Saviems už nuolankią tarnystę – medaliai, privilegijos bei aukšti postai strateginėse įmonėse, ambasadose, muziejuose. Ir dar šampano sklidinos taurės, įamžintos ir pompastiškoje dokumentinėje dramoje „Valstybės paslaptis“.
Neparankiems ar neįtikusiems – grūmojimai, slaptos pažymos, įtarimų šešėlis, sužlugdyti projektai, tamsia dėme paženklintas vardas.
– Nesiūlome kavos, nes čia atėjusių vyrų rankos dreba taip, kad jie nenulaiko puodelio, – išgirdo Prezidentūroje aukšti pareigūnai, kurie D.Grybauskaitės pirmosios kadencijos pradžioje buvo skubiai iškviesti, kad išgirstų raginimą trauktis iš pareigų.
Bet vyrai paprašė kavos ir dar ėmė prieštarauti, nes dirbo gerai, ryžtingai kovojo su valstybės turto grobstytojais, nusikaltėlių gaujomis. Pareigūnai išgirdo, kad kitaip S.Daukanto rūmų šeimininkės reitingai nebus aukšti.
Šio epizodo nėra Donato Ulvydo režisuotoje juostoje apie 63 metų D.Grybauskaitę.
Jame neliko vietos ir kitokiai nuomonei bei neparankiems faktams, kurių patarėjai apie savo viršininkę nedrįso pateikti.
Į filmą nepateko ir Latvijos televizijos žurnalisto Gundaro Rederio klausimai, kurie papiktino mūsų šalies vadovę: „Mes nesitarėme dėl šio klausimo. Aš nenoriu apie tai kalbėti!“
Bet tuos klausimus ir juos lydėjusį nepasitenkinimą 2015-ųjų pavasarį išgirdo visa Latvija – ta nuoširdi kaimynė, kurios pagerbti į nepriklausomybės šimtmečio minėjimą D.Grybauskaitė pernai rudenį nenuvyko sugedus Karinių oro pajėgų lėktuvui.
Dėl esą prastų oro sąlygų ji pernai nenuvyko ir pasveikinti estų su valstybingumo šimtmečiu. Šiemet jos nebuvo Europos Sąjungos ir Arabų lygos viršūnių susitikime Egipte, o 2010-aisiais – per vakarienę su Jungtinių Amerikos Valstijų vadovu Baracku Obama Prahoje.
„O Dieve, demokratiško prezidento elgesio galima išmokti, bet jei tavo asmenybė tokia nėra, tuomet viskas tėra kaukė“, – socialiniame tinkle prieš ketverius metus apie nesuderintą interviu parašė tuometė Latvijos parlamentarė Ilzė Vinkelė.
Nors tokių nepatogių akimirkų nėra filme, jos išliko žmonių atmintyje, kurios neįmanoma ištrinti ar nupudruoti.
Grėsmę jautė net oda
– Niekaip nesuprantu, kaip jūs taip gerai jaučiate žmones? – pataikavo Prezidentūros darbuotojas Liudas Zakarevičius savo viršininkei, kuri yra ir jo vaiko krikštamotė.
– Tai, manau, yra prigimtinė intuicija. Man tik reikia laiku ją perskaityti. Grėsmę aš jaučiu „skūra“, – patarėjui atsakė D.Grybauskaitė.
Grėsmę, apie kurią prieš filmavimo kamerą kalbėjo šalies vadovė, ji jautė visus dešimt metų. Tai buvo ne tik Rusijos vadovo Vladimiro Putino esą Lietuvai išsakyti reikalavimai, tarp kurių – nestatyti savo atominės elektrinės.
Grėsme tapo ir gimtosios šalies žmonės, kūrę darbo vietas ar dirbę valstybės tarnyboje, taip pat – mistiniai oligarchai, kurių pavardės per dešimtmetį taip ir nebuvo garsiai įvardintos. D.Grybauskaitė net neslėpė, kad kovą su grėsmėmis nukreipė į šalies vidų.
