„Palaikų identifikacija atlikta remiantis Matti Pätso, Estijos Respublikos prezidento anūko, prašymu“, – skelbia įrašas į kietą viršelį įrištame storame ekspertizės akte, kurį pasirašė ir išsaugojo mokslininkas V.Urbanavičius.
Tai – mirties pėdsakų kupina knyga, bet kartu – ir gyvenimo ženklų. Versti jos lapus su kaulų fragmentų, kaukolės nuotraukomis – ir baugu, ir įdomu.
Ekspertizės aktą pasirašė dar du iškilūs antropologai – Gintautas Česnys ir Rimantas Jankauskas. Šių lietuvių atlikti išsamūs tyrimai nulėmė, kad pirmojo Estijos prezidento Konstantino Pätso (1874–1956) palaikai buvo sugrąžinti artimiesiems.
Net 34 metus K.Patsas išgulėjo bevardžiame kape svetimoje žemėje, kol pagaliau 1990-aisiais buvo iškilmingai palaidotas sostinėje Taline.
V.Urbanavičius ne tik tyrė K.Patso palaikus, bet ir vyko jų ieškoti kartu su kolegomis į sudėtingą ekspediciją. Mokslininką iki šiol pagarbiu žodžiu mini K.Patso palikuoniai, o lietuvio pastangos buvo įvertintos Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu.
„Yra viena bėda – aš sunkiai kalbu, todėl negaliu susitikti“, – išgirdau apgailestaujantį balsą, kai paskambinusi įžymiam ekspertui paprašiau išskirtinio interviu „Lietuvos rytui“ apie jo mažai kam matomo darbo užkulisius.
Bet nenuleidau rankų, nes magėjo iš pirmų lūpų išgirsti paslaptis, kurias žino mokslininkas, tyrinėjantis mirusiųjų pasaulį.
V.Urbanavičius ieškojo ne tik K.Patso, bet ir tarpukario Latvijos prezidento Karlio Ulmanio (1877–1942), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) palaikų.
Vis dėlto pavyko įkalbėti mokslininką susitikti ir jis pravėrė savo namų duris išpuoselėtame sode Vilniaus pakraštyje.
„Žydžiu ir klesčiu“, – tvirtu balsu ištarė šeimininkas, paklaustas, kaip laikosi.
Liga netapo kliūtimi
Jau įpusėjus pokalbiui 84-erių V.Urbanavičius užsiminė neseniai patyręs insultą, tad sunkiai rašo. Bet liga netapo kliūtimi kurti dar vienos mokslinės knygos ir filmo.
Mokslininkas ne tik užsiima kūryba, bet ir susidomėjęs stebi naująjį mūsų šalies vadovą 55-erių Gitaną Nausėdą – jo inauguraciją, prezidentinę laikyseną, pirmuosius vizitus į Lenkiją ir Latviją.
„Inauguracijos dieną aš buvau priskretęs prie televizoriaus ir gėrėjausi.
Turime tokį prezidentą, kokio reikia Lietuvai, – išsilavinusį, inteligentišką. Žavi ir jo elegantiška žmona“, – šypsojosi pašnekovas.
Tačiau dabarties nebūtų be praeities.
Mokslininkas priminė lotynišką posakį apie žmones, kurie nežinodami praeities lieka vaikais.
Ekspertas gerai žino, kad valdovų ir vadovų keliai – ne vien raudonuoju kilimu kloti, o gyvenimo posūkiai – nenuspėjami. Tai liudija ir tarpukario Baltijos šalių prezidentų likimai, kurių paslaptis V.Urbanavičius siekė įminti daug metų.
Žuvo per mįslingą gaisrą
– Tarpukario Latvijos ir Estijos vadovus suėmė sovietai, o Antanas Smetona (1874–1944 m.) žuvo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Apie juos visus tris sukūrėte filmą.
Kodėl praeities tyrėjai nesutaria dėl A.Smetonos, kai kurie net jį smerkia? – paklausiau V.Urbanavičiaus.
