Sigitas Parulskis. Apie baimę būti atstumtam

Turėjau tokius marškinius, tamsiai mėlynus su baltomis žvaigždutėmis, kai juos apsivilkdavau, jausdavausi kaip užsienietis, galbūt net amerikietis, juk dalis JAV vėliavos – žvaigždės mėlyname fone, tekėjo aštuntasis dešimtmetis, taip jaustis kažkodėl buvo smagu, tarsi gyventume čia laikinai, tarsi gyventume apskritai ne ten, kur reikia, kad kažkur kitur yra tikras gyvenimas, ir kai pirmą kartą nuėjau į šokius, nežinojau, kaip reikia elgtis, stovėjau nuošalyje su žvaigždėtais marškiniais ir jaučiausi šiek tiek užsienietis, ilgai stovėjau ir žiūrėjau, kaip per visą sporto salę berniukai eina į mergaičių pusę, nes sporto salėje viskas buvo kaip bažnyčioje, vienoje pusėje – mergaitės, kitoje – berniukai, o per vidurį, po krepšinio lenta, altorius – magnetofonai, garso kolonėlės, laidų voratinkliai, spalvotos šviesos, viskas, ko reikia, kad apimtų sakrali nuotaika, o atstumas per visą salę milžiniškas, beveik kaip iki Mėnulio, kai pagaliau pasiryžau, kai pagaliau nusižiūrėjau mergaitę, kuri man patinka, kai įveikiau kelią iki Mėnulio, mergaitė pakėlė akis į mane ir papurtė galvą, ir man teko grįžti atgal, nes kito plano neturėjau, tai buvo vienintelė mintis, nueiti ir pakviesti, tiesą sakant, net nežinojau, kaip šokti, buvau mėginęs tik prieš veidrodį ir su seserimi, bet tai juk visai kas kita, taigi grįžau atgal ir daugiau nebenorėjau eiti per tą salę, iki Mėnulio, tiesiog ėjau namo, buvo tamsu – nors į akį durk, ir apėmė tokia būsena, tarsi mano tamsiai mėlyni marškiniai būtų dangus, o baltos jų žvaigždės – ryškiai spindintys dangaus kūnai, ir tarp jų, tarp tų baltų dangaus žvaigždžių, klaidžioja mano siela ar nedrįsdama sugrįžti, paskui daug kartų ėjau per tą sporto salę, atstumas iki Mėnulio mažėjo, paprastėjo, galiausiai kosmosas susitraukė iki riešuto kevalo, bet dar ir dabar kartais apima būsena, kad kažkas visiems laikams liko tame tamsiai mėlyno dangaus dugne, tarp ryškiai baltų žvaigždžių, kažkas, kas niekaip neranda kelio atgal.