– Nusikaltėlių turime pakankamai. O niekas nėra pasodintas, – 2009 metų rugsėjį rėžė prezidentė, taip sumenkindama ir pareigūnų iki tol vykdytą kovą su korupcija, mafijos grupuotėmis.
Vėliau vadinamasis tulpių paštas atskleidė, kad tokie griežti pareiškimai tebuvo kruopščiai apgalvoto įvaizdžio kūrimas.
D.Grybauskaitė laiškus, kuriuos paviešino „Lietuvos rytas“, siuntė tuometiniam liberalų partijos lyderiui Eligijui Masiuliui. Viename jų ji perdavė linkėjimus „MG Baltic“ prezidentui Dariui Mockui ir prašė patraukti skaliką.
Gal imtas pavyzdys iš dažno rūmų svečio konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio, kuris nepatikusius žurnalistus yra pavadinęs šunauja?
Ne vienas politikas buvo jautrus kritikai, bet D.Grybauskaitė jos tiesiog nepakęsdavo. Matyt, ne veltui iš Prezidentūros sklido kalbos apie kumščiu trankomą stalą ir svaidomus puodelius.
Priskyrė ir svetimų nuopelnų
Kovotojos su mistiniais priešais įvaizdį kūrę „Valstybės paslapties“ autoriai savo herojei priskyrė nemažai nuopelnų – esą nebeliko carų teismuose, teisėsaugai buvo duotas impulsas keistis, o reikalavimų pažėręs Rusijos lyderis V.Putinas gavo atkirtį.
Patarėjai taip stengėsi išaukštinti viršininkę, kad jai priskyrė ir svetimų pergalių, parodydami kadrų iš laikų, kai atsirado Darbo partijos juodosios buhalterijos byla.
O juk kratas šios partijos būstinėje ir jos vadovų namuose pareigūnai atliko dar 2006-ųjų gegužę.
Tada D.Grybauskaitė ramiai ir už solidų atlyginimą darbavosi Briuselyje.
Elektrinė išdygo šalia
Jei V.Putinas iš tiesų buvo pareikalavęs, kad Lietuva neturėtų savos atominės elektrinės, tai toks reikalavimas įgyvendintas šimtu procentų.
Kaip vieną didžiausių grėsmių D.Grybauskaitė ir jos vadovaujami patarėjai matė bendrovę LEO.LT, kuri turėjo statyti atominę elektrinę.
– Vienas iš tos grupės narių buvo atvykęs pas mane į Briuselį pristatyti projekto. Tikslas buvo ne elektrinė, o pasipelnyti. Tad aš stojau į priešininkų pusę, – aiškino D.Grybauskaitė, kuri mėgdavo pabrėžti, kad yra niekieno pusėje, nepriklauso jokiai jėgai.
Tačiau filme nutylėta svarbi detalė – privatiems investuotojams priklausė tiktai dalis akcijų – 38,3 procento. O net 61,7 proc. bendrovės LEO.LT akcijų valdė valstybė. Jeigu energetinis projektas būtų buvęs įgyvendintas ir pelningas, valstybė būtų išlošusi kur kas daugiau nei privatūs investuotojai.
Neiškilo ir kitas projektas – Visagino atominė elektrinė. Strateginio investuotojo – Japonijos ir JAV koncerno „Hitachi GE Nuclear Energy“ partnerė „Hitachi“ 2017 metų spalį uždarė biurą Lietuvoje ir pasitraukė.
Kol vyko kova su tariamomis grėsmėmis ir vienas po kito žlugo valstybės bei privačių investuotojų projektai, netoli Vilniaus, Baltarusijoje, nekliudomai išdygo Astravo reaktoriai.
Ilgai tylėjusi D.Grybauskaitė tik per paskutinį metinį pranešimą paragino Vyriausybę siekti Astravo atominės elektrinės uždarymo nesileidžiant į jokius kompromisus su Minsku.
Bepigu užkrauti naštą kitiems, kai šaukštai – jau po pietų.
