„Mokyklose – ypač regionuose – justi didelis mokytojų stygius.
Negi visus vaikus vešime į Vilnių, kur dar kaip nors mokyklos susiranda, kas mokys vaikus? Tapsime vieno miesto valstybe?“ – retoriškai klausė Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dekanė Vaiva Juškienė.
Stojančiųjų į pedagogines studijas gretos itin negausios.
Ikimokyklinį, pradinį ugdymą jaunimas dar rinkosi, o mokytojų dalykininkų studijų programos buvo visai nepaklausios.
Užimtumo tarnybos duomenimis, šiuo metu šalies mokyklos ieško apie 400 mokytojų.
Pirmas didysis paieškų gūsis užklupo dar nesibaigus mokslo metams – birželio mėnesį, antrasis – rugpjūčiui pervirtus į antrąją pusę.
– Kaip vertinate šiemetį priėmimą į pedagogikos studijas? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Juškienės.
– Padėtis tokia pat kaip ir prieš kelerius metus. Į mokytojų dalykininkų studijas jaunimas nestojo ir toliau nestoja. Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogų poreikis didelis ir šias specialybes jaunuoliai renkasi.
– Kodėl atsirado tokia takoskyra?
– Buvo daug ir garsiai kalbama apie vietų vaikų darželiuose stygių ir apie tai, kad trūksa auklėtojų. Galbūt jaunimas tai išgirdo.
Be to, ikimokyklinio ugdymo ir pradinių klasių mokytojų darbas, skirtingai nei dalykininkų, apima daug sričių, yra įvairesnis. Anksčiau gal kam nors ir atrodė, kad tai tik žaidimai su vaikais. Tačiau pasikeitus suvokimui, kad nuo gimimo vaikas ugdomas, keičiasi ir stojančiųjų požiūris.
Ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui didelę reklamą padarė privatūs darželiai, pradinės mokyklos, kurių nemažai steigėsi pastaraisiais metais.
Kalbant apie dalykininkus, ne vienus metus buvo aiškinama, kad jų yra perteklius. Tam pritarė ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
Be to, buvo pabrėžiama, kad į šias studijas niekas nestoja, nes esą prasta jų kokybė.
Bet ar kokybė buvo prasta, ar vadybos dalykai šlubavo? Kas tai išsiaiškino? Juk dauguma dabar jau uždaryto Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studijų programų buvo akredituotos šešeriems ar bent trejiems metams.
Pastaraisiais metais LEU buvo beveik neskirta valstybės finansuojamų vietų, taigi buvo priimti daugiausia už studijas mokantys jaunuoliai.
O dabar paskaičiuokime. Kolegijoje pedagoginės studijos kainuoja 2,5 tūkst. per metus, taigi per trejus metus sumoki 7,5 tūkst. eurų.
Universitete ketverių metų studijos kainuoja dar brangiau. O paskui eini dirbti į mokyklą už 500 eurų. Kas sau gali tai leisti?
Juk tai psichologiškai labai sunkus darbas. O kai dar išgirsta, kad jis neprestižinis, daugeliui nusvyra rankos.
Be to, jaunuolius labai veikia ir neslopstantis mitas, kad į pedagogiką eina tik tie, kurie niekur kitur neįstoja.
– O kaip yra iš tikrųjų?
– Pas mus į kolegiją studijuoti pedagogikos ateina motyvuoti žmonės, žinantys, jog nori dirbti būtent mokykloje, geri mokiniai.
Be to, esu 100 procentų įsitikinusi, kad ne pirmūnai tampa geriausiais mokytojais.
Kur kas svarbiau būti empatiškam. Labai gerai besimokantys vaikai dažnai būna uždaresni, o tai trukdo mokytojo darbui.
– Jau metus įsuktas naujas mokytojų rengimo mechanizmas. Kaip jis veikia?
– Nereikia tikėtis, kad suformavus tris pedagogų rengimo centrus, kurie vis dar neaišku kas iš tiesų yra, iš karto pavyks padaryti revoliuciją ir pakeisti žmonių sąmonę.
Kyla daug neaiškumų, kaip turėtų būti rengiami mokytojai dalykininkai.
Kalbama, kad, tarkime, gamtos mokslus turėtų dėstyti vienas mokytojas, o matematikas – ir informacinių technologijų, fizikos. Mokytojas turėtų tapti tarpdalykininku.
Valstybiškai žiūrint, siekti, kad mokytojui susidarytų darbo krūvis, tai yra protinga, bet jaunam žmogui tai nėra patrauklu. Galbūt jis norėtų būti biologijos ir anglų kalbos mokytojas, bet jam programa nurodo mokyti biologijos ir chemijos.
