Joje skirtingų institucijų atstovai vardijo problemas, su kuriomis susiduria, siūlė būdus, kaip jas išspręsti ir kaip pagalbą aukoms suteikti patogiau ir kokybiškiau, be trukdžių.
Paaiškino, kodėl nesikreipia pagalbos
Jau 15 metų psichologe dirbanti Kauno „Moterų linijos“ pirmininkė Aušrinė Krikščionaitienė kasdien susiduria su smurtą artimoje aplinkoje patyrusiomis moterimis. Ji teigė, kad šis darbas reikalauja labai daug stiprybės ir jėgų.
„Reikia suprasti, kad dažniausiai žmonės sueina į porą, turintys tam tikrą vaikystės patirtį, taigi mes turime reikalų su trauminiais dalykais, todėl tą pagalbą organizuoti yra be galo sunku, nes kyla daug prieštaringų jausmų“, – kalbėjo psichologė.
Ji teigė, kad dažnai smurto artimoje aplinkoje aukos persigalvoja praėjus kelioms savaitėms po įvykio.
„Kai aukos kreipiasi pagalbos, jos išgyvena krizę. Dažniausiai pykčio banga būna tiek pakilusi, kad nebežino, kur dėtis, ką daryti. Dažniausiai pagalba kviečiama tuo metu, kai yra smurto proveržis. Susiduriame su tuo, kad kai paskambiname ir iš karto susisiekiame su nukentėjusiąja, ji prašo pagalbos. Bet paskambinus po savaitės, mėnesio, kai būna pradėtas ikiteisminis tyrimas, parodymai dažnai ima skirtis, emocijos atslūgsta ir viskas grįžta į tą pačią situaciją, kai viskas kartojasi“, – pasakojo A.Krikščionaitienė.
Psichologė pasakojo, kad kartais net atrodo, jog psichologų suteikiama pagalba neduoda jokios naudos.
„Kartais atrodo, kad mūsų darbas neduoda jokių vaisių, kad toms aukoms net ir nebegalima padėti“, – apie skaudžią realybę pasakojo psichologė. Ji tikino, kad institucijos daro daug, kad padėtų aukoms, bet ne visada jos nori pagalbą priimti.
„Jausmai ir emocijos yra labai prieštaringi. Mums, kaip specialistams, reikia žinoti, kad sistema turi veikti be priekaištų. Reikia ir pasitikėjimą grąžinti, nes išgirstu iš aukų, kad policija kažkaip ne taip atlieka savo darbą, ne taip supranta situaciją, esu girdėjusi nusiskundimų, kad pas kai kurias net nebevažiuoja, nes esą jos per dažnai kviečia pareigūnus“, – Seime kalbėjo psichologė.
Ji teigė, kad jei žmogus nuolat gyvena smurtinėje aplinkoje, adekvačiai reaguoti negali.
„Jam sunku priimti tuos sprendimus. Dar yra emocijų lygmuo, moterys dažnai sako, kad „nebegali daugiau kentėti“. Emocinė būsena būna netoli savižudybės ribos. Kai pradedi aiškintis, moteris net neįvardija, kad tai yra smurtas, bet tai gali būti tokio lygio emocinis smurtas, kai ji būna tiek įbauginta, kad net bijo išeiti iš savo namų. Atsimenu vieną klientę, kurią jos partneris taip kontroliuodavo, kad ji net negalėdavo užsidaryti vonios durų. Jis ją nuolat stebėdavo“, – liūdną realybę pasakojo A.Krikščionaitienė.
„Kodėl smurto aukos dažnai nesikreipia pagalbos? Jos nepasitiki kitais žmonėmis, nepasitiki savimi, nelabai tiki, kad joms gali kas nors padėti. Smurtą patyręs asmuo patiria didžiulį gėdos ir kaltės jausmą, gyvena izoliacijoje, pagalbos prašyti būna sunku. Pagrindinis motyvas, kurį aš girdžiu, – baimė, jog iš moters atims vaikus“, – sakė ji.
„Įstatymai, kurie baudžia, turi pasiūlyti ir pagalbą šeimos problemai spręsti kompleksiškai“, – sakė psichologė.
Reikalingi dar keli žingsniai
Seimo Žmogaus teisių komiteto narė Viktorija Čmilytė-Nielsen susirinkusiesiems sakė, kad pagalbos smurto artimoje aplinkoje aukoms mechanizmas nėra tobulas.
„Akivaizdu, kad turime žengti dar kelis žingsnius. Konstruktyviai bandėme kalbėtis su visais, bandėme išklausyti visų nuomones. Akivaizdu, kad ministerijų, teisėsaugos institucijų atstovai yra linkę siūlyti spręsti problemas per švietimą, natūralią visuomenės raidą ir nebekeičiant įstatymo, nes manoma, kad sistema yra gana gerai sutvarkyta“, – kalbėjo Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Jos teigimu, visai kitokią nuomonę turi nevyriausybinių organizacijų atstovai, kurie dažnai tvirtina, jog kovojant su smurtu artimoje aplinkoje būtina tobulinti įstatymus, nes dar nėra taip, kad „nereikėtų nieko keisti“.
Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Valerijus Simulikas sakė, kad būtina pabrėžti viešumo ir edukacijos aspektą.
„Kodėl smurtą patiriančiomis aukomis nėra pasirūpinta? (...) Ko gero, reikalingi du instrumentai – švietėjiška veikla: nuo mažens pasakoti, kas yra blogai ir kaip tais atvejais elgtis, kad tai būtų žinoma taip, kaip mokoma matematikos pagrindų. Ir antra – viešumas, nes visi smurtautojai bijo viešumo“, – komiteto posėdyje kalbėjo Seimo narys.
„Reikia priversti policiją ir kitas institucijas padaryti savo darbą“, – pabrėžė komiteto pirmininkas.
Sunkumus įvardijo ir policijos pareigūnai
Tarptautinės policijos asociacijos Lietuvos skyriaus atstovė Laura Zaleskienė komitete susirinkusiems nariams įvardijo, kokias esmines problemas nurodė patys pareigūnai. Atlikta pareigūnų apklausa parodė, jog dirbant su nukentėjusiais asmenimis dėl smurto artimoje aplinkoje jiems sunkumų kelia daug aspektų.
„Nukentėjusiųjų nenoras sakyti tiesos, neigimas, melavimas, parodymų keitimas, nenoras bendradarbiauti, išankstinis neigiamas požiūris į policiją, visą procesą, priešiškumas, neatvykimas į apklausas, nenoras tęsti ikiteisminio tyrimo, psichologinės pagalbos suteikimo trūkumas, asmenų neblaivumas. Trūksta kitokios pagalbos – socialinės, psichologinės“, – vardijo policijos atstovė.
Ji teigė, kad policijos pareigūnai norėtų gauti daugiau žinių socialinės ir psichologinės pagalbos srityse. Mat jie būna pirmieji, kurie susitinka su nukentėjusia auka.
Statistikos departamento duomenimis, per praėjusius 2018 metus policija gavo 41 531 pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje.