Investuotojai buvo apjuodinti
2014-ųjų spalio 27 dieną Klaipėdos uoste prisišvartavo Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) laivas-saugykla „Independence“. Lietuva kasmet už laivo nuomą sumoka 56 mln. eurų, o per 10 metų teks pakloti 560 mln. eurų. Po to mūsų valstybė galės laivą išpirkti.
– „Gazprom“ pašalinimas iš Lietuvos – pats reikšmingiausias prezidentės sprendimas energetikoje, – į „Valstybės paslaptį“ įsiterpė buvusio energetikos ministro Arvydo Sekmoko balsas.
Eksministras nepaminėjo, kad Lietuva galėjo jau gerokai anksčiau turėti SGD terminalą, bet galimi investuotojai buvo apjuodinti, prieš juos sukurpta baudžiamoji byla, kuri galiausiai subliūško.
– SGD terminalo byloje figūravo verslininkas Bronislovas Lubys, kurio teisininkai parengė sutartį. Buvo įžvelgtas kriminalas, pradėta baudžiamoji byla, ji buvo nagrinėjama septynerius metus. Finalas – terminalo statybos nusitęsė 10 metų, o kaltų nėra.
Kiek dar yra tokių išteisintų, kiek žalos atlyginta? Senosiose Europos Sąjungos šalyse žala būtų atlyginta net ne ginčo tvarka, – „Lietuvos rytui“ yra sakęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis.
Nuostoliai – milijardiniai
Kaltės kratomasi ir dėl milžiniškos skolos, kuri prislėgė Lietuvos pečius užklupus sunkmečiui.
Tuometė konservatoriaus Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė skolinosi brangiai iš komercinių bankų už daugiau kaip 9 procentus siekiančias palūkanas. Nors galėjo skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo kur kas pigiau.
Tačiau tada D.Grybauskaitė ragino nesiskolinti pigiau. O netrukus pati skolino valstybei už dideles palūkanas ir turėjo gerai uždirbti.
Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, atliekantis 2008–2009 m. ekonominės krizės aplinkybių tyrimą, apskaičiavo, jog dėl šio sprendimo mūsų šalies nuostoliai 2009–2018 m. siekia iki 2,1 mlrd. eurų.
Šių metų vasarį Gargžduose susitikęs su vietos gyventojais premjeras Saulius Skvernelis irgi kalbėjo apie valstybės dengiamą skolą – vien už palūkanas ir administravimą per metus sumokama apie 500 mln. eurų.
Mėtėsi pinigų maišai
Šaliai skaudžiai kirto ir banko „Snoras“ drastiškas uždarymas. 2011-ųjų lapkričio 16 dieną perėmus banką, kuris galėjo būti išsaugotas ir veikti toliau, buvo įleisti brangūs užsienio konsultantai, o indėlininkai palikti kantriai laukti eilėse.
Nacionalizuoto banko biuruose mėtėsi pinigų ir dokumentų maišai. Užsienio konsultantai praturtėjo, o mūsų šalies gyventojai ir įmonės prarado didžiules lėšas.
Vienas prokuroras jau po „Snoro“ uždarymo paklausė aukšto Lietuvos banko atstovo, kas už to slypėjo, ir išgirdo atsakymą: „Tai politika.“
„Snoras“ buvo tapęs bendrovės „Lietuvos rytas“ akcininku, o ši žiniasklaidos grupė nepataikavo D.Grybauskaitei, joje dirbantys žurnalistai drąsiai rėžė kritiką.
D.Grybauskaitės nepakantumas kritikai ir diktatoriškas būdas buvo žinomas ir jai dirbant Briuselyje.
Po sunkmečio dar neatsigavę, santaupas praradę „Snoro“ indėlininkai karčiai juokavo, kad pinigus jie atidavė D.Grybauskaitės antrosios kadencijos rinkimų kampanijai.
Kiti bylojo, kad taip buvo pravalyta rinka skandinavų bankams. Tiktai neseniai paaiškėjo, kad per kai kuriuos jų buvo plaunami rusų oligarchų pinigai.
