Ir čia norom nenorom prisimeni Alberto Einšteino posakį „Vienas pamišimo požymių tas, kad daromi tie patys dalykai, bet tikimasi kitokio rezultato“. Mūsų situacijoje jo posakį galėtume perfrazuoti, kad nedarome nieko, bet tikimės gero rezultato.
Visus praėjusius metus skyrėme mokytojo profesijos prestižo klausimams, kurį vainikavo mokytojų užsibarikadavimas Švietimo ir mokslo ministerijoje.
Neaišku, kokią formą įgaus aukštųjų mokyklų reforma. Tačiau didžiausia bėda, kad mokslo turinio ir kokybės klausimai taip ir netapo net pirminės diskusijos objektu. Daug kalbėjome apie tai, kas ruoš mokytojus ir kiek tam reikia lėšų, bet klausimo, kokį mokytoją ir kokiai ateities mokyklai mes jį turėtume rengti, niekas net nepradėjo nagrinėti. Mes struktūriškai pertvarkėm mokytojų rengimą, bet taip ir nesutarėm, kokį mokytoją mes norim turėti.
Kodėl vėl grįžtu prie turinio klausimo? Todėl, kad visos diskusijos viešumoje rodo, jog mes eilinį kartą vysimės nuvažiuojantį traukinį, kuriuo vykstantys jau ne pirmus metus kalba ne apie profesijas ir specialybes, o apie ateities kompetencijas ir įgūdžius. Paskelbus priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatus, vėl užvirė diskusija apie studijų vietų planavimą: ar reikia daugiau inžinerinio profilio, tiksliųjų mokslų ir IT specialistų ar socialinių bei humanitarinių studijų. Žurnalistai verslui taip pat klausimus formuluoja labai siaurai – tai kiek ir kokių specialybių žmonių verslui reikia? MOSTA neseniai paskelbė analitinę apžvalgą „Žmogiškasis kapitalas Lietuvoje.
Kryptis – ateities darbo rinka“, kurioje kalbama apie konkrečias profesijas, aukštas ir žemas kvalifikacijas.... Bet juk pasaulis jau ne vieneri metai kalba ne apie specialybes ir profesijas, o apie kompetencijas ir kuo platesnį išsilavinimą. Bendrosios kompetencijos, kurios taip pat kinta kas keleri metai dėl technologinių permainų, yra kertinis diskusijų objektas. Viso pasaulio politikai, mokslininkai ir pramonės lyderiai jau seniai diskutuoja apie technologijų įtaką ne tik ekonomikai, bet ir visai visuomenei, bei kokius sprendimus reikia priimti, kaip veikti, kad žmonėms būtų suteikta galimybė įgyti reikiamas kompetencijas, o svarbiausia, jas nuolat atnaujinti.
Mes dar niekaip negebame išeiti iš to užburto rato, kur kovoja „tikslieji mokslai vs socialiniai“, „inžineriniai vs humanitariniai“. O juk visos tendencijos akivaizdžiai rodo, kad turime galvoti kaip praplėsti bendrąsias studentų kompetencijas.
Kodėl mes galvojame, kad humanitarinius ar socialinius mokslus studijuojantis žmogus, gavęs IT ar Dirbtinio intelekto žinių, negalės viso bendro žinių bagažo pritaikyti daug plačiau nei baigęs tik humanitarinius ar socialinius mokslus? Juk visas pasaulis jau juda šia linkme.... Pasižiūrėkime į šiandieninius pasaulinio lygio performansus – sutinkate, kad ir menininkas nebeišsiverčia be programavimo žinių, ir programuotojas jau nieko nenuveikia be kūrybinio suvokimo, nes techninis supratimas vystosi per vaizduotės prizmę.
Pažengusios ekonomikos jau seniai kalba apie mokymosi visą gyvenimą svarbą, apie tai, kaip svarbu yra vaikus išmokyti MOKYTIS, kad jau baigę mokyklą jie turėtų platesnį požiūrį į kintančią aplinką, antreprenerystės, kūrybiškumo, Dirbtinio intelekto, gebėjimo generuoti ir pristatyti savo idėjas pagrindus, nes tik tai jiems padės sukaupti daug didesnį ir universalesnį kompetencijų bei žinių bagažą aukštosiose mokyklose, o ateityje atnaujinti savo žinias ir greičiau prisitaikyti prie vis sparčiau besikeičiančios aplinkos.
Didžiausios pasaulinės korporacijos vis daugiau dėmesio skiria savo darbuotojų taip vadinamiems „minkštiesiems įgūdžiams“ lavinti.
Tokiems sunkiai apčiuopiamiems dalykams, apie kuriuos dar pas mus mažai kalbama, kaip empatija, gebėjimas greitai prisitaikyti kintančioje aplinkoje ir gebėjimas perteikti bei įgyvendinti savo idėjas. Šiems įgūdžiams jau suteiktas naujas vardas – galios įgūdžiai, nes be žmonių technologinės žinios vis labiau nuvertėja. McKinsey pranešime apie ateities darbo jėgą aiškiai pabrėžiama, kad automatizavimas suteiks dirbantiems žmonėms vis didesnes galimybes naudotis įgimtais įgūdžiais, kuriuos mašinoms atkartoti yra sunkiausia. Kalbama apie žmogaus socialinius ir emocinius gebėjimus, minkštuosius įgūdžius ir kūrybiškumą.
Visuomenė ir ekonomikos išgyveno jau keturias pramonės revoliucijas, kurios pakeitė mūsų suvokimą apie visuomenines santvarkas, ekonomikos kryptis ir t.t.
Dabartiniai technologiniai lūžiai dėl savo apimties ir pokyčių greičio, matyt, daug kam atrodo grėsmingiausi, tačiau mes turime juose įžvelgti ne grėsmę žmogui ir jo darbo vietai, bet naujas atsiveriančias galimybes. Kiekvieno žmogaus tos galimybės bus tiek didelės, kiek pats žmogus gebės naudodamasis technologijų teikiamomis galimybėmis tapti kūrėju. O tokiu žmogus gebės tapti, jeigu jam bus suteikta galimybė įgyti reikiamas kompetencijas ir jas nuolat atnaujinti.
Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas
