Taip jau atsitiko – filmą nacionalinis transliuotojas parodė per Mindaugines ir tuo papiktino rimtus žiūrovus. Tiesą sakant, ne pirmą kartą. Nuo Sąjūdžio laikų esu suskaičiavęs apie dvidešimt pasipiktinimo ir aštrių diskusijų bangų dėl meniniu požiūriu genialaus, o dėl turinio daug kam nepriimtino filmo transliavimo.
Bet esu įsitikinęs, kad aštraus reagavimo bangos kyla ne tik dėl sovietinių laikų schemos: miško broliai – blogi, o su jais besikaunantys – geri.
Giliau į nervingos reakcijos priežastį 2015 m. yra pabandęs pažvelgti L.Donskis straipsnyje „Niekas nenorėjo mirti (ir niekas nenorėjo prisiminti)“: „Tad kurgi čia šuo pakastas? Kodėl „Niekas nenorėjo mirti“ yra lydimas tokio dvilypumo ar net meilės ir neapykantos santykio? Todėl, kad jis yra tobulai neišsakytas ir neišreikštas daugelį tos pačios kartos žmonių kankinusios ir tebekankinančios patirties elementas. Santykis su sovietine praeitimi ir yra didžiausia lietuvių trauma, egzistencinio nerimo ir žudančio dvilypumo šaltinis.“
Su filosofo minimu dvilypumu esu susidūręs asmeniškai. Filmą mačiau aštuntoje klasėje nedideliame Lietuvos miestelyje. Iš anksto gyvuoju telefonu buvo informuojama apie išskirtinį įvykį, filmą, kurį būtina pamatyti. Mokiniams į vakarinius seansus buvo draudžiama parduoti bilietus. Ne vieną filmą tekdavo žiūrėti pro išgręžtas skylutes kultūros namų duryse.
Tačiau tą kartą netilpę ant kėdžių žiūrovai apstojo visas sienas ir duris. Kažkas pro skylę net iškišo pirštą, reiškiantį „eikite namo“. Kadangi prikvėpuotoje salėje pasidarė karšta, pro atidarytas duris pasisekė patekti į vidų ir „priimti meną“ gulint ant grindų.
Filmo poveikis pasireiškė kelių savaičių siužetiniais sapnais. Ypač filme sukurta keista atmosfera laukiant, kad tuoj kažkas turi įvykti.
Kitą dieną rusų kalbos mokytoja mokykloje sukėlė triukšmą dėl nedrausmingų į kultūros salę prasiskverbusių mokinių. Reikia pasikalbėti su tėvais. Pati mokytoja buvo grįžusi iš Sibiro tremties, ilgai ieškojusi darbo, pagaliau jį radusi, stengėsi būti aktyvi. Ji draugavo su mano mama, pokario metų partizanų ryšininke, už tai atbuvusia Intos kalėjime. Ką jos susitikusios kalbėjosi, nežinau, bet mama pavakariais ramiai pasakė, kad man tokius filmus dar anksti žiūrėti, o juo labiau suprasti, kaip iš tikrųjų buvo. O kas ir kaip „iš tikrųjų“, ji ir pati vengė kalbėti.
Vėliau, jau būdamas studentas, supratau, tai pagaliau patvirtino ir mama – mokytoja išgyveno, kad dėl filmo meninės įtaigos paauglys gali susidaryti neteisingą vaizdą. Anot jos, esą dabar vaikai gali pagalvoti, kad ir jos abi buvusios „banditės“.
Tačiau aš po filmo „premjeros“ mokytojos numanomų išvadų nedariau. Man artimesnis buvo partizano vado personažas, kaip jis gudriai apsimetė paprastu žmogeliu. Ir labiausiai įstrigo paskutiniai, priešmirtiniai, jo žodžiai: „Ar žinai, kaip skauda?“ Savaime suprantama, platesnę reikšmę šiems žodžiams suteikiau daug vėliau.
Gal tai ir yra papildomas raktas į šį unikalų Lietuvos kultūros ir meno reiškinį? Sakau Lietuvos, nes jis vis dėlto peržengia sovietinio meno standartus.
Nepretenduoju į V.Žalakevičiaus kūrybos žinovus, bet man atrodo, kad tai, kas „skauda“, t.y. laisvė, buvo viena pagrindinių režisieriaus temų. Ir visada bus ginčų, kaip tą skaudėjimą menininkai vaizduoja.
Nemanau, kad reikia aimanuoti, neva dabartiniai režisieriai meniškumu prilygstančio „Niekas nenorėjo mirti“, bet jau „teisingu“ turiniu, nesukūrė. Dideliais talentais dažnai nelyja, bet sausros taip pat nėra. Ką pagaliau reiškia pasakymas „teisingas vaizdavimas“?
Nenoriu veltis į diskusijas dėl M.Ivaškevičiaus romano „Žali“, bet rašytojo intenciją suprantu – vaizduoti žmones, tebūnie ir didvyrius, su visomis žmogiškomis savybėmis ekstremaliose situacijose.
Pokaris Lietuvoje – hamletiška epocha. Dramatiškų siužetų klondaikas. Drama ne tik kovoje tarp „blogų“ ir „gerų“, bet apsisprendimo kovos vieno asmens likime. O ir tas, kuris vienoje vietoje laikomas didvyriu, už šimto kilometrų – jau piktadarys.
Sąjūdžio laikais pradėjus rodytis vis daugiau informacijos apie partizanų kovas, neoficialiuose susitikimuose paklausdavau žmonių, kaip jie vertina filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Vieni aiškiai rėždavo – šlamštas ir atėję į valdžią sąjūdininkai turėtų filmą uždrausti. Kiti kėlė į padanges dėl meninių vertybių, turinį nurašydami posakiui „kitaip pavaizduoti nebuvo įmanoma“. Bet dažniau pasitaikydavo „nenoriu komentuoti, dar ne laikas“. O kada tas laikas?
Reakcija į filmą „Niekas nenorėjo mirti“ per Mindaugines buvo tikėtina, ir aš pats, jei galėčiau, patarčiau apdairiau įvertinti aplinkybes. Lygiai tiek pat keistai atrodo svarstymas savivaldybėje dėl K.Škirpos alėjos pervardinimo likus dviem dienoms iki prezidento inauguracijos.
Protestuoja esamu alėjos pavadinimu patenkinti šalininkai, pastaruosius jau skalbia kiti. Galbūt visur kalti kokie nors organizaciniai varžteliai, valdininkai.
Vis dėlto LRT vadove dėtas neatsiprašinėčiau už neva padarytą klaidą, o juo labiau neieškočiau iešmininko. Kad ir kaip būtų, V.Žalakevičius – pasauliniu mastu pripažintas menininkas ir joks jo kūrinys neturėtų būti liustruojamas.
Et, geriau jau būčiau nuskabęs „nerašyti“.
