Europos žmogaus teisių teismas nagrinės, ar Lietuvos arbitrai ir teisėjai nebuvo šališki spręsdami ginčą dėl po akcininko mirties esą parduotų akcijų.
Mat paaiškėjo, jog didelę dalį dar prieš dvejus metus Vilniaus komercinio arbitražo sprendimo, konstatavusio, jog L.Kaminskas galėjo perleisti akcijas, galimai surašė ne arbitras, o „Achemos grupės“ advokatas.
Nuogąstavimų, kad vertybiniai popieriai galėjo būti nusavinti, M.Kaminskienei ir jos sūnui Tadui kilo dar 2013 metais, kai bendrovė „Achemos grupė“ pateikė pasiūlymą supirkti akcijas.
Visiems smulkiesiems „Achemos grupės“ akcininkams, tarp jų ir M.Kaminskienei, buvo pateiktas vertybinių popierių istorijos išrašas. Jame rašoma, kad iki mirties jos sutuoktinis Liudvikas turėjo 9 tuometės „Viachemos“ (vėliau tapusios „Achemos grupe“) akcijas.
Tačiau L.Kaminskui mirus teliko 7 akcijos. Jas našlė ir paveldėjo.
Šis pranešimas moteriai ir jos sūnui sukėlė abejonių, nes iki tol koncernas nebuvo atskleidęs, kad L.Kaminskas, kuris dar sovietiniais laikais dirbo Jonavos „Azoto“ gamyklos direktoriaus pavaduotoju, būtų turėjęs 9 akcijas.
Priešingai – po vyro mirties M.Kaminskienei sprendžiant paveldėjimo klausimus ir paprašius bendrovės nurodyti jos sutuoktinio turėtų akcijų skaičių, buvo išduota pažyma, kad nuo pat bendrovės įregistravimo L.Kaminskas turėjo 7 akcijas.
Pradėjus aiškintis, kur dingo tos 2 akcijos, paaiškėjo, jog 1995 metų vasario 8 dieną L.Kaminskas dvi akcijas esą perleido tuomečiam „Viachemos“ valdybos pirmininkui Bronislavui Lubiui (jis mirė 2011 m. – Red.). Tai buvo užfiksuota „Achemos“ vertybinių popierių sąskaitoje.
Tačiau tokio sandorio fiziškai nebuvo galima padaryti, nes 1994 metų rugsėjo 29 dieną, tai yra daugiau nei keturi mėnesiai prieš tai, L.Kaminskas mirė, o našlei oficialus paveldėjimo liudijimas buvo išduotas 1995 metų balandžio 4 dieną.
Pasigesta dokumentų
Maža to, tarp „Achemos“ dokumentų nebuvo jokios sutarties, kad dar būdamas gyvas L.Kaminskas būtų kam nors perleidęs dvi akcijas.
Kad tokios sutarties niekada neturėjo, oficialiai patvirtino ir „Achemos grupė“.
Be to, materialių akcijų perleidimui būtinas vadinamasis indosamentas – L.Kaminsko pasirašytas įrašas akcijoje apie jos perleidimą. Bet „Achemos grupė“ patvirtino, jog toks indosamentas irgi neegzistavo.
Nesutarė dėl arbitro
M.Kaminskienė pabandė taikiai susitarti su koncernu „Achemos grupė“, kad būtų grąžintos akcijos ar atlyginta dėl jų nusavinimo padaryta žala. Tačiau to nepavyko.
Kilusį ginčą abi pusės nutarė aiškintis Vilniaus komerciniame arbitraže.
Mat taip tikėtasi greičiau išspręsti bylą nei bendrosios kompetencijos teismuose. Be to, bylos nagrinėjimas arbitraže yra neviešas. Ši aplinkybė taip pat buvo svarbi abiem pusėms.
Tačiau jau bylos nagrinėjimo pradžia prasidėjo nesklandumais. M.Kaminskienė ir „Achemos grupė“, kuriai atstovavo advokatų kontora „Leadell Balčiūnas ir Grajauskas“, taip ir nesugebėjo pasirinkti abiem pusėms priimtino arbitro, kuris turėtų išspręsti ginčą.
Nesusitarus pagal įstatymus paskirti arbitrą privalėjo Vilniaus komercinio arbitražo pirmininkas akademikas Vytautas Nekrošius.
Tačiau jis nusišalino nuo paskyrimo, motyvuodamas tuo, kad gerai pažįsta tuometį „Achemos“ generalinį direktorių.
