„Kai žmogus pats nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo, yra viena. Visai kas kita, kai tai nutinka netyčia. Labiausiai sukrečia mažamečių mirtys“, – sakė Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Audrius Valeika.
Baisiausia, kai niekam nerūpi
Lietuvos kriminalinės policijos viršininko pavaduotojas A.Valeika du dešimtmečius dirba su dingusių be žinios asmenų bylomis. Pasitaiko panašių istorijų, bet nė vienos identiškos, nes skiriasi daugybė detalių.
Tų istorijų – nesuskaičiuojama galybė. Kas nors išvažiuoja daryti nusikaltimo, pavyzdžiui, parvežti skrandyje narkotikų iš Pietų Amerikos ir yra sulaikomas. Tada net pareigūnai ne visada žino, kad taip nutiko – Lietuvos policija duomenų bazėje mato tik Europos Sąjungoje nuteistų lietuvių pavardes. Duomenų apie sulaikytus asmenis dažniausiai neturi.
Paaugliai dažnai užsimiršta, praranda laiko nuovoką, o artimieji kraustosi iš proto ir skelbia paiešką.
Pasitaiko, kad žmogus galvoja, jog niekam nerūpi ir išvažiuoja, o kas nors vis dėlto jo pasigenda.
Pasitaiko, kad žmogus išvyksta į kelionę, praranda telefoną ir neturi kaip pranešti, kad yra sveikas gyvas.
„Lietuvoje socialiniai santykiai labai stiprūs. Žmogus nesusisiekė dieną ir artimieji pradeda jo ieškoti. Kitur Europoje dėl dingusio asmens kreipiamasi tik po kelių parų, nes jis neva turi teisę pradingti“, – pastebėjo A.Valeika.
Daug atvejų, ypač vasarą, kai žmonės paskęsta ar pasiklysta. Didžiąją dalį paklydėlių pareigūnai randa gyvus, bet kartais aptinka tik kūnus.
„Stengiesi apie tai negalvoti, bet yra istorijų, kurių negali pamiršti. Kartą kaimo sodyboje mama paliko ketverių sūnų prižiūrėti seneliams ir išvažiavo apsipirkti. Senelis išėjo grybauti, močiutė prižiūrėjo anūką, bet nuėjo į trobą valgyti padaryti. Už pusšimčio metrų buvo kūdra – vaikas prie jos niekada neidavo, nes buvo prigrasintas, kad iššoks varlė ir jį pagriebs.
Išėjusi į lauką, močiutė anūko neberado. Su ugniagesiais išsiurbėme tą kūdrą ir radome vaiko kūną. Kai žmogus nuskęsta, jis atrodo kaip gyvas. Atrodė, radome, tik papurtysime, ir atsigaus. Visos mirtys sukrečia, bet mažamečių – ypač“, – skardus pareigūno balsas pasakojant vis tylėja.
Atvejai, kai žmogus pats nusprendžia trauktis iš gyvenimo, paliečia ne taip stipriai, kaip tie, kai žūva netyčia, kai pasiklysta ir gyvas neberanda kelio namo.
„Tie atvejai lieka atmintyje. Bet viską nuryji savyje, nes negali nešiotis tokios naštos. Galiu tiksliai parodyti, kur pirmą žuvusįjį radau, kur pirmą dingusią moterį. Ji išėjo iš namų ir tyčia sušalo. Pagrasino artimiesiems, kad sušals ir sušalo: žiemą nusivilko drabužius, atsisėdo prie medžio ir laukė, kol mirs nuo šalčio. Kiek žmogus turėjo būti užsispyręs, kad tai padarytų“, – kalbėjo A.Valeika.
Blogiausia, anot Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovės N.Kurčinskajos, kai žmogus išties niekam nerūpi ir jo paieška net nebūna skelbiama.
„Dirbame su probleminėmis šeimomis. Baisu, kad geriantys tėvai kartais net nepastebi savo vaikų. Buvome tokioje šeimoje gal prieš trejus metus, nes žinojome, kad vienas vaikas vis bėga iš namų. Kai tėvo paklausiau, kur sūnus, tas atšovė, kad tokio vaiko nežino“, – sakė N.Kurčinskaja.
A.Valeika tvirtina, kad grobimo ar suplanuotų žmogžudysčių atvejai Lietuvoje – itin reti. Garsiausiai pastaraisiais metais nuskambėjo Ievos Strazdauskaitės dingimo istorija.
Penkias paras ieškota mergina rasta negyva. I.Strazdauskaitė iš tėvų namų Plungėje „Audi A7“ automobiliu išvyko pas sužadėtinį Vilniuje. Pasiekus Elektrėnus, dingo jos mobiliojo telefono ryšys. Mergina pagrobta imitavus eismo įvykį prie Elektrėnų.
Merginos pagrobimo ir nužudymo tikslas buvo prabangus automobilis. Aukos kūnas atkastas Kėdainių rajone. Trys vyrai dabar teisiami dėl merginos nužudymo, du jų bendrininkai – dėl švelnesnių nusikaltimų. Tokių kaip plėšimas ir svetimo turto realizavimas.
