Daugiausia pirmakursių sulauks Vilniaus universitetas – beveik 4 tūkstančių. Iš neuniversitetinių mokyklų pirmauja Vilniaus ir Kauno kolegijos. Nemokamai mokslo sieks 7230 pirmakursių universitetuose ir 4664 kolegijose.
Dar liko 600 neužimtų valstybės finansuojamų vietų universitetuose ir per 900 kolegijose.
Tačiau 52 studentų nesudominusios studijų programos bus naikinamos. Po aštuonias jų – Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo universitetuose bei Panevėžio kolegijoje.
– Kaip vertinate šiemetį priėmimą? – „Lietuvos rytas“ paklausė Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti vadovo Prano Žiliuko.
– Rezultatai nėra prasti, nors baimių ir turėjome, stojančiųjų sumažėjo nedaug.
Abiturientų mažėjimas šiais metais, galima sakyti, nebuvo didelis, bet buvo išrašyta 2,6 tūkst. mažiau brandos atestatų nei prieš metus, o tai reiškia, kad daliai dvyliktokų nepavyko baigti bendrojo ugdymo mokyklų.
Yra ir geresnė žinia. Šiemet mokyklą baigusių 10 tūkst. pretendentų atitiko valstybės finansuojamoms vietoms keliamus reikalavimus.
Praėjusiais metais šis rodiklis buvo 1000 mažesnis, nors reikalavimai buvo ne tokie griežti.
Akivaizdu, kad tie abiturientai, kurie rimtai galvojo apie savo svajonių programas, rengėsi tam. Turime tai iliustruojančių pavyzdžių. Tarkim, asmuo, kuris stojo pernai ir kviečiamųjų studijuoti sąraše buvo pirmas, šiemet perstojo ir toli gražu nebuvo pirmas, mat buvo už jį stipresnių.
Tačiau valstybės užsakymo labai nepagirsi. Viešasis ir asmeninis stojančiųjų interesai nesutampa. Todėl tie, kurie yra pajėgūs užimti valstybės finansuojamas vietas, bet ne tokiose programose, kurių norėtų, mieliau rinkosi mokamas studijas.
Į medicinos, odontologijos ar teisės studijas niekada nepateks visi norintieji.
Šias sritis ir kitose šalyse smarkiai reguliuoja valstybė. Bet dėl kitų krypčių kyla klausimų.
Kalbant apie nemokamų bakalauro studijų įvedimą, valstybė galėtų suteikti galimybę daugiau asmenų patekti į nemokamas vietas.
– Dėl kokių studijų varžėsi daugiausia stojančiųjų?
– Konkursas į verslo ir vadybos mokslus – trys į vieną vietą, į medicinos – penki, į odontologiją – net dešimt.
Reikėtų bent jau pamėginti neiškristi iš ES vidurkio vykdant siekį, kad ir ateityje turėtume ne mažiau 40 proc. jaunuolių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą. O kad taip būtų, bent jau 50 proc. abiturientų turėtų įstoti, mat reikia įvertinti ir nubyrėjimo procentą, kuris paprastai būna ne toks ir mažas.
Nėra gerai, kad į konkurencingas programas neretai įstoja ne vien gabiausi, gerai pasirengę, tačiau ir silpnoki, bet turintys pinigų abiturientai. Todėl ir yra toks rezultatas: į valstybės finansuojamas vietas universitetuose pakviesti tik per 7 tūkst. šiais metais baigusių mokyklas jaunuolių, nors reikalavimus atitiko 10 tūkstančių.
Kliautis tik geru trečdaliu abiturientų, kurie perkopia valstybės nustatytą reikalavimų slenkstį, – vadinasi, smarkiai mažinti aukštojo mokslo prieinamumą.
Valstybė turėtų užtikrinti, kad bent du trečdaliai tą slenkstį peržengtų, o paskui atrankos klausimą išspręstų konkursai.
Kai aukštosios mokyklos siūlo vien paklausias studijų programas, bėdų nekyla.
Tarkime, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas taiko tokius pat aukštus reikalavimus ir valstybės finansuojamoms, ir nefinansuojamoms vietoms.
– Švietimo strategai turbūt pasakytų, jog gerai, kad ne visi universitetai surenka reikiamą skaičių studentų, – juk siekiama optimizuoti aukštųjų mokyklų tinklą.
– Šitaip mes galime nueiti į Europos užkaborį. Pagal ES institucijų rekomendacijas iki 2020 metų visose valstybėse narėse turėtų būti ne mažiau kaip 40 proc. žmonių iki 34 metų, turinčių aukštąjį išsilavinimą.
Mūsų šalies rodiklis kol kas aukštesnis, bet jis sparčiai mažėja, jau po kelerių metų galime nusiristi žemiau ES vidurkio.
Kur ateityje rasime kūrybingų išsilavinusių žmonių ir kaip užsitikrinsime ekonomikos augimą?
Be to, apnuoginamas profesinio mokymo sektorius – mažėja ten besimokančių jaunuolių.
Norėtųsi, kad ateityje stojimo reikalavimų slenkstį peržengtų daugiau abiturientų ir būtų galima vykdyti lankstesnę atranką.
Šiemet, tarkim, konkursas į informatikos programas siekė vos 0,83, į inžineriją irgi priartėjo prie 0,8.
– Jau girdėti kalbų, kad sumažėjo dėmesys pedagogo profesijai.
– Ikimokyklinio, pradinio ugdymo, vaikystės pedagogikos programos neturi jokių bėdų. Į šias studijų programas noriai stota ir kolegijose, ir trijuose pedagogų rengimo centruose – Vilniaus, Vytauto Didžiojo, Šiaulių universitetuose.
Mažiau buvo stojama į socialinio pedagogo studijų programas, bet studentų jos tikrai sulaukė.
Sunkiausia padėtis – dėl mokytojų dalykininkų.
Tačiau čia reikia žiūrėti plačiau. Mokytojai dalykininkai rengiami pagal du modelius – lygiagretųjį ir nuoseklųjį.
Studijuoti pagal lygiagretųjį modelį (kai nuo pirmo kurso rengiamasi būti konkretaus dalyko mokytoju) stojo mažai jaunuolių. Jų surinko tik VDU. Kitoms aukštosioms mokykloms nepavyko surinkti pakankamai būsimų studentų, tad studijų programos tiesiog nebus vykdomos.
O pagal nuosekliąją schemą, kai žmonės, jau turintys bakalauro ar magistro laipsnį, renkasi vienerių metų profesines studijas, padėtis gana nebloga. Universitetai sulaukia nemažai stojančiųjų ir rengia gamtamokslinių ir kitų dalykų mokytojus.
Šiemetinis priėmimas parodė, kad VDU sparčiau įgyvendina mokytojų rengimo tikslus, siūlo daugiau tokių studijų programų.