– Tarpukario Latvijos ir Estijos vadovai užėjus sovietams liko su tauta. Latvijos prezidentas dar mėnesį savo automobiliu po Rygą važinėjosi. O pirmasis mūsų prezidentas A.Smetona norėjo priešintis, bet galiausiai paliko tautą likimo valiai ir per Vokietiją pasitraukė į JAV.
A.Smetonos likimą išsamiai gvildeno istorikas profesorius Alfonsas Eidintas. Klausiausi, kaip jis gynėsi diplominį darbą.
Man ypač rūpėjo gauti ir filmuotos medžiagos apie A.Smetoną, savo kurtame dokumentiniame filme panaudojau įrašą iš jo laidotuvių Klivlande.
Istorikai iki šiol suka galvą, kas teisesnis – ar mūsų prezidentas, ar anie du, kurie pasiliko, bet galiausiai sulaukė tragiško likimo.
Bet tai – ne tik istorinis, bet ir politinis, moralinis klausimas, todėl labai sunku į jį atsakyti vienareikšmiškai.
– A.Smetonai žuvus per gaisrą įvykio aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos. Gal todėl mirtis apaugo gandais, net įtarta, kad galėjo pasidarbuoti sovietų šnipai.
– Galėjo visko būti. Įvykis buvo paslaptingas.
Mačiau namo, kuriame gyveno A.Smetona, nuotraukas. Jis nebuvo didelis, stovėjo nuošalyje, nebuvo saugomas. Buvo nesunku prieiti, iškrėsti šunybę.
Tvirtai galiu pasakyti: gyvi mūsų valstybių prezidentai buvo nenaudingi sovietų valdžiai, ji juos laikė priešais.
Tai liudija ir K.Pätso likimas. Jis buvo sugrįžęs iš lagerio į Estiją. Vietos sovietų valdžia pabūgo, kad apie jį gali pradėti telktis žmonės. Todėl buvo sukurpta byla ir jis išsiųstas atgal, tiktai jau į kitą Rusijos vietą – į Buraševo psichiatrijos ligoninę.
Dar nuo carinės Rusijos laikų visi neva nepatikimi asmenys būdavo įgrūdami į psichiatrijos ligonines. Taip valdžia atsikratydavo problemų.
Atpažino ir iš raudonų sąsagų
– Estijos prezidentas K.Pätsas su šeima buvo ištremtas į Ufą, vėliau uždarytas į psichiatrijos kliniką Kazanėje.
Kaip Rusijoje pavyko atsekti prezidento likimo vingius, kurie nuvedė į psichiatrijos ligoninę Tverės srityje?
– Kai kurie estų karininkai, tarnavę KGB, palankiai vertino atgimstančios šalies žmonių troškimą surasti buvusio prezidento palaikus.
Jie sutiko archeologams papasakoti viską, ką žinojo apie K.Pätso ištrėmimą.
Tie karininkai kartu nuvyko į Rusiją, ten surado buvusią Buraševo ligoninės vyriausiąją gydytoją. Ji mums nemažai papasakojo apie tuos laikus.
Medikė pagarbiai atsiliepė apie buvusį pacientą.
Ji gydė, rūpinosi prezidentu, kiek galėjo ir kiek buvo įmanoma tomis sąlygomis.
Gydytoja papasakojo, kad ligoninę užėmus vokiečiams medikai buvo verčiami žudyti ligonius.
Sutikę tai padaryti ligoniams į venas suleido oro. O gydytojai, kurie liko ištikimi duotai Hipokrato priesaikai, buvo sušaudyti ir užkasti bevardžiuose kapuose kaip ir pacientai.
K.Pätsas tokios lemties išvengė, nes tuo metu buvo ištremtas į kitą vietą, o į Buraševo ligoninę atvežtas ir uždarytas jau vėliau.
– Šalia tos ligoninės buvo daug bevardžių kapų. Ar ir prezidento kapas nebuvo pažymėtas?
– Taip, ant K.Pätso kapo nebuvo jokio ženklo. Ligoninės teritorijoje išvydome pušimis apaugusį miškelį ir daug kauburėlių.
Vietos žmonės, ligoninės darbuotojai kalbėjo mums apie vis skirtingas vietas, kryptis. Niekas negalėjo nurodyti tikslios vietos.
