„Tai buvo nuostabiausias metas, tai buvo baisiausias metas, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, tai buvo tikėjimo epocha, tai buvo nepasitikėjimo epocha, tai buvo Šviesos laikas, tai buvo Tamsos laikas, tai buvo vilties šaltinis, tai buvo nevilties žiema, mes sau turėjom viską, mes nieko neturėjom prieš save...“
Rašė jis apie Londoną ir Paryžių prieš Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, bet galėjo rašyti ir apie bet kurį kitą miestą bet kuriais kitais laikais.
Pažiūrėkit, šalyje ekonomika auga jau kelintus metus iš eilės, auga greičiau nei Europos Sąjungos vidurkis.
Vilnius laikomas vienu iš penkių mobiliausių ir geriausiai sujungtų miestų pasaulyje – ir pagal pavėžėjimo paslaugų aprėptį, ir pagal dviračių takų ilgį, ir pagaliau pagal prakeiktų paspirtukų skaičių.
Sužinoję, kad pagal interneto greitį nukritome iš antros į devintą vietą pasaulyje, keikiamės paskutiniais žodžiais, nors po to šiek tiek atkuntame prisiminę, kad pagal viešo ir nemokamo „Wi-Fi“ greitį vis dar pirmaujame.
Audringai renkame 30 geriausių restoranų, o po to dar audringiau riejamės, kad ne tuos išrinko, ir apskritai kas per nesąmonė – per visus metus atidaryti tik keli nauji, verti patekti į šį godotiną trisdešimtuką.
Važiuojant provincijos keliais namukų vejos numanikiūruotos taip, kad galima vesti vokietį ir šveicarą ir nosimi baksnoti, žiūrėk, žmogau, va, kur tikras „ordnungas“.
Išpuoselėtais laukais važiuoja kosminio komforto kombainai, kuriuos ir nuotoliniu būdu gali valdyti, ir juose oro klimatizatorius, ir iš jo išlipęs ūkininkas, matyt, grįžęs namo sėda prie originalaus „Steinway“ fortepijono, skambina semdamasis įkvėpimo iš Picasso originalo, o po to su žmona svarsto, kur šiemet važiuos slidinėti: į Kurševelį, kaip visuomet, ar vis dėlto į Aspeną.
Ir kai jau pasidaro sunku kvėpuoti nuo nepakeliamo būties lengvumo, paslaugūs tautiečiai tave mikliai sugrąžina į realybę. Ir ne šiaip sugrąžina, atsargiai ir pamažu, o tvoja į rūstų asfaltą pačiu momenėliu.
Viename Lietuvos gale atseit vietos bendruomenė sukyla prieš valdžios norą kaimynystėje pastatyti vaikų globos namus. Nes, matai, jie tokie probleminiai, galimai kėsinsis į šventu prakaitu palaistytus obuolius ir gal net į pomidorus.
Nors, kaip žinoma, nuėmę derlių tie patys daržovių atnašautojai po to įkyriai kaišios savo kūrinius giminaičiams, nes neturės kur jų dėti.
Kai sakome „bendruomeniškumas“ ir jo labai ilgimės, vargiai įsivaizduojame tokias jo formas. Bet, va, prašom, ir tai šalyje, kur kiekvienas egzaltuotas pusprotis ar pusprotė savo feisbuko abrozdėlį yra pasipuošęs rėmeliu „Ne vaikų grobimui“. O kai reikia dėl šių vaikų netgi ne nuveikti kokį nors žygdarbį, o tiesiog įprasti prie jų kaimynystės, ne, tada moralusis aktyvistas parodo savo tikrą fizionomiją.
Kitame Lietuvos pakrašty irgi ketinama statyti namuką žmonėms su psichikos negalia. Savaime suprantama, bendruomenė ir ten stoja piestu, nes na kaip čia taip: juk tie žmonės kažkokie kitokie, tu čia kepi šašlykus savo atžaloms, o jie vaikšto – kaip vaikui paaiškinti?
Ir tada jau nebelabai stebiesi, kad valdančioji dauguma nebesugeba surasti bent vienos moters kandidatūros į laisvą ES komisaro kėdę.
Nors visi žino, visi skaitė, kad naujosios Europos Komisijos pirmininkės U.von der Leyen tikslas – šiokia tokia lyčių pusiausvyra Komisijoje.
Ir kad ji prašo pateikti po vieną moters ir po vieną vyro kandidatūrą.
Bet ne, Kultūros komiteto pirmininkui geriau stoti į trečią baleto poziciją ir pareikšti, kad teiksim, ką norėsim, ir jokia čia Europa mums nepaaiškins. Ir tos visos lygios teisės – giliai dzin.
Todėl taip ir gyvename, niekaip neapsispręsdami, geriausiais ar blogiausiais laikais. Tik gerai, kad visuomet taip, ir nieko čia ypač naujo.