Saistė įvairūs ryšiai
Nusišalinus V.Nekrošiui skirti arbitrą buvo patikėta tuomečiam arbitražo pirmininko pavaduotojui Algimantui Akstinui, kuris tada dar net nebuvo pradėjęs oficialiai eiti pareigų, ir abejojama, ar turėjo teisę veikti arbitražo vardu.
Maža to, A.Akstinas, tuo metu dirbęs ir Lietuvos verslo darbdavių asociacijos generaliniu direktoriumi, buvo ypač glaudžiai susijęs su „Achemos grupe“ bei jos interesams atstovaujančiais advokatais.
Tiesioginis jo vadovas – konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus buvo „Achemos“ valdybos narys, o pats A.Akstinas kuravo konfederacijos arbitražo komisiją, kuriai priklausė ir kitas „Achemos“ valdybos narys advokatas Gintaras Balčiūnas.
Konfederacijos komisijos pirmininkas buvo ir advokatas Marius Grajauskas, kuris taip pat buvo ir Vilniaus komercinio arbitražo valdybos narys.
Be to, A.Akstinas konfederacijos vardu buvo sudaręs teisinių paslaugų sutartį su ta pačia advokatų kontora „Leadell Balčiūnas ir Grajauskas“.
Nors paprastai dėl tokių ryšių su vienos besibylinėjančios pusės atstovais būtina nusišalinti, A.Akstinas to nepadarė ir ieškovei M.Kaminskienei net neatskleidė sąsajų.
Įtarimai – dėl bendravimo
A.Akstinas arbitru paskyrė Saulių Avižą.
Šis teisės mokslų daktaras bylos dalyviams irgi nedeklaravo svarbios informacijos, kad skaito paskaitas V.Nekrošiaus vadovaujamoje Vilniaus universiteto Privatinės teisės katedroje.
Vėliau paaiškėjo, kad paskirtas arbitras bylos nagrinėjimo metu bendravo su G.Balčiūnu, nors tai kategoriškai draudžiama.
Šį bendravimą teisme, davęs priesaiką, patvirtino liudytojas – kitas garsus advokatas, gerai pažįstantis savo kolegas.
Tačiau teismas nekreipė dėmesio į šį liudijimą. Juolab kad S.Aviža ir G.Balčiūnas bendravimą kategoriškai neigė, atsiuntę teismui kone identiškus tekstus.
Užkliuvo skirtingi stiliai
Nors teismas neatsižvelgė į liudytojo parodymus dėl S.Avižos bendravimo su „Achemos grupės“ valdybos nariu ir jos interesams atstovaujančios advokatų kontoros partneriu G.Balčiūnu, abejonių dėl arbitro šališkumo liko.
Abejones dar labiau sustiprino nepalankaus M.Kaminskienei arbitražo sprendimo analizė.
Perskaičius sprendimą susidarė įspūdis, kad jį parašė ne vienas žmogus. Į akis krito tai, kad vienos sprendimo dalies stilius, posakiai, sakinių struktūra iš esmės skiriasi nuo kitos dalies.
Apnikti įtarimų M.Kaminskienės atstovai išnagrinėti sprendimą stilistiniu požiūriu paprašė ekspertą – filologijos mokslų daktarą Andrių Utką, kuris specializuojasi nustatant autorystę.
Pasitelkęs pažangiausius autorystės nustatymo metodus mokslininkas konstatavo, jog yra didelė tikimybė, kad dalį S.Avižos pasirašyto sprendimo parašė „Achemos grupei“ atstovaujantis advokatas.
Šias išvadas taip pat patvirtino nepriklausoma ekspertė profesorė Jurgita Kapočiūtė-Dzikienė.
Teismas išvadų nepriėmė
Tačiau šių specialistų išvados nesudomino Lietuvos apeliacinio teismo, kuriam buvo apskųstas arbitražo sprendimas.
Teismas nematė reikalo paskirti ir nepriklausomą stiliaus ekspertizę.
Teisėjų kolegija, pareiškusi, kad arbitražinėse bylose įrodymų nevertina, išvis atsisakė priimti kalbininkų išvadas ir M.Kaminskienės skundą atmetė.
Skeptiškai buvo įvertintas ir advokato liudijimas, kad jis matė arbitražinės bylos nagrinėjimo metu bendraujančius S.Avižą ir G.Balčiūną.
