Netgi mieliau televizorių žiūri, nors, atrodo, tiek užsiėmimų pagiedojus himną. Gali laužą užsikurti, gali kartu pasėdėti ir pasikalbėti.
Bet ne, užvis mieliausia knapsoti priešais ekraną, o po to piktintis, kad rodo ne tai, ką priderėtų rodyti tokį valstybinį vakarą. Ir iš to lygioje vietoje išspinduliuoti itin tam pačiam valstybiniam vakarui tinkantį apsimainymą žaibais. Vieni aiškina, kad filmas apskritai netikęs, kiti, kad gal menine prasme ir tikęs, bet blogas ideologiniu kampu, treti apskritai įžiūri plaukuotą Kremliaus ranką.
Žodžiu, kaip pas mus mėgstama, iki užkimimo kartojame: „Vilkas, vilkas“, šventai tikėdami, kad jeigu sakome tai nuoširdžiai, pasakėčioje įkaltas moralas, jog pasirodžius tikram vilkui niekas jau nebereaguos, čia netaikomas.
Gerai, o ką tuomet rodyti, kuo mūsų istorinis patriotinis kino aukso fondas gali nudžiuginti tokia iškilminga proga? Deja, tautinio kino šedevrai mūsų padangėje tokie reti, kaip ir kava ant Kultūros komiteto pirmininko pusryčių stalo. Beje, tas pats pirmininkas didžiojo kino labui nuveikė kur kas mažiau nei vienos buvusios Seimo narės memuarų platinimui.
Liūdna, kolegos kino mėgėjai, bet per visus 30 metų nenufilmuota epizodų, kurie bent šiek tiek priartėtų savo kokybe prie to paties „Niekas nenorėjo mirti“ susišaudymo malūne scenos. Nei scenarijumi, nei režisūra, nei operatoriaus darbu, nei aktorių vaidyba, nei garso takeliu.
Žinoma, galimas kitas variantas – šventinį vakarą praleisti žiūrint „Naisių vasarą“.
Ten ir veiksmas ramesnis, ir smurto mažiau, ir konfliktai – tik tarp labai teigiamo herojaus ir dar teigiamesnio.
Galima, žinoma, paleisti naujausią šio serialo sezoną „Naisių vasara: Naisiosios koalicijos sugrįžimas“. Bet jis jau toks santabarbara, jau toks seimasnetikiašaromis, jau toks premejrasizauras. Su vieninteliu į UNESCO šimtuką įtrauktu lietuvišku filmu jis turi tik vienintelį bendrą bruožą. Ir ten niekas nenorėjo mirti, ypač savo karve susirūpinę kaimiečiai, kuriems ganėtinai vienodai atrodė visos nepriklausomybės. Ir čia nelabai kas norėjo mirti, ypač kai netiki pomirtiniu gyvenimu, tai yra nežinai, ką veiksi kitąmet nepatekęs į Seimą.
Todėl ir atsiranda tokie labiau ne mokslinei, bet fantastinei satyrai nei šiuolaikinei politinei dramai derantys siužetiniai vingiai. Byrančioms frakcijoms skolinami nariai. Partijų lyderiai, kurie iš pradžių sako, kad turi net du kandidatus, bet juos pasakys tik po dviejų savaičių. Seimo pirmininko postas, kuris iš pradžių atrodo kaip toji Brunhilda, kurią Votanas pasodino ant stiklo kalno ir patupdė saugoti drakono, atsiprašau, V.Pranckiečio.
Ir kurį įveiks karžygys Zigfridas, atsiprašau, G.Kirkilas. Kuriam, pasirodo, nei to Seimo pirmininko posto reikia, nei jis Zigfridu būsiąs. Bet, va, patį Pranckietį gal ir pakviestų į drebančias gretas. Kaip Darbo partiją pakviestų „Tvarka ir teisingumas“, nors Viktoras muistosi: ne, jokiu būdu. Ką gi, tada „Tvarka su teisingumu“ apskritai rudeniop iš pagrindų atnaujins prekės ženklą, nes jis be širdžių propelerio nelabai ką ir tereiškia.
Ir, žinoma, jau visiškai indiško filmo verta intriga – tai kas tasai S.Skvernelis? Jaunystėje išskirtas R.Karbauskio įbrolis, vėl suvestas prieš trejus metus, radęs panašų apgamą pažastyje ir eisiantis kartu iki galo? Ar piktasis Ramūno brolis dvynys, taip ir tykantis momento, kad suvarytų anam į nugarą policininko lazdelę?
Yra, aišku, dar vienas variantas, ką daryti su TV ne tik šventinį, bet ir paprastą vakarą. Tiesiog TV trumpam išjungti.
Bet nuo seno žinoma, kad televizorius daug įdomesnis už žmones. Kitaip mes žiūrėtume į juos. O gaila.