Supriešino visuomenę
Nepamatuotų ambicijų karai, nepasitikėjimas investuotojais, verslininkų ir politikų kiršinimas, dirbtinių priešų kūrimas, įtampos kurstymas tarp valdžios institucijų – tokį valstybės modelį bandyta įtvirtinti.
Viršenybė priklausė tiktai vienam asmeniui. Galbūt dėl vidinės baimės?
Šalčiu dvelkusiuose S.Daukanto rūmuose buvo menkinami kandidatai į ministrus. Prezidentūros priimamajame jie sulaukdavo pašaipų, anglų kalbos egzamino. O teisėjai, siekę aukštesnių pareigų, išgirsdavo ir žeminančių klausimų. Pavyzdžiui, kodėl jų batai padėvėti.
Didelė įtampa šalyje buvo sukelta per Garliavos skandalą, kai buvo nužudyti keturi asmenys, tarp kurių – Kauno apygardos teismo teisėjas Jonas Furmanavičius, nušautas 2009-ųjų spalio 5 dieną.
Gedintys teisėjo artimieji tuomet nesulaukė užuojautos žodžio iš Prezidentūros.
– Viena tokių bylų, kuri galėjo būti vežama į Prezidentūrą, – apie įvykius Garliavoje. Iš Prezidentūros blaškymosi buvo matyti, kad ten galėjo būti žinoma bylos medžiaga. Gal todėl Garliavos skandalo kurstytojai buvo aukštai iškėlę galvą, rengė prieš teisėsaugą išpuolius vos ne su karstais?
Kadangi kai kurie aukšti politikai buvo jų pusėje, mes net norėjome trauktis iš prokuratūros, – „Lietuvos rytui“ pasakojo vienas prokuroras apie bylą, kuri prieš dešimtmetį suskaldė Lietuvą.
Apie D.Grybauskaitės šalyje kurstytą priešpriešą yra kalbėjęs ir buvęs patarėjas Linas Balsys, apibūdinęs ją kaip reiklią vadovę, intrigų meistrę.
– Per rinkimų kampaniją mes kalbėjome, kaip stiprinti demokratiją, – apie regionų tarybą, išminčių tarybą, teisėjų tarėjus. Paaiškėjo, kad to nereikia. Tikslas vienas – aukšti reitingai, – sakė L.Balsys.
Bet ne taip paprasta buvo laikyti kumštyje tuos, kurie sunkiai iškovojo laisvę, kurie jau buvo įstoję į Europos Sąjungą ir NATO.
Prieš juos buvo smogiama slaptomis pažymomis, klausomasi pokalbių. Baimės atmosfera taip išsikerojo, kad žmonės net ėmė bijoti atvirai kalbėtis telefonu.
Teisėsauga buvo paversta politikos įrankiu.
Kurpė užsakytas bylas
– Mano dukra nori išvykti iš Lietuvos. Žmonės bėga iš savo gimtinės, nes valdžia į juos žiūri kaip į vergus. Jei aukšti politikai nesikištų į bylas, jei turėtume stiprų nepriklausomą generalinį prokurorą, tiek daug žmonių nebūtų išvykę. Aukšti politikai pasijuto dievybėmis. Jie kapoja galvas, kad žinotume savo vietą. Jie baudžia arba papirkinėja.
Mus pavertė baudžiauninkais. Pastaruosius metus šalyje vykdomas teisingumas nedaug kuo skyrėsi nuo padėties Rusijoje, – „Lietuvos rytui“ yra sakęs Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Julius Rėksnys.
Šio prokuroro žodžiai taip pat neskamba filme. Prieš D.Grybauskaitės svitos išleistuves jis paliudijo, kad aukšti politikai kišosi į tyrimus, buvo kurpiamos užsakytos bylos, paduodami sąrašai žmonių ir liepiama jiems pareikšti įtarimus, o su neparankiais susidorojama.
