Lauryno nepilnametė pusseserė baigiantis liepai namo grąžinta po puspenkto mėnesio paieškų. Netrukus po to pas artimuosius grįžo ir L.Miliaus brolis 24 metų Vaidotas.
„Iki šiol nežinome, nei kur tiksliai jie buvo, nei ką veikė. Sakė, kad gyveno apleistuose namuose ir sodybose, bet nieko konkretaus“, – sakė Laurynas, pats dėjęs visas pastangas, kad jo artimieji grįžtų sveiki.
Jei ne 27 metų L.Miliaus atkaklumas, nepilnametė pusseserė gal iki šiol klaidžiotų svetimos šalies gatvėmis, o negalią turintis brolis dar miegotų ne savo lovoje.
„Visiems dabar sakau – neužtenka kreiptis į policiją, patys irgi darykite viską, kad rastumėte artimą žmogų. Iki Lietuvos pasienio – vos kelios valandos, o, kai žmogus atsiduria užsienyje, mūsų šalies pareigūnai turi daug mažiau galimybių ieškoti“, – teigė L.Milius.
Lietuvoje kasmet registruojama tūkstančiai dingusių žmonių paieškos atvejų. Didžioji dalis – iš globos įstaigų pabėgę ir vėliau ten grąžinti vaikai ir paaugliai. Kai kurie jų, ieškodami pramogų ar dėl kitų priežasčių, pabėga ir po 25 kartus.
Tačiau beveik niekas nepasakoja istorijų apie dingusius ir atsiradusius suaugusius žmones. Apie paauglius, kurie bėga net iš įtakingų šeimų, nes jaučiasi nesuprasti ir nereikalingi. Apie tuos, kurie savo noru atsiriboja nuo artimųjų ar tuos, kuriems koją pakiša liga ir jie ilgam įstringa svetimos šalies gydymosi įstaigose.
„Lietuvos rytas“ pamėgino praskleisti šios sudėtingos socialinės problemos uždangą.
Ieškojo penkias paras
Tomas – dar trisdešimties neturintis jaunas vyras. Išsilavinęs. Jautrus. Turintis pomėgių. Jis atrodo ir dažniausiai elgiasi taip pat, kaip dauguma jo amžiaus vyrų. Minioje jo net nepastebėtum.
Bet Tomas yra kitoks. Paauglystėje jam buvo diagnozuotas psichinis sutrikimas, kuris pasireiškia tik išskirtiniais momentais. Tomas nenori apie jį kalbėti ir ligos nepripažįsta, todėl vaistus vartoja labai retai. Dažniausiai tada jau būna per vėlu, kad vyras grįžtų į normalią būseną.
Tomas pilnametis ir turi teisę gyventi taip, kaip pats nori. Turi teisę dirbti ir keliauti. Tačiau kai Tomas išvyksta, jo artimieji jaučiasi taip, lyg sėdėtų ant parako statinės.
Šių metų pradžioje ta statinė sprogo – įsisiautėjus ligai, vyras dingo. „Susipyko su bendradarbiais ir žiemą vienmarškinis išėjo, – sunkiai rinkdama žodžius pasakojo Tomo motina Lidija. – Sūnaus ieškojome beveik savaitę.“
Tomą rado vienoje Nyderlandų ligoninėje – už pusantro šimto kilometrų nuo ten, kur jį matė paskutinį kartą. Tik atsitiktinumas leido motinai vėl apkabinti sūnų, dėl kurio ji meldėsi penkias bemieges paras.
Lidija greičiausiai nepasakotų šios istorijos, nes žaizdos dar – pernelyg gilios, o savo skauduliais ir šeimos bėdomis nesinori dalytis su visu pasauliu. Tačiau Tomas neseniai darsyk išvyko dirbti į užsienį ir jo šeima vėl sėdi ant parako statinės, kuri bet kada gali sprogti.
Kalbėti niekas nenori
Perskaičiau nesuskaičiuojamą galybę dingusių žmonių istorijų. Vienos jų baigėsi tragiškai – paskendo, pasiklydo ir žuvo, įvyko nelaimingas atsitikimas. Retais atvejais tai būna žmogžudystė.
„Jei žmogus dingo, 90 procentų, kad jam nutiko kas nors negera“, – teigė Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Natalija Kurčinskaja.
Tačiau vis dėlto nemažai paieškų baigiasi gerai. Bent jau ne tragiškai, nors būtent šių istorijų niekas nenori prisiminti. „Su jumis niekas nekalbės“, – patikino ir N.Kurčinskaja.
Išsiunčiau pusšimtį laiškų dingusių ir atsiradusių žmonių artimiesiems, skambinau pagalbos rasti dingusįjį prašyme nurodytais telefonais, bet išgirsdavau tik griežtą „Ne, nesikalbėsime.“
Pasitaikė plačiai nuskambėjusių ir sėkmingai pasibaigusių istorijų, tačiau jų dalyviai, kaip taisyklė, išnyko iš viešosios erdvės – ištrynė anketas feisbuke, pasikeitė telefono numerius, atsiribojo nuo draugų, o kai kurie jų net ir išvyko iš Lietuvos.
Viena garsi buvusi politikė irgi uždraudė priminti jos šeimos dramą, nors prieš kelerius metus ją aptarinėjo visa Lietuva.
Kodėl žmonės nenori kalbėti net apie tai, kas jiems padėjo juodžiausiomis minutėmis, kai dingus artimajam žemė slydo iš po kojų? Kur kreipėsi? Kas palaikė? Kaip sužinojo džiugiausią naujieną: „Radome. Gyvas“?
„Dingę žmonės – didelė problema. Puikiai tai žinome, nes brolio ieškojome ne vieną mėnesį. Bet, atleiskite, vis dėlto nekalbėsime“, – tai – dar vienas standartinių atsakymų, kuriuos gavau narpliodama šią problemą.
„Žmonės iš gero nedingsta. Tai ne tie atvejai, kai žmogus savaitę geria ir namo negrįžta. Tačiau niekas nenori kalbėti apie tai, kodėl išėjo, kodėl nepranešė. Niekas nenori šiukšlių iš namų nešti.
Pasitaiko, kad net paskelbus dingusio asmens paiešką, sunkiai prakalbiname jo artimuosius. Jie nenori pasakoti, kad pykosi, kad buvo blogų ženklų. Pasitaikė atvejų, kad jei būtų kalbėję, greičiausiai nebūtų įvykusi tragedija“, – tvirtino N.Kurčinskaja.
Štai pavyzdys. Dingus dukteriai, motina neskubėjo kreiptis pagalbos. Griežta moteris buvo įpratusi viską kontroliuoti ir spręsti už dukterį. Feisbuke aptikusi įrašą apie planuojamą savižudybę, moteris į tai nekreipė dėmesio, nusprendusi kad duktė ją tik gąsdina. Tačiau mergaitė išties nusižudė.
„Kai ta moteris paskambino mums, nes pati niekaip negalėjo rasti dukters, paklausiau: „Ar pranešėte policijai?“ O ji net supyko: „Jūs ką?! Tik niekam nesakykite – giminės mane pasmerks.“ Bet reikėjo pasakyti ir gal būtų išvengta baisiausio. Nesvarbu, ką žmonės pasakys, nerizikuokite.
Kai žmogų randa, būname dėkingi, kai tai pasako. Bet pasitaiko, kad net ir mums nepraneša, o žmogus lieka sistemoje kaip dingęs be žinios, nes artimieji nenori atskleisti visų detalių“, – sakė N.Kurčinskaja.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
