Škirpą nuėmėm, Vėtrą numušėm, visoj Lietuvoj pilna žudynių paminėjimo vietų, pastatėm vien Vilniuje kiek skulptūrų žydų tautybės žmonėms, daugelis jų yra puikūs gydytojai, mokslininkai, rašytojai, menininkai, apdovanoti Nacionaline kultūros premija ir kitomis, užimantys garbingus postus (tarp kitko – prie visų santvarkų).
Turtus, namus pagal galimybes atrodo grąžinam.
Pagaliau a.a M.A.Brazauskas jau seniai viešai atsiprašė, nuvykęs į Izraelį. Nepaneigiama tiesa, tai yra žiauri istorija, sugalvota ir įgyvendinta Hitlerio, tik pasitelkiant visose užimtose šalyse ir vietinius išgamas.
Manau, kad nei aš, nei mano vaikai, nei anūkai dabar negali gyventi su ta vis lietuviams užkraunama baisių nusikaltimų našta. Mano senelės giminės buvo išvežti į Sibirą ir ten mirė visi trys šeimos vaikučiai.
Sąrašus šeimą išvežti sudarinėjo miestelio kažkoks veikėjas, žydų tautybės, neprisimenu pareigybės.
Mano senelė kluone mėnesį slapstė žydų šeimą, už tai grėsė mirtis. Ir visi kartu (buvo septyni vaikai, tarp jų ir mano mama) bėgdavo slėptis į miškus, kai atsklisdavo žinia jog sunkvežimis važiuoja jų paimt ir vežt prie traukinio, kuris dundėjo link Sibiro.
Apie tai niekad nepasakojau savo šeimai, nenorėdama paskleist kažkokio nepakantumo.
Bet neseniai labai nustebau išgirdusi, kad mano anūkė, kuri mokosi galima sakyti prestižinėje gimnazijoje, pasakė, kad jiems daug papasakota apie holokaustą, bet jie nieko negirdėję, kad lietuviai ir gelbėjo žydus...
Tad susimąstyt tikrai yra dar apie ką... Istorijos žaizdos skaudžios. Bet mes niekada nepasieksime ramybės, jas nuolat draskydami. Organizuodami žydų žudynių paminėjimo maršus, drauge minėkime ir žydų gelbėjimą.
Tačiau aš asmeniškai būčiau linkusi nebedraskyti tų žaizdų, gyvename puikiai sutardami vieni šalia kitų, nes Lietuva mums visiems yra viena.
