Algirdas Antanas Avižienis, Kaune gimęs, bet išeivijoje užaugęs ir neeilinę karjerą JAV padaręs 87 metų mokslininkas, paskelbtas Kauno garbės piliečiu.
Miesto garbės pilietis – iš dalies tarsi mažai įpareigojantis titulas, tačiau A.A.Avižienis Kaunui nusipelnė iš tiesų daug. 1989 m. jis Kaune pirmininkavo mokslininkų suvažiavimui, kuriame buvo paskelbtas nutarimas atkurti Vytauto Didžiojo universitetą (VDU). Jis buvo vienas aktyviausių VDU atkūrimo veikėjų. 1990 m. gegužę A.A.Avižienis išrinktas šio universiteto rektoriumi. Jam vadovavo trejus metus.
A.A.Avižienis 2003 m. buvo išrinktas į Kauno tarybą ir su grupe bendraminčių buvo parengęs miesto 2005–2015 m. strateginės veiklos planą.
Su šeima, gelbėdamasis nuo sovietų okupacijos, jis persikėlė į Vokietiją, o 1950 m. įsikūrė JAV, Čikagoje. A.A.Avižienis Iljinojaus valstybiniame universitete studijavo elektros inžineriją. Baigęs studijas ten pat įgijo daktaro laipsnį, dirbo NASA laboratorijoje. Išrado pirmąjį pasaulyje save pataisantį erdvėlaivių kompiuterį STAR.
– Buvote pirmasis 1989 m. atkurto VDU rektorius. Su kokiais iššūkiais ir keblumais susidūrėte? Juk tai buvo pirmas vakarietiško tipo universitetas, bet kuriamas dar grynai sovietinėje erdvėje, dėstytojų protai veikė pagal sovietinę programą, – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.A.Avižienio.
– 1990 m. į Kauną dirbti VDU rektoriumi atvykau neblogai pasirengęs, nes sovietmečiu keturis kartus lankiausi Mokslų akademijos (MA) Matematikos ir kibernetikos institute ir skaičiau paskaitas. Akademikas Vytautas Statulevičius supažindino mane su kitų MA institutų mokslininkais, keli akademikai sutiko padėti kurti universitetą. Jų padėjėjais skyriau jaunesnius mokslininkus, kurie pritarė mano iš JAV atsivežtai Harvardo universiteto Bendrojo universitetinio išsilavinimo („artes liberales“) programai ir trijų pakopų (bakalauro, magistro, daktaro) studijoms.
Į VDU atkūrimą įsitraukė ir keletas geros valios vyresnių kolegų iš Kauno – Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas. – Red.), Kauno medicinos instituto (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto. Vakarietiškam išsilavinimui atstovavo patyrę kolegos ir kolegės iš JAV ir Kanados ir dar keletas jaunesnių savanorių. Atvyko ir nelietuvių dėstytojų. Jie sustiprino anglų kalbos dėstymą ir atnešė savų studentiškų tradicijų.
Žinoma, keblumų irgi netrūko – neturėjome auditorijų, bibliotekos, bendrabučio studentams, o biudžetas susidarė iš įvairių dovanų.
Gaila, kad Kauno aukštųjų mokyklų vadovybė nepadėjo VDU atkurti, nors joms atiteko sovietų valdžios 1950 m. uždaryto Kauno universiteto (buvusio VDU) turtas.
– Dabar Kaune vyksta daug remonto darbų, statybų, bet yra besiskundžiančių, kad miesto valdžia ignoruoja bendruomenės balsą. O kaip jūs manote, ar Kaune valdžia įsiklauso į jį?
– Su miesto reikalais susipažinau, kai 2003 m. buvau išrinktas į savivaldybės tarybą ir 4 metus buvau Miesto plėtros ir ekologijos komiteto pirmininku. Parengėme strateginį 2005–2015 m. miesto planą, kurį kita taryba padėjo į stalčių. Teko daug tartis su bendruomenėmis. Gana dažnai jų nuomonės skirdavosi ir reikėjo siekti kompromisų. Matau, kad ir dabar padėtis panaši, tik miestas kiek greičiau keičiasi į gerąją pusę. Remonto darbai yra būtini, bet jeigu jie užsitęs, kauniečių nepasitenkinimas bus pagrįstas.
– Kaip vertinate universitetų jungimą, stambinimą? Žinau, kad ne visi aukštųjų mokyklų vadovai, darbuotojai tam pritaria.
– Nepriklausomybės atkūrimo dieną Lietuvoje buvo tik du universitetai – VU ir VDU. Kitos aukštosios mokyklos buvo specializuotos akademijos arba institutai bei jų filialai.
Netrukus Aukščiausioji Taryba apdovanojo universiteto vardu visas aukštąsias mokyklas, kurios to prašė, nors jos niekaip nepakito. Taip pat universiteto vardą gavo Klaipėdoje ir Šiauliuose susijungusios vietinės institucijos ir filialai.
Nebuvo jokios naujųjų universitetų priežiūros – darykite, ką išmanote, prižiūrėkite patys save. Tik vėliau Švietimo ir mokslo ministerija pradėjo leisti daugybę nuostatų, kaip universitetai turi tvarkytis. Toks komandavimas pažeidė Konstitucijoje numatytą akademinę autonomiją. Ypač nukentėjo VDU.
Dar vienas neapgalvotas žingsnis buvo, kai Seimas buvusius technikumus perkrikštijo kolegijomis su trejų metų programomis. Atsirado „neuniversitetinis aukštasis mokslas“ – labai keista sąvoka, bet patraukli tuo, kad diplomas gaunamas po trejų metų. Kuo kolegijų programos skiriasi nuo universitetų? Dingsta bendrojo universitetinio išsilavinimo reikalavimas.
Kai susikūrė naujieji universitetai ir kolegijos, daug norinčių studijuoti jaunų žmonių kasmet baigdavo gimnazijas, ir beveik visiems užteko studentų. Tačiau jau tada mažėjo gimimų skaičius ir buvo galima numatyti, kad mažės ir stojančiųjų į vienas ar kitas studijas. Dar prisidėjo ir galimybė studijuoti kitose ES valstybėse.
Ar reikia sujungti universitetus? Atsakymas – sėkmingas Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) prisijungimas prie VDU. ASU ir LEU studentams akiratį praplečia VDU „artes liberales“ programa, jie įsitraukia į įvairią studentų bendruomenę. Sveikatos mokslai ir technologai gali likti atskiri, bet turėtų įsivesti bendro universitetinio išsilavinimo programas, kad patvirtintų universiteto vardą.
– Kauną, kaip ir daugelį Lietuvos miestų, slegia emigracijos, demografinės, darbo jėgos trūkumo problemos. Kaip jūs manote, ko labiausiai reikia Kaunui, kad čia norėtų pasilikti žmonės, ypač jaunimas? Ar užtenka gerų kelių ir lygių šaligatvių, ar reikia ko nors daugiau?
– Mano vadovaujamo Miesto plėtros ir ekologijos komiteto rengtas Miesto plėtros planas 2005–2015 m. siūlė du svarbiausius prioritetus.
Pirmasis – kurti sąlygas, kad Kaune universitetus baigę jauni žmonės liktų dirbti ir kurtų šeimas mieste. Antrasis – kiek galima geriau pasinaudoti Kauno geografine padėtimi, nes čia yra kelių, geležinkelių, oro ir vandens transporto mazgas.
Manau, jog tie prioritetai nepasikeitė, ir labai gaila, kad bent pirmasis kol kas beveik nerealizuotas.
