Statistikos departamentas paskelbė, kad gegužę į Lietuvą imigravo 4472 žmonės, o emigravo 3177 asmenys.
Ir grįžta tautiečiai ne po vieną, o su šeimomis ir vaikais. Žinia apie gerėjantį gyvenimą Lietuvoje, atrodo, pasklido kaip reikiant. Tik ar žadėtą gėrį rado čia sugrįžusieji bei ar buvo pasitikti išskėstomis rankomis? Emigrantai ir specialistai turi savo versijas.
Vaikų grįžta daugiau nei kada anksčiau
Su šeimomis į Lietuvą kasmet grįžta šimtai skirtingo amžiaus vaikų, kuriuos turi priimti švietimo įstaigos. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) duomenimis, praėjusiais mokslo metais iš viso į Lietuvą sugrįžo 3189 vaikas. Lyginant su ankstesniais metais, skaičiai išaugo ir prognozuojama, kad sugrįžtančių dar daugės.
Švietimo bendruomenė tai vadina iššūkiu, nes iki šiol priimti sugrįžusius ar atvykusius iš užsienio vaikus mokytis buvo pasirengusios vos kelios mokyklos visoje šalyje.
Nors jau iki šiol ministerija skelbė, kad sugrįžusius vaikus gali priimti kiekviena mokykla ar vaikų darželis. Buvo skelbiama, kad mokyklinio amžiaus vaikus auginantiems tėvams užtenka kreiptis į bet kurią mokyklą pagal deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje ir vaikai bus integruoti į klases pagal amžių.
O teisės aktuose nustatyta, kad mokiniai, atvykę ar sugrįžę iš užsienio, būtų priimami mokytis kartu su bendraamžiais, o ne testuojamos ar kitokiais būdais tikrinamos jų žinios. Tačiau ministerija patvirtino neturinti duomenų ir nerenkanti informacijos, kiek šeimų susidūrė su problemomis integruojantis Lietuvoje.
Vaizdą pamatė nupieštą ne šviesiomis spalvomis
Geresnio gyvenimo pažadais patikėjusi po dvidešimt metų į Kauną iš Švedijos grįžo ir Jolita (redakcijai pavardė žinoma, – aut. past.) su šeima. Penkiolikmetį sūnų moteris užrašė į Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnaziją, kuri buvo pristatyta kaip specializuota, atvykusius iš užsienio galinti priimti, mokykla. Čia Jolitos turėjo baigti aštuntą klasę.
Tačiau viskas nesiklostė taip sėkmingai, kaip tikėjosi grįžusi į Lietuvą moteris: sūnus po kelių savaičių nustojo lankyti mokyklą.
„Aš jiems priminiau, kad vaikas lietuvių kalbos nesupranta, tų specifinių žodžių, iš kitos aplinkos atvyko“, – pasakojo mama.
Jai sūnaus pedagogai aiškino, kad vaikas pats kelia problemas, tačiau ji su tuo nesutiko. „Švedijoje iškart socializacijai daug dėmesio skiriama, integracinė klasė yra.
Ten mokomi priprasti vaikai prie kalbos vėliau, ir tik po kelių mėnesių į klases integruojami, taip su mano vyresniais vaikais buvo, kai į Švediją nuvykome iš Lietuvos“, – prisiminė Jolita.
Moteris tikino girdėjusi tik gražias kalbas apie Lietuvą, kaip viskas pasikeitė, kaip laukiami emigrantai, tačiau tiek ji, tiek jos šeima to esą nepajuto. Pagalbos moteris su sūnumis ieškojo ir kitose mokyklose, bet pasirinkti galėjo vos tarp dviejų variantų.
„Važiavom ir į Vilnių su vaiku, bet ten susitikimas su vienos mokyklos direktoriumi išgąsdino vaiką iškart“, – pasakojo mama ir prisiminė ją šokiravusį pasiūlymą sūnų leisti į profesinę mokyklą, jeigu jam nepavyksta prisitaikyti.
Jolita aiškino negalėjusi suprasti, kodėl jos vaikas negali negali mokytis nuotoliniu būdu iš namų. Šis variantas jam būtų priimtinesni ir emociškai lengvesnis. Juolab, kad jam reikėjo tik baigti aštuntą klasę ir jau rudenį sūnus lankys kitą mokyklą Kaune – Kauno Jono Jablonskio gimnaziją.
