas.
Arkivyskupas S.Tamkevičius deramai su tuo susidorojo, tai yra ne tik įvertinimas jo heroizmo, kankinystės, pasiaukojimo kovoje už laisvę, kuris yra gerai žinomas, bet ir įvertinimas to darbo atnaujinant bažnyčią.
– Kardinolas – kas tai apskritai per titulas, pareigos?
– Kardinolas pas mus dažnai ne visai suprantama. Kardinolas pagal senovinę tradiciją yra Romos bažnyčios dvasininkų atstovų. Kiekvienas kardinolas gauna savo bažnyčią Romoje, juokais sakyčiau kaip klebonas, aišku, ten yra kitas klebonas, kuris eina savo funkcijas.
Bet, kai būna Romoje, dažnai lankosi toje bažnyčioje. Teko matyti kai kurių turtingų arkivyskupijų, Niujorko vieno iš kardinolų indėlį atnaujinant tas bažnyčias, remontuojant. Jie pirmiausia, kaip Romos bažnyčios atstovai, yra artimiausi popiežiaus pagalbininkai, su kuriais jis tariasi.
– Aukščiau už kardinolą – tik popiežius.
– Taip. Popiežius yra Romos vyskupas ir būtent dėl šios priežasties jis yra katalikų bažnyčios galva, vadovas ir jie, kaip Romos dvasininkijos atstovai, renka naują popiežių.
– S.Tamkevičius negalės to padaryti dėl amžiaus.
– Negalės, kadangi yra amžiaus riba. Šia prasme negalės eiti kokių nors pareigų, tai lieka moralinis statusas, garbės pripažinimas.
– Popiežiumi jis irgi negalės būti renkamas?
– Faktiškai jau ne. Bet kas dar svarbu, pavyzdžiui, tie kardinolai, kurie reziduoja Romoje arba dažnai kviečiami užimti įvairias vadovaujamas pareigas vadinamosiose kongregacijose, vadovauja skirtingoms bažnyčios veiklos sritims.
– Ar galime tikėtis, kad S.Tamkevičius gaus kažkokias naujas pareigas?
– Ne, jis yra emeritas, šia prasme jis negaus kažkokių pareigų. Tai yra garbinga pensija ne finansine prasme. Pats žodis reiškia nusipelnęs žmogus – nusipelnęs deramo poilsio.
Bet arkivyskupas S.Tamkevičius yra labai aktyvus žmogus, savo interviu dabar pabrėžė, kad palaiko judrų gyvenimo būdą, važinėja dviračiu, nuolatos vaikšto, kiekvieną dieną stengiasi rašyti, dirba intelektualinį darbą.
– Ar dėl to gali Lietuvoje pasikeisti hierarchinė tvarka? Dabar vyskupų konferencijai vadovauja Gintaras Grušas, jis taip pat arkivyskupas kaip ir S.Tamkevičius.
– Ne, paprastai balsuoja Vyskupų konferencijoje ir pirmininkai būna pasikeisdami – tai Kauno arkivyskupas, tai Vilniaus arkivyskupas. Čia kokių nors administracinių pasikeitimų nebus. S.Tamkevičius emeritas, jis neina pareigų.
Nepamirškime kito kardinolo – Juozo Audrio Bačkio, kuris irgi yra Vilniaus arkivyskupas emeritas, kardinolu buvo jau būdamas Vilniaus arkivyskupu, netgi dalyvavo popiežiaus rinkimuose.
– S.Tamkevičius tik ketvirtas kardinolas iš Lietuvos. Nedidelis skaičius, kodėl?
– Kelios priežastys. Vienas dalykas, kardinolų senaisiais laikais, kai turėjom Jurgį Radvilą, buvo daug mažiau. Pirmiausia buvo italai, prancūzai – tie, kas buvo arčiau Romos. Lenkijos vienas kitas buvo, bet nebuvo tiek daug, kiek dabar.
Paskui Lietuva buvo pavergta šalis, pirmiausia carinėje Rusijoje bažnyčia neturėjo laisvės. Normalus vyskupų skyrimas net nebuvo galimas. Tie trumpi 20 metų nepriklausomybės – Lietuva net nespėjo kaip reikiant įsitvirtinti, o paskui vėl sovietinė okupacija. Laisvės laikotarpiu atsirado kardinolų iš Baltijos šalių.
Neužmirškime vieno dalyko, kad kardinolas nėra geografinė sąvoka, tai asmuo, kurį popiežius pats kviečia, pats paskiria ir pats juo pasitiki. Tai artimiausi popiežiaus žmonės ir tai ypatingas ryšys su popiežiumi. Kardinolas yra asmeninio popiežiaus pasitikėjimo „pareigūnas“.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