Tai nebuvo tipiški archeologiniai tyrinėjimai – mes neatkasėme visų kapų iš eilės, bet tik tuos, kur likę kauburėliai. Atkasdavome po vieną ir ieškodavome.
– Ar vietos žmonės prisiminė, kaip buvo laidojamas prezidentas K.Pätsas?
– Jo laidotuvėse dalyvavo beveik visi ligoninės darbuotojai. Mirusius ligonius susukdavo į drobulę ir tik retais atvejais guldydavo į karstą. Bet prezidentui sukalė karstą, surado kostiumą ir šilkinius marškinius, jų rankoves susegė raudono stiklo sąsagomis. Tai buvo vienas iš atpažinimo požymių.
Prezidentas buvo apautas sportiniais 43 dydžio batais, pagamintais tuometinio Leningrado gamykloje „Skorochod“.
Medikai negalėjo K.Pätso įvardyti prezidentu, bet vis tiek palaidojo, kiek galėjo, garbingiau.
Tyrė kaulus ir ligų pėdsakus
– Iš kokių dar požymių, be sąsagų, pavyko atpažinti prezidento palaikus? Ar teismo medicinos ekspertizė buvo atliekama Lietuvoje?
– Skrodimas buvo padarytas dar ligoninėje Rusijoje. O ekspertizę mes – trys ekspertai – darėme Lietuvoje. Palaikus vertinome pagal mirusiojo amžių, ūgį ir ligų – podagros, diabeto – požymius. 81-erių prezidentas mirė nuo senatvės ligų. Neradome požymių, kad jis buvo kankintas, nors gyvendamas lageryje galėjo būti nepakankamai gydytas.
– Jūs sugebate pagal kaukolę atkurti žmogaus portretą. Taikėte ir šį metodą?
– Būtent todėl estai mane ir pakvietė į ekspediciją. Taip, mes atlikome fotoaplikaciją – kaukolę sugretinome su prezidento nuotrauka. Kruopščiai atlikome ir kitų kaulų, tarp jų ir stuburo, analizę. Ištyrėme ir dantų būklę.
Tada surašėme išsamią ataskaitą ir atidavėme ją estams, rengusiems ekspediciją.
Jie dar sukvietė nepriklausomą komisiją, kuri patvirtino mūsų išvadas.
Tada jau galėjome būti ramūs, kad padarėme viską, ką galėjome, – darbą atlikome sąžiningai, – rodydamas ekspertizės nuotraukas aiškino V.Urbanavičius.
– Esate sakęs, kad kapinės nutrina ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų, panaikina skirtumus tarp turtingųjų ir vargšų, tarp galingųjų ir pažemintųjų. Ar prisiliesdamas prie mirusiojo palaikų jūs susimąstote, kokia tai buvo asmenybė?
– Visada atkasdamas žmogaus griaučius ir juos tirdamas pagalvodavau, ką tas žmogus veikė, apie ką mąstė, kaip gyveno.
Todėl ieškoti Estijos prezidento palaikų vykau pasikaustęs – žinojau apie pokario įvykius, K.Pätso likimą. Iš Estijos archyvų gavome jo nuotraukų. Psichiatrijos ligoninėje paprašėme jo ligos istorijos.
K.Pätso anūkas Matti buvo atvykęs į ekspedicijos vietą, jis nevengė kastuvo.
Estas pasidalijo prisiminimu, kaip jį, dar vaiką, senelis pradžiugino, – aplankė darželyje per Kalėdų šventę ir atnešė dovaną. Jam tai labai giliai įsmigo į atmintį.
Į paskutinę kelionę – vežimu
– Turkmėnijoje tarp kalnų ieškojote tragiško likimo K.Ulmanio – ketvirtojo Latvijos prezidento – palaikų. Kodėl nepavyko jų rasti?
– Jį suimtą sovietai pervežė į Krasnovodską (dabar Tiurkmenbaši. – Aut.) prie Kaspijos jūros. Iš to miesto krovininiuose traukinių vagonuose veždavo tremtinius į Sibirą.