Teismas padarė išvadą, kad netgi pripažinus, jog arbitras bendravo su „Achemos grupės“ valdybos nariu, nėra duomenų, kad jie kalbėjo būtent apie arbitražo bylą.
Tuo metu Aukščiausiojo teismo kolegija išvis atsisakė priimti kasacinį skundą.
Taip užsivėrė keliai bandant įrodyti, atrodytų, elementarų dalyką: be sutarčių akcijų perleidimo sandoriai nesudaromi, juolab kad juos esą sudaręs žmogus buvo miręs.
„Jeigu žmonės žinotų, kad arbitraže gali būti tokia praktika, kad sprendimą surašo vienos besibylinėjančios pusės advokatas, nemanau, kad jie rinktųsi tokį būdą ginčui išspręsti“, – „Lietuvos rytui“ sakė L.Kaminsko sūnus Tomas.
Ar tiesą sakė akademikas?
Šioje byloje arbitru buvęs S.Aviža atsisakė komentuoti susidariusią situaciją, motyvuodamas tuo, kad arbitražinis procesas yra konfidencialus.
Į „Lietuvos ryto“ klausimus nepanoro atsakyti ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo (VKAT) pirmininkas V.Nekrošius.
Tačiau pastarasis teisininkas savo ir VKAT valdybos poziciją dėl bylos išdėstė rašte M.Kaminskienei.
Nors ieškovė net nebuvo pateikusi prašymo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti procesą, V.Nekrošius pareiškė, kad VKAT valdyba savo posėdyje konstatavo, kad šiuo metu galiojantis reglamentas nenumato galimybės atnaujinti užbaigtos bylos nagrinėjimą.
Akademiko tvirtinimu, teiginiai, kad už arbitrą dalį sprendimo parašė „Achemos grupės“ advokatas, yra grindžiami spėlionėmis ir suinteresuotos šalies specialistų išvadomis, kurios nėra vienareikšmės.
„Abejoti ne vieną sudėtingą bylą išnagrinėjusio ir puikią reputaciją turinčio S.Avižos nešališkumu nėra jokio pagrindo“, – teigė V.Nekrošius.
Šis teisininkas savo rašte teigė, kad visi arbitražo teismo valdybos nariai pritarė tokiam sprendimui, tačiau kai kurie jų tvirtino apie tai nieko nežinantys.
„VKAT valdyba nėra priėmusi jokių sprendimų, susijusių su M.Kaminskiene ar jos arbitražine byla.
Aš taip pat nesu susipažinęs su V.Nekrošiaus raštu M.Kaminskienei“, – teigė VKAT valdybos narys Andrius Nikitinas.
Abejonės turėjo būti išsklaidytos
Artūras Jušinskis
Advokatų kontoros „Jurka ir Losis“ partneris
„Mano žiniomis, Lietuvoje dar nėra buvę atvejo, kai akivaizdžiai paaiškėtų, jog už teisėją ar arbitrą sprendimus parašo vienos besibylinėjančių pusių advokatas. Tai labai rimtas pažeidimas, užtraukiantis ne tik drausminę, bet ir baudžiamąją atsakomybę.
Tik teisėjams suteikta išskirtinė teisė valstybės vardu priimti sprendimus.
Tas pat liečia ir arbitražo teismų arbitrus.
Pasaulinės tendencijos rodo, kad net arbitražo teismo paskirti sekretoriai neturi teisės prisidėti prie sprendimo rengimo, jau nekalbant apie advokatus.
Teko girdėti įvairių gandų, kad kartais advokatai už teisėjus parašo nuosprendžius ar nutartis. Ir pats kartais jausdavau, jog tam tikrose bylose priimti teisėjų sprendimai savo stiliumi labai panašūs į man oponavusių kolegų raštų stilių.
Tačiau svarių įrodymų šioms versijoms pagrįsti nebuvo.
Tačiau yra rimtas argumentas, kai net du stiliaus ekspertai nustatė, jog yra didelė tikimybė, kad už arbitrą sprendimą surašė advokatas.
Jeigu teismas yra tikrai nešališkas ir jei viena iš šalių po tokių ekspertų išvadų kelia abejonių dėl sprendimo autoriaus, manau, turėtų būti skiriama nepriklausoma ekspertizė.
O jei teismas atsisako priimti ekspertų išvadas ir nepaskiria nepriklausomo eksperto, abejonės lieka neišsklaidytos.“