Beje, toks valdžios užmojis nenaujas. Kone prieš 20 metų tuometis Vilniaus pedagoginis universitetas siūlė studentams įgyti antrą specialybę, o ir Vilniaus kolegijoje yra studentų, kurie, be vaikystės pedagogikos, dar studijuoja kitoje aukštojoje mokykloje kitą dalyką. Jaunimui negali kalti į galvą, kad privalai laikytis vienos krypties.
– Kalbate apie savotišką kartų konfliktą?
– Nevadinčiau to konfliktu. Tai tiesiog skirtingos kartos vienoje įstaigoje, kurios nemoka ar nenori viena kitos pažinti ir išgirsti, pasiimti viena iš kitos tai, kas geriausia, o tai, kas negerai, palikti nuošalyje.
Dabar švietimo sistemoje didelis chaosas, ir galbūt aš pati, kaip mama, sakyčiau savo vaikui: kol viskas neaišku, rinkis mokytoju tapti vėliau, kai bus aiškiau, jei to dar norėsi.
Kad mokykla yra labai nesaugi vieta, yra faktas.
– Kaip, jūsų manymu, derėtų spręsti mokytojų dalykininkų rengimo problemą?
– Jeigu aukštoji mokykla nori vykdyti studijų programą, per pirmąjį stojimo etapą turi surinkti mažiausiai penkiolika studentų. Jeigu tiek nesurenka, programos neleidžiama vykdyti. Taigi sumaniusieji studijuoti kokį nors pedagoginį dalyką per antrąjį etapą to nebegali padaryti.
Galbūt valstybiškai mąstant tai yra gerai, bet mąstant logiškai – ne.
Turint galvoje mokytojų stygių, manau, derėtų leisti vykdyti studijų programą ir surinkus vos penkis studentus. Taip, studijos kainuotų brangiai, bet jeigu toks valstybės poreikis, prasminga išleisti daugiau pinigų.
Užtat po ketverių metų galbūt turėtume penkis jaunus fizikos mokytojus. Dalis jų nubyrės per studijų metus? Gerai, tegul nubyra, užuot ėję į mokyklą ir, nejausdami pašaukimo, kankinęsi patys ar vaikus kankinę.
Lietuvoje manoma, kad jei nubyra pusė studentų, yra blogai. Užsienyje tai normalu.
Vienos programos paklausios, kitos – ne
2019 m. devynios aukštosios mokyklos, įskaitant tris pedagogų rengimo centrus, vykdo priėmimą į pirmosios pakopos pedagogikos studijas. Tai Vilniaus, Vytauto Didžiojo, Šiaulių ir Klaipėdos universitetai, taip pat Vilniaus, Kauno, Kauno valstybinė, Marijampolės ir Panevėžio kolegijos.
Aukštosios mokyklos per pirmąjį priėmimo etapą pasiūlė 18 studijų programų.
Per du bendrojo priėmimo etapus sutartis dėl valstybės finansuojamos pirmosios pakopos pedagoginių studijų vietos pasirašė 257 stojantieji, 130 įstojo į valstybės nefinansuojamas vietas. Iš viso buvo siūloma 450 valstybės finansuojamų vietų.
2018-aisiais per pirmus du etapus į valstybės finansuojamas vietas įstojo 220 jaunuolių, 345 pirmakursiai patys mokėjo už studijas.
Tiek šiemet, tiek pernai paklausiausios buvo ikimokyklinio ir pradinio ugdymo, taip pat vaikystės pedagogikos studijų programos. Dalyko (matematikos, fizikos, biologijos ar lietuvių kalbos ir literatūros) mokytojo studijų programos buvo nepopuliarios.
Šiemet per du bendrojo priėmimo etapus sutartis dėl valstybės finansuojamų pirmosios pakopos dalyko mokymo pedagoginių studijų vietų pasirašė 64 stojantieji, 32 įstojo į valstybės nefinansuojamas vietas.
Prieš metus šie skaičiai buvo atitinkamai 29 ir 130.
Šiemet, kaip ir pernai, profesinėms studijoms skirta apie 200 vietų. Priėmimą į profesines pedagogikos studijas, kurios suteikia pedagogo kvalifikaciją turintiems dalyko bakalauro ar magistro laipsnį, aukštosios mokyklos vykdo atskirai – įstojusiųjų skaičius bus žinomas rugsėjį.
2018 m. į bakalauro pedagogikos studijas universitetuose ir kolegijose per visus tris priėmimo etapus įstojo 651 pirmakursis.