Bet K.Ulmanio nespėjo išvežti. Jis mirė susirgęs dizenterija. Prezidentą palaidojo miesto kapinėse – krikščionių ir musulmonų.
Vėliau tame mieste tarnavusiems latviams kariams vietos žmonės tyliai prasitarė, kad ten yra palaidotas jų prezidentas. Žinia sklido iš lūpų į lūpas.
Todėl netrukus po K.Pätso palaikų paieškų mes nuvykome į kitą ekspediciją – į Turkmėniją.
Su atgimimo nuotaikomis gyvenusiais kolegomis latviais tyrinėjome didelį miesto kapinių plotą. Paaiškėjo, kad mirusieji buvo laidojami vieni ant kitų – po tris. Kapavietė labai sujaukta, kapai nežymėti.
Kartą per galingą liūtį dalis kapavietės buvo nuplauta nuo kalno. Kapų liekanos žemyn per gatves į slėnį slinko apie tris kilometrus.
Visa tai pamatęs pasakiau kolegoms latviams, kad neverta toliau tęsti paieškų. Be to, būtų tekę ardyti labai daug kapų, tad būtų kilusių ir etikos problemų.
Mano kolegos antropologai ir teismo medikai tai suprato.
Bet ten buvę politikai norėjo bet kokia kaina ieškoti toliau ir primygtinai prašė tęsti tyrimus.
Aš nesutikau – į mane ėmė žvelgti kaip į maištininką. Vis dėlto galiausiai ir mano kolegos latviai pritarė, kad tęsti paieškas būtų ir neetiška, ir beprasmiška.
Sutarėme ekspediciją baigti. Kapinėse iškėlėme Latvijos vėliavą, sugiedojome šalies himną ir susirinkę tyrinėjimams skirtą įrangą išvykome.
– Ar vietos žmonės pasakojo, kaip buvo palaidotas Latvijos prezidentas?
– Jam nebuvo parodyta pagarba. Senesni žmonės prisiminė, kad lavonas buvo įdėtas į arklio traukiamą vežimą, nuvežtas į miesto kapines ir užkastas bevardžiame kape.
Buvo slepiama, kad laidojamas vienas iš Baltijos šalių prezidentų.
Vytauto palaikai – Katedroje
– Kartkartėmis vis pasigirsta kaltinimų tai vienai, tai kitai mūsų praeities asmenybei, daužomi atminimo ženklai. O jūs ar kada nors skirstėte mirusiuosius į blogus ir gerus?
– Į mirusiuosius žvelgiu kaip į šventus, todėl su jais nekariauju.
Būdavo, išgirsdavau ir priekaištų, bet pagarbiai tyriau ir vokiečių, ir sovietinių kareivių, per karą kritusių prie Karaliaus Mindaugo tilto Vilniuje, kapus.
Šiuose kapuose rastos kaukolės liudijo, kad tai ne vienos tautybės vyrai. Kai jų palaikai buvo perlaidoti Vilniuje, Antakalnio kapinėse, pagarbą atidavė ir mūsų šalies kariai.
– Vilniaus širdyje ir jūsų dėka atgimė Valdovų rūmai. Kodėl ėmėtės ieškoti kunigaikščių rūmų liekanų?
– Mane to imtis privertė laikas. Kunigaikščių rūmai – tai sugriautas valstybingumo simbolis. Jie buvo apipinti mistika.
Apie juos buvo žinoma mažai, todėl mums teko imtis archeologinių kasinėjimų.
– Viena didžiausių mįslių – kur yra Vytauto Didžiojo palaikai? Katedroje ne kartą buvo jų ieškota. Jūs savo naujoje knygoje tai aprašėte lyg detektyvą. Esą 1931-ųjų rugsėjo 21-osios rytą palaikai su įkapėmis slapta galėjo buvo perkelti į kitą Katedros vietą.
Ar yra vilties, kad jie kada nors bus rasti?
– Taip, vilties yra. Remontuojant Katedrą 1931 metais buvo atrasta karalių kripta (buvo pranešta, kad rasti trys karstai – su karaliaus Aleksandro Jogailaičio, Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmonų Barboros Radvilaitės ir Elžbietos Habsburgaitės palaikais. – Aut.).
