Jau porą savaičių nesiliaujantis šaršalas tik iš pažiūros yra dėl lentelių ir gatvių pavadinimų, o iš tikrųjų – dėl mūsų istorijos.
Atrodo, kad didžioji dalis šio barnio dalyvių taip ir nesuprato šio A.Toynbee išaiškinimo.
Kodėl? Gal todėl, kad neturime istorikų? Baikit, istorikų yra, ir tikrai puikių. Bet pabandykim išsiaiškinti, kas yra istorikai, nes norint juo būti nepakanka gauti atitinkamo fakulteto bakalauro diplomo.
Taigi pirmoji kategorija – istorikai profesionalai. Jie ne tik turi diplomą ar disertaciją yra apsigynę, jie gyvena iš to, dirba su pirminiais šaltiniais – archeologiniais radiniais, dokumentais, metraščiais, laiškais, atsiminimais. Žodžiu, kantriai, kruopelytę prie kruopelytės bando atkurti vaizdą, koks buvo pasaulis iki mūsų, kaip jis keitėsi ir kas iš tikrųjų jame vyko.
Tai labai sudėtinga, nes praeities istorijos dalyviai dažnai yra ir jos pasakotojai, o jie visuomet mėgsta pagražinti savo vaidmenį ir apjuodinti savo priešo.
Bėda su šiais istorikais profesionalais ta, kad, norėdami susidaryti kuo išsamesnį praeities vaizdą, jie priversti gilintis į vis siauresnius dalykus. Ir nors tema „Kaulinių vąšelių paplitimas baltų genčių areale“ padės įsivaizduoti, kaip atrodė to meto žmonių buitis, paprastam žmogeliui ji atrodys nyki ir neįdomi.
Žinoma, nėra taip viskas blogai. Tarp šių istorikų profesionalų atsiranda tokių, kurie ne tik gali iš vąšelių ar kitokių smulkmenų susidaryti platesnį visą apimantį peizažą, bet ir sugebėti jį patraukliai aprašyti.
Šioje padermėje dar yra tokių, kurie yra istorijos atžagareiviai. Iš principo jie nėra labai blogi žmonės, tik dažniausiai itin nesukalbamo charakterio, dėl to dažniausiai susipyksta su kolegomis ir paskiria savo likusį gyvenimą tam, kad atrastų dalykų, prieštaraujančių nusistovėjusiai nuomonei. Kartais jiems pasiseka ir jie apverčia istorijos naratyvą naujaip. Bet dažniausiai taip ir kuičiasi iki mirties bandydami įrodyti, kad ne Kolumbas nukeliavo iki Amerikos, o indėnai iki Europos.
Toliau – istorijos populiarintojai. Jie nedirba su pirminiais šaltiniais, netupi archyvuose, o tiesiog skaito kitų istorikų knygas, ieško jose prieštaravimų ar pranašumų, apibendrina ir taip pat kai ką sukuria. Galbūt į ankstesnę kategoriją panašias rimtas knygas, o tai nėra blogai. O gal romaną ar scenarijų serialui, tai irgi nebaisu, net tokiu būdu mums lengviau įsivaizduoti seniai nugrimzdusius laikus.
Tiesa, neužmirštant, kad poetinė išmonė kartais reikalauja nusispjauti į istorinį tikslumą.
Atėjo eilė istorijos politikams. Labai dažnai jie yra daugiau parašę istorijos temomis nei perskaitę. Tiesą sakant, jiems nelabai ir svarbu, kas tada realiai vyko, jiems rūpi iš to nulipdyti patrauklų naratyvą, kuris įrodytų, kad gerbiamas prelegentas yra teisus visatos sandaros, mokesčių politikos arba lentelių kabinimo klausimais.
O jau po to – istorijos profanai. Romanus jie skaitė vaikystėje, didžiausias veikalas – „Kaip gaidelis pono dvarą griovė“ (čia nekaltu atveju). Faktų ten tiek pat, kiek J.Basanavičiaus gatvės Palangoje muzikiniame fone muzikos. Nepaisant to, šie profanai valkiojasi iš vienos socialinių tinklų diskusijos į kitą aiškindami apie Siono išminčių protokolus arba senovės Romos žlugimą dėl visuotinės paleistuvystės.
Ir pagaliau didžiausia grupė – istorijos pampersai. Geriausiu atveju ant jų užsilieka kokios nors sensacingos antraštės dryžis, kurį jie greitai utilizuoja, kad netrukdytų džiaugtis šia dieną, nes galvoti apie seniai nutikusius dalykus kenkia virškinimui. Tik labai išimtiniais atvejais, kai kas nors pabando droviai tarstelėti: „Palaukit, o gal vakarykštis įvykis turi reikšmės šiandienai?“, jie sukyla ir greitai numalšina tokį maištą laive. Balsuodami, boikotuodami ir kitaip blokuodami.
Tai ar verta stebėtis, kad pirmosios dvi istorikų grupės visiškai neturi noro žengti į tokį klampų dumblą?
