Nenorintys pripažinti, kad generolu Vėtra vadinamas asmuo, šalia nuopelnų Lietuvai, pažymėtas ir prisidėjimo prie žydų genocido gėdos žyme gavo puikų pretekstą piktintis šiuo Vilniaus valdžios žingsniu.
Garbingiau būtų atminimo lentą nuimti sostinės savivaldybės tarybos sprendimu ir padaryti tai neslapukaujant.
Vilniaus savivaldybės tarybai praėjusią savaitę ryžtis šalia Gedimino kalno esančią Kazio Škirpos alėją pervadinti į Trispalvės drąsos reikėjo, ko gero, daugiau nei puoselėjamiems planams nukelti Petro Cvirkos paminklą, nes K.Škirpos, kaip ir J.Noreikos, užtarėjai ir garsiau šaukia, ir įtakingesni.
Bet kad ir kiek mėgintų išbalinti pulkininko K.Škirpos mundurą kai kurie istorikai ir politikai, kaltinantys oponentus istorijos neišmanymu, nuo karčios tiesos nepabėgsi – jų herojus, nors ir nusipelnė Lietuvos nepriklausomybei, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse rašė ar pasirašinėjo tekstus, kuriais raginta susidoroti su žydais.
Turint galvoje, kad greitai buvo sunaikinta 92-94 proc. Lietuvos žydų, pagal tarptautinės teisės normas K.Škirpa, nors ir netiesiogiai, prisidėjo prie šios tragedijos.
Čia turi būti padėtas taškas, o ne aiškinama, kad jis iškėlė trispalvę ant Gedimino kalno, siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Geri ketinimai neatsveria nusikaltimo.
Kita vertus, K.Škirpos nuopelnai mėginant atkurti Lietuvos nepriklausomybę prasidėjus Antrajam pasauliniam karui labai abejotini.
Tereikia įsivaizduoti, žinoma, realiai visiškai neįmanomą situaciją, kad naciai leidžia veikti Laikinajai vyriausybei, kuriai turėjęs vadovauti Berlyne sulaikytas K.Škirpa, ir ją pripažįsta. Kokia tai būtų valdžia?
Žinoma, visiškai marionetinė, labiau priklausoma nuo nacių nei socialistinio lagerio šalių režimai nuo Maskvos J.Stalino laikais.
Marionetinis maršalo H.P.Petaino vadovaujamas Viši režimas kurį laiką dar galėjo veikti vokiečių neokupuotoje dalyje, o lietuviai prie nacių net apie tokią „laisvę“ ir svajoti negalėjo.
Net okupuotos Norvegijos, kurioje veikė V.Quislingo vyriausybė, statuso Lietuvai vokiečiai nė nemanė suteikti. O jeigu per stebuklą būtų suteikę, kas tada?
Ir V.Quislingas, ir H.P.Petainas po karo buvo nuteisti mirties bausme (H.P.Petainui dėl amžiaus pakeista įkalinimu iki gyvos galvos). Tad, galima sakyti, pasisekė K.Škirpai, kad naciai nei leido jam vadovauti Laikinajai vyriausybei, nei ją pripažino, antraip po karo jo būtų laukęs toks pat likimas kaip H.P.Petaino ir V.Quislingo.
Ar įmanoma įsivaizduoti, kad Paryžiuje būtų H.P.Petaino bulvaras ar Osle V.Quislingo aikštė?
Ar Prancūzijos parlamentarai, kaip L.Kasčiūnas, kada nors virkavo, kodėl nėra pagerbtas Pirmojo pasaulinio karo prancūzų karvedys maršalas H.P.Petainas, o jis iki gėdingo kolaboravimo su naciais daugiau nusipelnė Prancūzijai nei K.Škirpa Lietuvai.
Norime prilygti Vakarams, bet ten nebent visiški politiniai marginalai galėtų užsiminti apie atviro antisemito vardo įamžinimą, nepaisant jo tikrų ar tariamų nuopelnų tautai.
Gal taip klaidžiojame dėl nesiliaujančių mėginimų užmauti istoriją ant savo ideologinio partinio kurpaliaus, o jo neatitinkančius faktus ignoruojame ar neigiame?
Negaliu pamiršti prieš gerą mėnesį įvykusio pokalbio su vienu skaitytoju po ankstesnio komentaro „Lietuvos ryte“, kuriame suabejojau, ar galima 1941 metų Birželio sukilimą lyginti su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąją, kaip siūlė šį įvykį aukštinančios Seimo rezoliucijos autoriai.
Skambinęs garbaus amžiaus vyras iš Dzūkijos, iš pradžių pasakojo, kaip baltaraiščiai išžudė apylinkės žydus ir kaip vienas jų atėjęs pas kaimyną su naminės buteliu iš kelnių kišenės ištraukė žiedų bei auksinių dantų saują ir gyrėsi, kaip jis praturtėjo, lupdamas auksą iš aukų burnų.
Vėliau pokalbis pakrypo į pokario metus. Daug teko girdėti pasakojimų apie to laikmečio žiaurumus. Vis dėlto klausantis, kaip esą egzekuciją vykdę partizanai, sušaudė šeimą, o vos metų ir dvejų sesutes sumetė dar gyvas į šulinį, šiaušėsi plaukai.
Pasakotojas minėjo ir aukų, ir žudikų iš garsaus partizanų vado vadovaujamo būrio pavardes.
Nesinorėjo tikėti, kad taip galėjo būti. Gal partizanus šmeižia buvęs stribas, provokatorius, kagėbistas? Tik kodėl tokių pasakojimų iš dar pokario laikus menančių žmonių gali išgirsti daugybę, o ir prabilusi kokia močiutė ar senolis būna visai nepanašūs į klastingus Maskvos agentus.
Tokius pasakojimus turėtų tirti prokuratūra, nes senaties termino nusikaltimams žmoniškumui nėra, bet neverta būti naiviems – tai nerealu.
Gal jau ir nėra ką teisti už civilių žmonių žudynes per klaidą ar iš asmeninio keršto, bet istorinei tiesai, kas buvo didvyris, o kas – žudikas ir jo auka, nustatyti bent ateityje, kai nebus politinio diktato, reikia amžininkų liudijimų. Net ir tų, kurių dabar niekas negirdi, kuriems atrodo, kad laisvoje Lietuvoje jie regi makabrišką šokį ant nužudytųjų artimųjų kaulų.
M.Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ sakoma, kad rankraščiai nedega. Bet ar nemari ir žmonių atmintis? Gal neliks liudininkų, nebus kam ir papasakoti apie nesumeluotas žmonių kančias?
Kodėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras nesiima bent užrašyti šių pasakojimų?
O gal laikosi nuomonės, kad niekuo nekaltų žmonių kraujas – neverta dėmesio smulkmena, žvelgiant iš partizaninio karo su okupantais didybės aukštybių?