Man jau nebėra ko slėpti. Aš manau, toje kriptoje buvo ir dar vieni palaikai – Vytauto Didžiojo.
Tai patvirtino išlikusi plati lenta – galbūt karsto dalis. Vėliau palaikai dar kartą perlaidoti po poros metų.
Vytautas būdavo perlaidojamas kaskart, kai Katedrą tekdavo remontuoti.
Manau, kad 1931-aisiais buvo surastos ir Vytauto insignijos (valdovų ženklai. – Aut.).
Bet gali būti, kad tie, kurie jį perlaidojo, nežinojo, kad tai Vytauto Didžiojo palaikai. Jie galėjo manyti, kad perlaidoja kitą žmogų.
Mano įsitikinimu, Vytauto Didžiojo palaikai tebėra Katedroje. Jie nebuvo išvežti. Buvo išgabentos tik jo insignijos. Iki šiol nežinoma, kur dingo tie daiktai, kurie buvo įdėti į Vytauto kapą.
– Ar jūs norite pasakyti, kad Vytauto Didžiojo palaikai ir dabar yra vienoje iš Katedros kriptų?
– Taip. Vytauto buvo ieškoma kitose bažnyčiose, tikrintos įvairios versijos.
Mano ieškojimai atsirėmė į vieną nedidelę kriptą.
Mes buvome labai arti ir galbūt net matėme jo palaikus, bet jokių įrodymų pateikti negalime.
Prieš trejus metus, gavus arkivyskupijos sutikimą, ši kripta buvo iš naujo atidaryta.
Aptiktas sutrūnijęs mažas karstas, jame buvo į baltą audeklą įvynioti labai sunykusio skeleto fragmentai. Iš jų jau neįmanoma nustatyti nei amžiaus, nei lyties.
Buvo paimti mėginiai laboratoriniams tyrimams atlikti.
Bet atliekant DNR ekspertizę reikėtų taip pat tirti kokio nors Vytautui artimo asmens palaikus. Tokių ieškota.
Lenkijoje, Varkos Škaplierių Dievo Motinos bažnyčioje, yra jo sesers Danutės Onos kapavietė.
Manau, vertėtų atidžiau paieškoti tyrimų ataskaitos, kurią 1931-ųjų gruodžio 10–13 dienomis Varšuvoje viešėjusi mūsų Katedros gelbėjimo komiteto delegacija įteikė Lenkijos prezidentui. Tokia pati ataskaita buvo įteikta ir maršalui Jozefui Pilsudskiui.
Gal toje ataskaitoje ir būtų raktas, kurį taip trokštama rasti.
Atkūrė ir istorinių asmenybių portretus
V.Urbanavičius dirbo atpažįstant ir kitų istorinių asmenybių palaikus. Arkikatedroje – Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto (nuotraukoje – ekspertai R.Jankauskas ir V.Urbanavičius kanclerio palaikus perkelia į įprasto dydžio karstą).
Archeologas vadovavo tyrimams Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje.
V.Urbanavičius – ir plastinės veido rekonstrukcijos pradininkas Lietuvoje. Atkūrė gražiosios didikės, Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės, mūsų grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio, Mažosios Lietuvos filosofo, filologo, vertėjo Pilypo Ruigio bei kitų istorinių asmenybių portretus.
Neseniai pasirodžiusi V.Urbanavičiaus knyga „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje“ kupina ir jau atskleistų paslapčių, ir dar ne.
Kai kurie jos epizodai iš Katedros požemių tyrinėjimų labai intriguoja: „Dar 1931 m. paskelbus, kad rasti karališkosios giminės asmenų karstai, pasklido gandas, kad kartu su trimis valdovais aptikti ir Vytauto Didžiojo palaikai. Kai 1931 m. rugsėjo 21 d. 13 val. į Katedrą susirinko komisija, šalia valdovo karsto buvo tuštuma, o į lentą niekas nekreipė dėmesio (...). Karalių kripta galėjo būti pertvarkyta prieš į ją įeinant komisijai – tarp 8 val. ir 13 val. Tam turėjo būti rimtas pagrindas.“
