Dingusių žmonių istorijų – nesuskaičiuojama galybė. Kai kurios jų baigiasi laimingai, bet tragedijų ne visada pavyksta išvengti.
Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia: Po šeimos nario dingimo – kraupus galvosūkis ir tylos siena: nesutiko kalbėti apie ženklus
Svarbios pirmosios minutės
Po kreipimosi dėl dingusio asmens, policija nedelsiant pradeda jo paiešką.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas 41 metų Audrius Valeika teigia, kad kilus įtarimui, nereikia svarstyti, ar panika nėra perdėta.
„Negalvokite. Skambinkite. Policijos patruliai tikrai neišjuoks, jie privalo reaguoti į pagalbos prašymą. Jei žmogus po valandos atsiras – ačiū Dievui. Bet svarbiausia, kad nebūtų taip, jog kreipėsi po 6 valandų ir mes jau tiek praradome, o žmogui kas nors nutiko. Mes norime žmogų rasti gyvą“, – teigė A.Valeika.
Sužinojusi, kad vienmarškinis sūnus spaudžiant speigui jau valandą negrįžta į nuomojamą butą, Lidija iškart surinko Belgijos policijos telefono numerį. Lietuvis gyveno šios šalies pasienyje su Nyderlandais. Apie dingusį sūnų ji pranešė ir abejose šalyse esančioms Lietuvos ambasadoms.
Tomas išėjo be mobiliojo telefono, nors pasiėmė piniginę ir asmens dokumentą.
„Žinojau, kad pirmosios minutės ieškant žmogaus yra labai svarbios“, – sakė Lidija. Moteris ir pati išskrido į Belgiją, kur sūnaus ieškojo savo jėgomis: bendravo su sūnaus kaimynais, kabino jo nuotraukas.
Kaip paaiškėjo vėliau, Tomas sėdo į traukinį ir išvyko į Nyderlandus, nors policija to iškart nenustatė. Belgai ieškojo lietuvio su šunimis ir sraigtasparniais, bet jo pėdsakų taip ir neaptiko.
Amsterdame vyras pakliuvo į ligoninę. Nors jis turėjo asmens dokumentą, medikai nesikreipė nei į policiją, nei į Lietuvos ambasadą Nyderlanduose.
Pasak A.Valeikos, ligoninės tik vienu atveju privalo pranešti policijai apie ten patekusį žmogų. Tuomet, kai įtaria smurtą. Kitais atvejais gydymo įstaigos neieško artimųjų ir nesikreipia į policiją, nes nežino, kad pacientas paskelbtas dingusiu be žinios.
Juolab kad žmogus savanoriškai gali pasirinkti gydymo įstaigą – ne tik valstybinę, bet ir privačią. Pavyzdžiui, gydydamasis nuo alkoholizmo jis gali tyčia slėptis nuo artimųjų.
„Lietuvoje neturime registro, kurioje ligoninėje žmogus guli. Jei neturime duomenų, kad reikia kreiptis į visas šalies ligonines, tai ne visoms ir pateiksime užklausą“, – aiškino A.Valeika.
Nuotrauką pamatė feisbuke
Rasti Tomą padėjo feisbukas. „Mūsų šeimos pagalbos prašymais padėti rasti sūnų pasidalijo 11 tūkstančių žmonių. Ligoninės, kurioje gulėjo sūnus, viena sesutė pastebėjo jo nuotrauką ir pranešė. Tada jau mums paskambino iš ambasados, kad rado gyvą“, – pasakojo moteris.
Lidiją pribloškė žmonių gerumas. Į neviltį puolusiai moteriai visi stengėsi padėti – siūlė gyvenamąją vietą, ieškojo informacijos apie Tomą, padėjo bendrauti su pareigūnais ir dingusių žmonių ieškančiomis organizacijomis.
Dievą tikinti moteris daug realios pagalbos sulaukė ir iš tikinčiųjų bendruomenės.
Radusi Tomą, Lidija dar dviem savaitėms liko Nyderlanduose, kur toliau buvo gydomas jos sūnus. Moterį priglaudė ten gyvenanti lietuvė.
„Belgijoje ir Nyderlanduose žmonės atrodo jautresni kito skausmui. Gal dėl to, kad geriau gyvena? Lietuviai pernelyg užsidarę ir šalti. Atrodo, kad jiems taip negali nutikti, nors niekas nėra apsaugotas“, – sakė Lidija.
Lidija tvirtina, kad ieškodama sūnaus išliko šaltakraujiška, bet pasitaikė ir visiškos nevilties akimirkų. Praėjo para. Dar viena. Ir dar viena, o apie sūnų – jokių žinių. Tada moteris melsdavosi ir jai palengvėdavo.
