Pasak laidos pašnekovų, surasti veiningus atsakymus į istoriškai jautrius klausimus nėra įmanoma dėl sudėtingų istorinių aplinkybių. Tačiau Jono Noreikos figūros laidos pašnekovai nebuvo linkę vadinti „kolaborantu“.
Utopinė prezidento idėja?
Laidos vedėjas R.Jasiulionis atkreipė istorikų dėmesį į prezidento Gitano Nausėdos laikyseną istorinės atminties ir istorinio sąmoningumo klausimu.
G.Nausėda kvietė laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui ir pažadėjo telkti specialistus, galinčius suteikti pradžią nacionalinės atminties politikos principų ir reglamento suformulavimui. Istorikai A.Anušauskas ir N.Šepetys tokią poziciją vertino kritiškai.
„Manau, kad 28 metus buvo visiškai ramiai sugyvenama su tais reliktais, kurie paveldėti iš sovietmečio, bet žmonės automatiškai neįdėdavo kokių nors ideologinių motyvų arba nebūtinai turėjo matyti tuose pavadinimuose arba reliktuose kokią nors ideologinę motyvaciją. <..> Suprantu, dabartinėje situacijoje vienaip ar kitaip bent vienas aukščiausio rango politikas turėjo reaguoti, kuris skelbė, kad turėtų būti viena Lietuva.
Tačiau jei kalbame apie istoriją ir požiūrį į ją, sakyti, kad nebus dviejų nuomonių ar trijų nuomonių, ar keturių nuomonių ir kad bus viena nuomonė, aš tikrai negalėčiau.
Nors aš nežinau, ką prezidento komanda mėgina įdėti į tą moratoriumo turinį, ar tiktai diskusiją ar ir konkrečius veiksmus ir siūlymus, kurie galbūt atsiras vėliau. Tai pamatysime.
Dabar yra dvi kertinės tezės: tai pats moratoriumas – iš principo sugyvenimas su skirtingų epochų ženklais iš principo vyko ir tebevyksta, bent jau iki Remigijaus Šimašiaus veiksmų. <..> O antra tezė apie tai, kad negali būti skirtingų nuomonių, aš manyčiau, kad iš esmės nėra teisinga“, – tiesioginio eterio metu teigė A.Anušauskas.
Jam antrino ir VU istorikas N.Šepetys. Pasak jo, tai yra utopinė idėja. O patys sprendimai dėl įprasminimo ir įamžinimo Lietuvoje vyksta gana emociniu lygmeniu, neįsigilinus į situaciją bei reimiantis dažniausiai vienu vieninteliu dokumentu.
Istorijos politika negali būti depolitizuota
N.Šepečio teigimu, naujojo prezidento siūlymai yra susijęs su siekiu depolitizuoti tai, kas iš esmės yra net ne atminties, o istorijos politika.
„Norima kurti istorijos politiką, kuri norima, kad būtų nepolitinė. <..> Siūloma nepolitizuokime politikos, nesiginčykime dėl praeities ir dar gyvenkime draugiškai. Žinoma, tai yra absoliučiai utopiška, ir tai galima sakyti tik visiškai neįsigilinus į situaciją – į tai, kas vyksta. <..>
Mes nepakeisime visuomenės ir žmonių ir nepastatysime visur kažkokių specialistų, kurie už juos priimtų sprendimus. Mes turėtume pradėti ne nuo to galo, ne nuo viršaus“, – akcentavo VU istorikas.
Anot N.Šepečio, vienas iš galimų sprendimų, galintis padidinti visuomenės istorinį sąmoningumą, yra švietimas.
Kolaborantas ar ne?
J.Noreikia iki šiol buvo prisimenamas kaip sovietų auka, o dabar į pirmą vietą iškeliamas jo kolaboravimo su naciais momentas. Ar dabar kolaboravimai nustelbia visą kitą? Tokį klausimą radijo laidos metu iškėlė laidos vedėjas.
„Čia istorijoje kaip tik ir susidurs keletas nuomonių, pozicijų, kaip vertinti, pavyzdžiui, lietuvišką savivaldą nacių okupacijos metais. <..> Reikia atsakyti į kai kuriuos esminius klausimus, nes priešingu atveju mes atsidursime tokių stalinistų smerkėjų vaidmenyje“, – sakė A.Anušauskas.
Jis sutiko, kad Jonas Noreikia pasirašė Šiaulių geto steigimo aktus, vis tik ragino vertinti ne tik šį, bet viso jo gyvenimo darbus.
„Žinote, taip, pasirašė. Pasirašė ne jis vienas, pasirašinėjo ir kitų apskričių viršininkai, pas kuriuos atsirasdavo tokios struktūros. <..> Vis dėlto vertinu viso žmogaus gyvenimą per bendrą tą prizmę.
Atsakykime į bendrą klausimą, bazinius klausimus atsakykime – savivaldą kaip mes vertiname? Tada iš to seks kiti atsakymai. Mes turime tuos atsakymus? Aš, pavyzdžiui, turiu tik dalį tų atsakymų“, – tikino Seimo narys.
Panašios nuomonės laikėsi ir N.Šepetys. Jo teigimu, J.Noreikia nebuvo kolaborantas pagal pareigas, bet jis atliko tam tikrų kolaboracinių veiksmų. Pasak istoriko, šis veikėjas elgėsi kaip karjeros pareigūnas.
„Jeigu kas nors rašytų jo (J.Noreikos aut.past.) biografiją, iki 1942 metų nematau jokio sąmoningumo, jokios kažkokios atsakomybės už savo veiksmus, jokio galvojimo, ką darai“, – vertinimu dalijosi N.Šepetys.
Istorikai sutarė, kad nuomonių išsiskyrimas kai kurių istorinių įvykių klausimu yra normalus dalykas.
„Kai kalbame apie lenteles arba kitokius ženklus, tai nėra tas pats, kai kalbame apie pagerbimo simbolius, atminimus. Lentelių yra daug ir gali būti įvairių.
Tas pats žmogus visiškai normalu, kad jis tam tikrose bendruomenėse gali būti pripažintas herojumi, kitose – ne.
Tai netūrėtų būti kažkokia valstybinė politika, kas yra herojus, o kas ne. Iš principo jeigu reikia kokius nors sprendimus atlikti, tai geriau ką nors prirašyti, jeigu trūksta informacijos“, – laidos metu teigė N.Šepetys.