Pastaroji pažadėjo vaiką iškart priimti ir sudaryti visas sąlygas, bet tik jam baigus aštuonias klases. Jolita neslėpė nuostabos, kaip tada mokyklos Lietuvoje priima į komandiruotes atvykusių šeimų vaikus iš kitų šalių, jeigu su turinčiais lietuviškų šaknų negeba susitvarkyti.
Per daug ar per mažai padėjo
Jolitos istorija iškilo į viešumą ir sulaukė ne tik vietinių švietimo darbuotojų dėmesio, bet ir ministerijos. Likus mėnesiui iki mokslo metų pabaigos, Kauno J.Dobkevičiaus progimnazijoje rinkosi švietimo atstovai ir tiesiogiai su reemigracijos problemomis susidūrusios šeimos.
Tada ministerijos atstovai žadėjo, kad bus plečiamas mokyklų tinklas visoje Lietuvoje, kurios gali priimti sugrįžusius vaikus.
Susisiekus su minėtos mokyklos direktore Lina Viršiliene, paaiškėjo kitokia šios situacijos versija. Direktorė pasakojo, kad vaikui buvo sudarytas individualaus mokymosi galimybė, namuose atliekant užduotis ir atsiskaitant mokykloje, taip pat pasiūlyta galimybė tobulinti lietuvių kalbos žinias pas klasės auklėtoją.
Direktorė bendravo su moksleivio šeima ir jai susidarė įspūdis, kad viską pavyko aptarti bei išsiaiškinti. Didžiausia problema, kad moksleivis visiškai nekalba lietuvių kalba, nors abu tėvai ir broliai yra lietuviai.
„Galbūt tai gali būti psichologiniai dalykai arba kultūrinis apsisprendimas: tarpusavyje bendrauti švedų kalba ir tokiu būdu geriau integruotis į vietos bendruomenę“, – svarstė L.Viršilienė.
Progimanzijos vadovybė sutiko naujoką priimti trims mėnesiams, iki mokslo metų pabaigos, o pagrindinis jo uždavinys buvo socializuotis, įprasti gyventi Lietuvoje, suvokti vietos mokyklos ypatumus, pramokti lietuvių kalbos, taip pat pasiruošti mokslui gimnazijoje ir pagal galimybes įgyti žinių.
„Vaikui suteikėme pagalbą, mėginome padėti konsultacijomis, tačiau jam labai sunku kultūriškai. Tokiai situacijai moksleivis turi pasiruošti“, – įsitikinusi Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos direktorė L.Viršilienė.
Ji priminė, kad mokykloje šis moksleivis ne pirmas, atvykęs iš užsienio. „Ne vieną atvejį turėjome, kai vaikai nekalbėdami lietuviškai grįžo iš Italijos, Prancūzijos ir integravosi, baigė aštuonias klases pas mus, net pamiršom, kad jie buvo užsieniečiai. Turėjome mokinių iš Italijos, Airijos, Islandijos, Prancūzijos, Amerikos, nekilo problemų niekada“, – tikino direktorė.
L.Viršilienė nurodė, kad mokykla buvo suderinusi vaiko apsilankymą pas anglakalbį psichologą, tačiau šeima į susitikimą nenuvyko. Direktorė sakė sulaukusi ir komentarų, kad mokykla pernelyg intesyviai siūlė pagalbą ir kišosi.
Nori išskėstų rankų, bet patys nesiruošia
Džiaugsmą dėl grįžtančių tautiečių į Lietuvą temdo pastarųjų istorijos. Kol vieni ploja rankomis dėl gerėjančios demografijos, ekonomistai priežastis ir pasekmes, grįžusieji pasakoja, kad nebuvo pasitikti kaip tikėjosi, o kaip jie patys buvo pasiruošę?
Psichologai pastebi, kad besikreipiančių su panšiomis istorijomis šeimų, padaugėjo. Ir tik maža dalis jų yra pasiruošusios.
– Su kokiomis problemomis susiduria į Lietuvą grįžusios šeimos ir ypač vaikai po ilgų metų gyvenimo užsienyje? – paklausėme Psichologinės paramos ir konsultavimo centro direktorės, psichologės-psichoterapeutės dr. Ievos Šidlauskaitės-Stripeikienės.
– Šeimos, kurios keičia gyvenamąją vietą, susiduria su daug iššūkių: ekomoninių, kultūrinių, buitinių ir t.t. Surasti savo vietą plačiąja prasme, tiek darbą, tiek gyvenamąją vietą, tiek savo socialinį ratą nėra lengva nei suaugusiesiems, nei vaikams.
