Tai BNS patvirtino mero patarėjas Aleksandras Zubriakovas. Anot jo, lenta nuvežta į ir bus saugoma savivaldybės įmonėje „Grinda“. Toks sprendimas sukėlė ir nemenką pasipiktinimą.
Apsisprendė R.Šimašius
Vilniaus meras Remigijus Šimašius sako, jog lentą nuimti apsisprendė siekdamas, kad būtų taikomas „vienodas principas“ visiems atminimo ženklams, kurie susiję su totalitariniais režimais – tiek kalbant apie Žaliojo tilto skulptūras, nukeltas prieš ketverius metus, tiek apie ženklą J. Noreikai.
„Būtent todėl priėmiau sprendimą nukelti atminimo lentą Jonui Noreikai, kuris, nors savo gyvenime daug pastangų įdėjo kovodamas prieš Lietuvos priešus, tačiau elgėsi nepateisinamai, prisiimdamas okupacinės valdžios jam suteiktą atsakomybę izoliuoti žydus ir konfiskuoti jų turtą, ir taip padėjo kurti sąlygas okupacinei valdžiai vėliau juos nužudyti“, – BNS perduotame komentare sakė R. Šimašius.
Diskusijos visuomenėje dėl šios lentos vyko ne vienus metus. Kritikai teigė, kad šio garbingo ženklo neturi likti įvertinus tai, jog J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.
Tačiau gynėjai pabrėžia J. Noreikos nuopelnus antisovietiniame pogrindyje, akcentuoja, kad vėliau karo metais jis buvo pats įsitraukęs į antinacinę veiklą.
Kontroversiškai vertinamo karininko atminimo lentą šį balandį kūju sudaužė Stanislovas Tomas, nesėkmingai siekęs kandidatuoti į Europos Parlamentą. Tuomet „Grindos“ darbuotojai suklijuotą lentą grąžino ant bibliotekos sienos, o savivaldybės atstovai žadėjo tolesnį atminimo ženklo likimą spręsti konsultuodamiesi su istorikais.
J. Noreika buvo suimtas 1946 metų kovą, o kitąmet okupacinės sovietų valdžios sušaudytas.
Vilniaus savivaldybės taryba šią savaitę taip pat nusprendė pervadinti ir diplomato ir karininko Kazio Škirpos vardu pavadintą alėją Gedimino kalno papėdėje į Trispalvės alėją dėl karininko viešai ne kartą deklaruotų antisemitinių pažiūrų. Tai sukėlė dalies oponentų, vertinančių K. Škirpos indėlį į nepriklausomybės kovas, pasipiktinimą.
Vadino „išpuoliu“ ir kalbėjo apie gėdą
Seimo narys konservatorius Laurynas Kačiūnas „Facebook“ pasmerkė tokį Vilniaus mero sprendimą.
„Man gėda, kad mano gimtajam miestui, šalies sostinei, vadovauja Mankurtas (iš didžiosios raidės), neskiriantis okupantų ir koloborantų, kurie laisva valia atidavė mūsų tautos laisvę komunistams ir žmonių, kurie itin sudėtingomis sąlygomis siekė išsaugoti valstybės nepriklausomybę ir visada buvo mūsų tautos laisvės pusėje. Užribis“, – rašė L.Kasčiūnas.
Jis taip pat pasidalino R.Šimašiaus ir S.Tomo nuotraukomis.
Tokia situacija gerokai nustebino ir bibliotekos direktorių Sigitą Narbutą. Pastarasis atminimo lentos nuėmimą pavadino „dar vienu išpuoliu prieš J.Noreikos-Generolo Vėtros atminimą.“
„Pasiskambinus Vyriausiojo policijos komisariato budėtojui, gautas paaiškinimas, kad sulaikyti asmenys buvę UAB „Grindos“ darbininkai ir veikę su Vilniaus miesto savivaldybės žinia. Nesu tikras, kad visa tai yra tiesa: jei esama tokio savivaldybės sprendimo, apie jį Bibliotekai turėjo būti pranešta, o nebuvo. Be to, išpuolis surengtas Medininkų žudynių minėjimo išvakarėse. Negi Vilniaus miesto savivaldybė būtų neįvertinusi tokio savo sprendimo ir nurodymų jį vykdyti konteksto? Ar čia reikia dar kalbėti, kad tokie naktiniai antpuoliai kelia grėsmę ir pačiai įstaigai, ir joje saugomam vertingam kultūros paveldui?“, – rašė jis.
Nuoseklumo neįžvelgė
Itin aštriai R.Šimašiui įgėlė seimūnas Arvydas Anušauskas.
„Palaukti šeštadienio, palaukti oponentų atostogų ir nuimti Jono Noreikos atminimo lentą, kam nebereikėjo tarybos balsavimų. Keistas paaiškinimas – pati lenta nesusijusi su totalitariniais režimais, bet štai Cvirkos paminklas – tiesiogiai susijęs. Cvirka stovi. Noreikos išdavikės atminimo lenta Žvėryne kabo. Nuoseklumu to nepavadinsi. Apgailėtinas žingsnis“, – rašė A.Anušauskas.
Jis R.Šimašiui įgėlė ir dėl plano šeštadienį pasitikti „Misija Sibiras“ dalyvius. Pastarieji lankė lagerių kalinių kapus.
„Beje, mirtis GULAG'o lageriuose šienavo vienodai – ir kaltintus kolaboravimu su naciais, ir kaltintus dalyvavimu ginkluotojo rezistencijoje. Tik ant tų antkapių neužrašyti okupantų kaltinimai. Tai gal ir čia reiktų „nuoseklumo“, nes ne ant to kapo gėlė ar kryžius atsidurs?“, – klausė A.Anušauskas.
G.Landsbergis įžvelgia kultūrinį karą
Prie diskusijų šeštadienį prisijungė ir konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis.
„Nemaloniai nustebino mero karštakošiškumas, nedaug besiskiriantis nuo Stanislovo Tomo mojavimo „istorines klaidas“ taisančiu plaktuku.
Lietuva, kaip rašė istorikas Tymothy Snyder yra viena iš Kraujo žemių šalių. Lenkija, Ukraina, Baltijos šalys – čia kentėjo visi, žydai, lietuviai, rusai, romai, praktiškai negalėtum įvardinti tautos, kuri, neturi dešimtmečius besitęsiančio skausmo.
Gyvename ant žemės, kuri permirkusi mūsų artimųjų ir kaimynų krauju. Istorinius procesus nagrinėti tokiose žemėse yra itin sudėtingas procesas, juo turi užsiimti istorikai, geriausia, kad net ne iš vienos šalies. Tai buvo daroma Lietuvoje iki šiol su Tarptautine istorikų komisija, kurios pagrindinis uždavinys ir buvo pradėti dėlioti taškus ant pagrindinių istorinių „I“, – „Facebook“ rašė G.Landsbergis.
Pasak jo, atminimo lenta privalo būti grąžinta.
„Šiurpina, kad laisvos šalies sostinės vadovas nėra už diskusijų laisvę, o už mero laisvę paslapčia mojuoti kūju.
Pašalinta atminimo lenta turi būti grąžinta, nes meras neatsargiai (o gal ir apgalvotai) pasisakydamas, kad yra prieš totalitarizmą ir su juo siejamus simbolius atveria Pandoros skrynią. Norėčiau priminti dar keletą su totalitarizmu ir kolaboravimu susijusių simbolių – visi „ir tuomet dirbome Lietuvai“ sudėti į vieną gretą su Ramanausku Vanagu ir Sausio 13-osios aukomis, ir jei jau kalbam apie ten vieną gretą – Seime yra frakcija, kurios dalis narių yra kolaboravę su totalitariniu režimu“, – teigė G.Landbsbergis.
Pasak jo, R.Šimašius taip pradėjo kultūrnį karą.
„Ar meras pradėjęs kultūrinį karą, išliks vienodai teisingas visoms Kraujo žemių aukoms? Po šio vienasmenio, nederinto, neišdiskutuoto veiksmo, kaip įžeidimas atrodo laisvos šalies sostinėje esantys sovietinių totalitarinių kolaborantų simboliai. Ar čia drąsos nebeužteks?“, – klausė jis.