Ji ir dabar meldžiasi kiekvieną dieną, nes Tomas vėl išvyko į užsienį. Šįsyk motinos širdis dar labiau kraujuoja, nes sūnus nesako, kur tiksliai jis yra. Kažkur prie Šiaurės jūros, bet tėvai nežino nei miesto, nei adreso.
„Jis pyksta ant mūsų, kad primename apie ligą. Bet kol viskas gerai, tol. Kai liga pasireiškia, jau sunku ką nors padaryti, o vaistų jis nenori vartoti. Guodžiuosi bent tuo, kad duktė lyg ir žino, kur brolis, bet neišduoda jo pasitikėjimo“, – pasakojo Lidija.
Keliskart važiavo į Rygą
Kai L.Milius kreipėsi į policiją dėl dingusio brolio, jis ir pats dėjo visas pastangas, kad rastų Vaidotą ir pusseserę.
L.Milius su broliu nuolat artimai bendrauja, bet kartais tai daryti sudėtinga – Vaidotas kuriam laikui nutraukia ryšį. Neilgam, todėl Laurynas niekada nepanikavo.
Kai kovo mėnesį pas L.Milių atvyko tyrėjai apklausti dėl dingusios nepilnametės pusseserės, su kuria jaunas vyras nepalaiko ryšio, Laurynas sunerimo, kad ir brolio nematė apie savaitę. Parašė pareiškimą dėl dingusio be žinios Vaidoto ir pats ėmė jo ieškoti.
Laurynas, kaip ir pareigūnai, kėlė versiją, kad pusbrolis ir pusseserė išvyko drauge.
V.Milius gauna neįgalumo išmokas, todėl policininkai nuolat stebėjo jo banko sąskaitos išrašą. Dingęs vyras kelias savaites banko kortele naudojosi Lietuvos pajūryje, bet baigiantis kovui piniginės operacijos jau vyko Rygoje.
„Tada ir supratau, kad mūsų policija kai kuriais atvejais yra bejėgė – turiu pats ką nors daryti. Lietuvos pareigūnai neturi teisės važiuoti ieškoti dingusio asmens į užsienį, o susirašinėjimai ir užklausos užtrunka“, – pasakojo Laurynas.
Ieškodamas brolio ir pusseserės, L.Milius ne kartą vyko į Rygą, po kelissyk apvažiuodamas vietas, kuriose Vaidotas naudojosi banko kortele. Pastangos buvo bergždžios, kol pats brolis po mėnesio paieškų paskambino Laurynui.
Broliai sutarė susitikti Rygoje, bet Vaidotas taip ir nepasirodė. Tačiau dingęs V.Milius po kurio laiko vėl susisiekė su broliu, o dar po mėnesio vyrai Latvijoje susitiko. Tada Vaidoto paieška nutraukta, bet vis dar nebuvo žinių apie jo pusseserę.
„Brolis neišdavė, kad jie drauge, bet jaučiau, kad jis man ne viską sako. Tikėjau, kad galiu įkalbėti Vaidą grįžti namo su pussesere“, – sakė L.Milius.
Vis dėlto nepilnametės paieškos užtruko dar pustrečio mėnesio. Vaidoto kortelė rodė, kad vyras iškeliavo į Estiją. Laurynas telefonu ir feisbuke įkalbinėjo brolį grįžti, kol galiausiai abu pradingėliai aptikti pakeleivingame automobilyje.
„Brolis ir pusseserė jau buvo netoli Latvijos sienos, kai juos vežusį automobilį sustabdę pareigūnai pamatė, kad ten sėdi ieškoma nepilnametė iš Lietuvos. Tada pusseserė grąžinta namo. Manau, kad jie ir taip ten važiavo“, – pasakojo L.Milius.
Pasirinko valkatos gyvenimą
Statistika rodo, kad absoliučią daugumą dingusių žmonių Lietuvos pareigūnams pavyksta rasti. Tik nedidelis procentas tų žmonių randami negyvi ir vos vienas kitas dingusių be žinios asmenų registre lieka metų metus.
Tačiau statistika nerodo to, kiek iš dingusiais be žinios paskelbtų žmonių, tai padarė savo noru. O tokių – ne vienas.
34 metų Renaldas pernai pavasarį dingo Vokietijoje. Jis išėjo į darbą, bet ten taip ir nepasirodė. Tik po mėnesio jo artimieji aptiko vyro pėdsakus Paryžiuje.
Ten Renaldas valkatavo, o maistui užsidirbdavo pūsdamas muilo burbulus vaikams. Net turėjo socialinę darbuotoją, į kurią galėjo kreiptis, nes benamiams Prancūzijoje skiriamas didelis dėmesys.
Renaldo sesuo mano, kad brolis neatlaikė per didelio darbo krūvio, tačiau iki šiol su juo nekalba apie tai, kas tada įvyko – bijo vėl atverti apgijusias žaizdas.
Mariaus sesuo irgi neseniai ieškojo dingusio brolio. Jį rado, bet paaiškėjo, kad vyras savanoriškai nutraukė santykius su artimaisiais. Marius dabar gyvena užsienyje ir su šeima nebendrauja.
„Vieno profesoriaus sūnui valkatavimas – kaip liga. Dar būdamas paauglys prieš keliolika metų jis pirmąkart išėjo iš namų ir pasirinko valkatos gyvenimą. Tėvai jį randa, parsiveža namo, jis džiaugiasi, kad pagaliau gerai išsimiegojo, o po kurio laiko vėl leidžiasi į gatves.
Tėvai jam įduodavo banko kortelę, kad bent matytų, kur jis nusiėmė pinigų. Bet ir kortelę pametė. Paskelbėme paiešką ir radome Latvijoje. Netrukus jis vėl išėjo. Valkatauja ir mano geros pažįstamos sūnus. Neįmanoma jo sustabdyti“, – pasakojo N.Kurčinskaja.
Tėvai negirdi vaikų norų
Vis dėlto, anot Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovės, dažnai santykiai šeimoje, o ne kitos priežastys paskatina žmones išeiti iš artimos aplinkos.
Prieš kiek laiko į centrą paskambino moteris, kurios nepilnametė duktė jau keturias paras negrįžo namo. Mergina nebuvo visiškai pranykusi be žinios, bet motinai ji nesakė, kur yra ir grįžti neketino.
Paauglei paskambinusi N.Kurčinskaja išsiaiškino, kad mergina vasaros atostogoms įsidarbino parduotuvėje kitame mieste, o namo negrįžta dėl to, kad motina jai viską draudžia. Dirbti – irgi.
Turtingoje šeimoje augusi paauglė gėdijosi geresnio nei bendraamžių savo socialinio statuso. Ji norėjo pati užsidirbti pinigų.
Motina nesuprato šio dukters įgeidžio, kol išgirdo N.Kurčinskajos klausimą: „Ar jūs norite prarasti dukterį?“
Tik tuomet moteris sutiko atšaukti jau suplanuotas šeimos atostogas užsienyje ir įsiklausyti į dukters norus.
Buvo atvejis, kai artimieji kelias paras nežinojo, kad paauglė dingo, bet dar spėjo laiku kreiptis į Dingusių žmonių šeimų paramos centrą. Nors apie tai pranešta ir policijai, Lietuvos pareigūnai nebūtų spėję laiku reaguoti, nes mergina jau buvo užsienyje.
Septyniolikametė internetu susipažino su vaikinu. Įsimylėjo. Penktadienio rytą išeidama į mokyklą, paauglė perspėjo, kad savaitgalį praleis pas draugę, kurios šeimą motina gerai pažinojo. Tik kai pirmadienį duktė negrįžo iš mokyklos, tėvai pranešė, kad ji dingo.
Nepilnametė turėjo notaro patvirtiną leidimą be tėvų priežiūros keliauti į užsienį, nes dažnai vykdavo į konkursus. Tad paauglė su internetiniu draugu išskrido į Ispaniją.
„Paskelbėme paiešką per dingusių vaikų paieškai skirtą tinklą „Amber Alert“ ir dirbome dvi paras. Merginą rado hostelyje pasienyje su Portugalija. Greičiausiai ji jau buvo vežama darbui viešnamiuose“, – pasakojo N.Kurčinskaja.
Namus paliko po diagnozės
Visame pasaulyje nedelsiant reaguojama į pranešimus apie dingusius vaikus. Tačiau yra šalių, kur suaugusiojo ne visada ieškoma. Jei nėra žinių, kad jo gyvybei ar sveikatai gresia pavojus, pilnametis pats turi teisę spręsti, kur nori būti.
Viena lietuvių šeima irgi išgyveno panašų košmarą, kai sulaukė atsakymo, kad jų pilnametė duktė laisva elgtis kaip nori. Tačiau ta istorija buvo kitokia nei įprastos statistinės istorijos.
Devyniolikametei diagnozuota sunki liga. Į neviltį puolusi mergina tėvams paliko raštelį, kad visus labai myli, bet savo gyvenimą baigs svetur.
„Tėvas sužinojo, kad duktė skrenda į Berlyną, bet į pagalbos prašymus sulaukdavo atsakymo, kad pilnametė gali pati priimti sprendimus. Tai buvo išskirtinis atvejis, tad per „Amber Alert“ paprašėme pagalbos ir tą merginą Vokietijoje pasitiko pareigūnai ir psichologai. Galiausiai ji grįžo namo“, – pasakojo N.Kurčinskaja.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