Aišku tai labai priklauso nuo žmogaus asmenybinių savybių, vieniems lengviau, kitiems sunkiau. Akstesnio gyvenimo Lietuvoje patirtis gali padėti (jau turiu socialinį ratą, jau žinau kur kreiptis pagalbos, jei reikia ir pan.) arba trukdyti (jei praeity yra sunkios, emociškai skaudžios ir neišspręstos patirtys). Taip pat kalbos mokėjimas įtakoja mūsų psichologinę integraciją.
– Kaip padėti vaikui socializuotis naujoje šalyje, ką turi daryti šeima, specialistai?
– Vaikui labai svarbūs suaugę – jo artimiausia šeima. Kaip šeima mato, supranta ir reaguoja į aplinkui vykstančius įvykius, taip reaguos ir vaikas. Todėl svarbu įvertinti kaip tėvai – suaugę žmonės priima grįžimą, kokias baimes ar nerimus jie išgyvena ir kas jiems galėtų padėti. Su vaikais labai svarbu kalbėtis ir teikti nuolatinį palaikymą.
– Kaip suprasti, kad vaikui ar šeimai reikia psichologo konsultacijų?
– Turbūt nepakenktų visoms. Tačiau tiesiogiai kreiptis reiktų, jei matomas pasikeitęs vaiko elgesys (pvz. atsiranda agresyvumas, irzlumas ar baimė, atsitraukimas), vaikas skundžiasi negera tiek psichologine, tiek fizine savijauta.
– Kokių patarimų galėtumėte duoti šeimoms, kurios su vaikais grįžo ar atvyko gyventi į Lietuvą, kaip pelengvinti, pasiruošti prisitaikymui naujoje aplinkoje?
– Kalbėtis, paaiškinti. Ir teikti nuolatinį palaikymą ir emocinę paramą. Siūlyti tai matyti kaip įdomų pabandymą, žaidimą (tinka mažesniems vaikams). Labai svarbu su vaiku turėti emocinį ryšį, suprasti ir girdėti kas vyksta vaiko pasaulyje.
Lietuva tampa svajonių šalimi?
Ekonomistai tikina, kad migracijos tempai Lietuvoje dar kurį laiką gerės dėl ekonominės padėties. Tai lemia ir augantys atlyginimai, lyginant su kainų lygiu, todėl gerėja pragyvenimas.
Dar viena emigrantų grįžimą skatinanti priežastis – nežinomybė dėl „Brexit“, lietuvių pamėgtoje Jungtinėje Karalystėje.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Vytautas Mitalas portalui lrytas.lt yra sakęs, kad grįžti skatina ir galimybės nesunkiai rasti darbą. Nors laisvas darbo vietas šluoja ir atvykėliai iš užsienio.
Kiek tęsis ekonominis stabilumas bei kaip Lietuva yra pasiruošusi atlaikyti sunkmetį, kurį ekonomistai vis dar tiksliai nesiryžta įvardyti, V.Mitalas prognozuoti nedrįso.
Bet jis labai aiškiai apibrėžė dabartinę Lietuvos padėtį, kuri ir traukia grįžtančius: ekonominė padėtis šalyje auga tolygiai, atlyginimai sparčiai vejasi kitų Europos Sąjungos šalių vidurkius, o ūkio augimą spartina užpildantieji laisvas darbo vietas.
Tik į nerimą keliantį klausimą dar atsakymų niekas neturi, kaip vėl keisis statistika ir situacija Lietuvoje per ekonominę krizę ar tiesiog smarkesnį nuosmukį? Tam ministerijos, matyt, pasiruoš tik vėliau.
Iš viso pernai į Lietuvą grįžo 3189 vaikas
Iš jų: 519 vaikų iki 2 metų amžiaus, 458 vaikų, kuriems 3–6 m.,114 vaikų, kuriems 7–10 metų, 85 vaikai nuo 11 iki 15 metų ir 2013 paauglių, kuriems buvo 16–18 metų.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius nurodė, kad nuo rugsėjo sugrįžtančių emigrantų vaikus priims 22 šalies mokyklos. Tai – mokyklos, esančios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje ir Marijampolėje, taip pat Kauno, Mažeikių ir Tauragės rajonuose.
Skelbiama, kad kol kas emigrantų vaikus priims mokyklos, turinčios patirties priimti grįžtančius ar atvykusius vaikus. Palaipsniui tinklą planuojama plėsti – įtraukti mokyklas iš visų šalies savivaldybių.
