Bet nieko nepadarysi. Žolinė. Tokia tradicija, nors niekas tiksliai nežino, kokia tai tradicija, krikščioniška ar pagoniška, ar Nušvitimas ateina, kai džiovintų žolių dūmelį įkvepi, ar kai iškvepi, ar vienintelė Žolinės prasmė yra jai būti dar viena nedarbo diena vasarą, nors ir šiaip jau šis metų laikas – atostogų sezonas, tarsi joninių ir Mindaugo kepurnėjimo dienos neužtektų!
Taigi šią eilinę dieną rojuj, kuris kauniečiams, aišku, reiškia Kauno rojų viskas būtų buvę kaip ir anksčiau, jei ne vienas kiek išskirtinis įvykis. Mat likus savaitei iki džiovintų žolių dūmelio įkvėpimo ir iškvėpimo dienos Kaune buvo įdiegta sostinėje jau anksčiau paplitusi platformos „Bolt“ elektrinių paspirtukų dalinimosi paslauga.
Elektriniai paspirtukai Kaune jau seniai ne naujiena, ir nuomonės apie šią palyginti naują mažų gabaritų transporto priemonę įvairios, o neretai ir prieštaringos.
Taip, elektriniai paspirtukai ne naujiena net Kaune (čia pastaba tiems, kurie įsitikinę, jog Kaune iki šiol važinėja konkės,o troleibuso čiabuviai kaip gyvi nėra matę).
Bet kai koją, tiksliau, ratus, įkėlė „Bolt“, elektrinių paspirtukų šaligatviuose pasirodė spiečių spiečiai. Tarsi vapsvų rugpjūčio mėnesį. O dabar kaip tik rugpjūtis.
Bet kai koją, tiksliau, ratus, įkėlė „Bolt“, elektrinių paspirtukų šaligatviuose pasirodė spiečių spiečiai. Tarsi vapsvų rugpjūčio mėnesį. O dabar kaip tik rugpjūtis.
Ir štai per patį paspirtukmečio įkarštį Kaune, turbūt iš sostinės, atsirito priešiškumas šiai tarsi nekaltai ir paprastai transporto priemonei. Ir įdomiausia, kad priešpaspirtukinio judėjimo branduolį, nors ir keista, sudaro jaunimas.
Tiksliau, toji jaunimo dalis, kuri teikia pirmenybę tradiciniams, kojomis minamiems dviračiams. Tai iš esmės keista, nes dviratis, palyginti su paspirtuku, daug gremėzdiškesnė, daugiau vietos užimanti transporto priemonė ir kaip rizikos veiksnys – pavojingesnė.
Kai išknaisiota Laisvės alėjos dalimi smarkiai mina dviratininkas, praeiviui tenka prisiploti prie pastato sienos, o paspirtuko vairuotojas užima tik tiek erdvės, kiek ir jo paties kūnas. Stipriai minamas dviratis gali išvystyti iki 30 kilometrų per valandą greitį, o elektrinis paspirtukas – vos 20 kilometrų per valandą.
Tiesa, sakoma, jog gerai įsiriedėjusį elektrinį paspirtuką sunkiau sustabdyti, jis staigiai nesustoja, pasitaikius kliūčiai. Vienok neteko girdėti, kad paspirtuku būtų sutraiškytas koks nors užsižiopsojęs praeivis.
Neteko girdėti ir apie tradicinių dviračių sukeltas masines avarijas, kurios Kaune ir apskritai Lietuvoje būtų pareikalavusios dešimčių aukų.
Apskritai, paspirtukų ir dviračių privalumai ir trūkumai – antraeilis dalykas, esmė yra mūsų tradicinė, net ir iš jaunimo genų neištrinta priešprieša naujovėms, nepasitikėjimas viskuo, kas nauja, neįprasta.
Apskritai, paspirtukų ir dviračių privalumai ir trūkumai – antraeilis dalykas, esmė yra mūsų tradicinė, net ir iš jaunimo genų neištrinta priešprieša naujovėms, nepasitikėjimas viskuo, kas nauja, neįprasta.
Juk dar palyginti neseniai buvo tikima, kad per naktį palikus įjungtą personalinį kompiuterį, jis iš tavo miegančios sąmonės gali nuskaityti uir piktam panaudoti mintis. Arba, dar naujesnis mitas, kad jei naudosiesi socialiniais tinklais tuo metu, kai kišenėje netoliese turėsi mokėjimo kortelę, programišiai gali ištuštinti tavo sąskaitą.
Šiaip jau, nors artėja Žolinė, neužmirškime, jog ne visų rūšių kanapes smilkyti tėra nekaltas ritualas.