Policija randa beveik visus
2018 metais Lietuvoje paskelbtos 4167 asmenų paieškos. Iš jų suaugusieji – 1121, nepilnamečiai iki 18 metų – 3046. Iš pastarųjų – 2829 paskelbtos paieškos dėl vaikų, pabėgusių iš specialiojo auklėjimo namų ar kitų globos įstaigų. Tad po šiais skaičiais gali slėptis tas pats paauglys, iš globos įstaigos pabėgęs ne vieną kartą.
„Jei vaikas negrįžo į globos namus, pradedama jo paieška. Skaičiai atrodo dideli, bet tie patys vaikai bėga nuolat. Jie visi randami“, – tvirtino A.Valeika.
Anot pareigūno, globos įstaigose augantys vaikai ir paaugliai neturi tvirtų socialinių ryšių, todėl bėga pas senus draugus, ieškoti pramogų, į renginius, keliauja. Šių pabėgimų pareigūnai nesieja su nusikalstamumu. Dalis tokių paauglių padaro nusikaltimų (vagystės, prekyba narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis), bet tai nėra tendencija.
„Kiekvienais metais randami beveik visi be žinios dingę žmonės – apie 95 proc. Labai nedidelis kiekis žmonių lieka paieškoje, o nuo Nepriklausomybės atkūrimo nerastų dingusių nepilnamečių yra vienetai“, – tvirtino A.Valeika.
Pernai 107 dingusių žmonių paieškos nutrauktos dėl to, kad jie rasti negyvi.
„Pasitaiko, kad kūnas nerandamas. Pavyzdžiui, nuskendusio žmogaus. Kartais vanduo atiduoda kūną, o kartais – ir ne, jei jis kur užstrigo. Tas pats su miškų masyvais. Vasarą žmogaus kūnas greitai suyra ir rasti sudėtinga“, – aiškino A.Valeika.
Prisijungė prie pasaulinės iniciatyvos
Lietuva yra prisijungusi prie pasaulinės iniciatyvos „Amber Alert“. Tai – sistema, kurioje prašoma visuomenės pagalbos dėl pagrobtų ar be žinios dingusių vaikų. Ši sistema sukurta 1996 metais JAV.
Sistema pavadinta Amber Hagerman vardu. Devynerių mergaitė 1996 m. pagrobta ir nužudyta Teksaso valstijoje.
Prieš metus Lietuva tapo pirmąja Šiaurės šalimi, „Amber Alert“ sistemą paleidusia feisbuke.
„Amber Alert“ – tai feisbuko funkcija, leidžianti teisėsaugos institucijoms išsiųsti pranešimą su dingusio vaiko nuotrauka ir naujausia informacija. Ši informacija pasiekia visus socialinio tinklo vartotojus, esančius per 200 km nuo vietos, kurioje paskutinį kartą matytas dingęs vaikas.
Lietuvoje veikia ir linija 116 000, skirta pranešimams dėl dingusių vaikų. Šia linija ne tik priimami pranešimai apie dingusį vaiką (faktą fiksuoja ir policija), bet ir teikiama emocinė parama, konsultacijos tėvams, priimami pasiklydusių ar pasimetusių vaikų skambučiai.
„Dingus suaugusiam žmogui, dėl duomenų apsaugos įstatymų, mūsų centro galimybės ribotos. O ieškant vaiko, tos galimybės labai didelės“, – sakė Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė N.Kurčinskaja.
Policijos pareigūnai turi daugiau galimybių, ieškodami pilnamečio žmogaus, nes jie remiasi kitu Duomenų apsaugos įstatymo reglamentu.
Remiasi aiškiomis taisyklėmis
Lietuvos policijos pareigūnai rekomenduoja jiems pranešti, jei tik kilo įtarimas, kad žmogus dingo.
„Ne profesionalai negali visko įvertinti. O pareigūnai turi įvairių priemonių. Pavyzdžiui, galime nustatyti, kur yra dingusio žmogaus mobilusis telefonas. Gal tik tiek užteks ir patruliai žmogų ras. Būna situacijų, kad išgėręs nepraneša, neįleidžia į namus. Policija ras būdų įeiti.
Geriau pranešti nei sulaukti nelaimės. Žmonės gali ir patys ieškoti dingusio asmens, bet policija paieškas pradės vykdyti sistemingai“, – aiškino A.Valeika.
Ieškodami dingusio žmogaus, pareigūnai remiasi aiškiomis taisyklėmis. Ieškant dingusiųjų be žinios, labai svarbūs pirminiai veiksmai. „Svarbiausia rasti žmogų gyvą ir sveiką. Tai ne visada pavyksta, bet kol yra nors kiek vilties, dedame visas pastangas“, – tvirtino A.Valeika.
Jei tai reikalinga, ieškodami žmogaus pareigūnai pasitelkia tarnybinius šunis ir sraigtasparnius.
Visais atvejais, net jei ieškomasis pageidauja, kad apie jį nebūtų pranešta, pareigūnai informuoja artimuosius, kad žmogus rastas. Policija privalo paaiškinti, kodėl nutraukiamas ikiteisminis tyrimas.
A.Valeika pabrėžia, kad apie tyrimą yra informuojami tik dingusio žmogaus giminės. Draugai ir pažįstami apie dingusį žmogų gali pranešti policijai, bet iš pareigūnų jie negaus informacijos apie tai, ar žmogus rastas.