Nors nemažai žmonių, kurie buvo iš anksto nuteisti, jau išteisinti, nė vieno jų nebuvo atsiprašyta. Atsiprašymą galima išgirsti demokratinėje valstybėje, bet ne policinėje, diktatoriškoje.
Negi kova su korupcija daug metų tebuvo imituojama irgi dėl aukštų reitingų? Panašu, kad toks tikslas galėjo būti. Kitaip Prezidentūrai būtų rūpėję, kad gali nukentėti nekalti žmonės.
Gyvenimas – paslaptingas
D.Grybauskaitė sukosi tarptautinėje arenoje šalia ryškių lyderių – Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, Prancūzijos vadovo Emmanuelio Macrono, JAV prezidento Donaldo Trumpo, kuris įvertino jos derybinius sugebėjimus: „Gerai padirbėta.“
Kalbėta, kad jos pastangomis sustiprintas regione NATO karinis skydas, šalies saugumo politika tapo prioritetinė.
Šį pavasarį buvo skleidžiamos kalbos, jog būtent užsienyje D.Grybauskaitė tęs karjerą. Tačiau kalbos netapo kūnu – aukšto ES posto ji negavo.
Ji žybtelėdavo užsienio scenoje, tačiau buvo itin reta viešnia Lietuvos provincijoje, kurią per dešimtmetį nustekeno skurdas, nedarbas ir viena didžiausių emigracijos bangų.
Buvo išskirtos šeimos, tėvai išvyko užsidirbti palikę vaikus seneliams ar kitiems giminaičiams. Dalis emigrantų sugrįždavo trumpam per šventes, o kiti išsiveždavo vaikus ir savo ateitį susiejo su kita šalimi.
Nemažos dalies emigrantų likimai nežinomi. Kaip ir D.Grybauskaitės asmeninis gyvenimas, kupinas paslapčių.
Iki pat Sąjūdžio laikų ji esą nieko nežinojo apie tremtį, pokario kovas ir trispalvę. Bent taip skelbė jos bendražygė Daiva Ulbinaitė knygoje „Nustokim krūpčioti“.
Kaip tai yra įmanoma, kai mokėsi Vilniaus, tuomečio Leningrado, Maskvos aukštosiose mokyklose ir po to dėstė partinėje, kur uoliai tikrindavo studentų rusų kalbos žinias?
Buvo ir neliečiamųjų
Prieš savaitę per atsisveikinimo koncertą S.Daukanto aikštėje šalies vadovė pašiepė tuos, kurie nurodinėja mums, ką gerti ir valgyti.
Bet D.Grybauskaitė juk pati tam neprieštaravo – nevetavo įstatymų, kurie įteisino draudimus, leido plėšyti užsienio žurnalus.
Ji nešė žibuokles Liudui Mažyliui, kuris surado Vasario 16-osios aktą.
Mėlynos padėkos gėlės ir mėlyni ilgi švarkai. Tai įvaizdis, kurį matė šalis. Bet daug ir nematė.
– Per mano laikotarpį buvo pasakyta, kad neliečiamųjų nėra, – teigė D.Grybauskaitė.
Tačiau būtent ji suskubo gelbėti kišeninį Prezidentūros generalinį prokurorą Evaldą Pašilį, kai kilo skandalas dėl jo dukters krikštatėvio Juliaus Gelumbausko.
Šis prokuroras per atranką surinko mažiausiai balų, bet E.Pašilis jį paskyrė vadovauti Panevėžio apylinkės prokuratūrai.
Negana to, valstybei svarbią dieną D.Grybauskaitė dar įteikė E.Pašiliui ordiną.
Buvo spjauta į visuomenės nuomonę ir jai parodyta, kad neliečiamųjų vis dėlto būta.
Tačiau visa tai – jau karti praeitis, nors ir su Konstitucija prezidentės „tašėje“. Liepos 12 dieną inauguruotas prezidentas Gitanas Nausėda jau kurs kitokį valstybės modelį ir rašys naujus jos istorijos puslapius.
