– Daugelis lietuvių dar įsitikinę, kad jei nebūtų buvę Liublino unijos, Lietuva būtų išlikusi savarankiška, o svarbiausia – lietuviška valstybe, kuri greičiausiai būtų buvusi stipresnė. Ką apie tai manote? – paklausėme A.Nikžentaičio.
– Dera prisiminti, kam tos unijos labiau reikėjo ir kas buvo jos iniciatorė. Tai – Lietuva.
Po 1385 metų Krėvos unijos abi valstybės turėjo skirtingą užsienio politiką, žvelgė skirtingomis kryptimis. Lenkija visiškai nesikišo į stiprėjančias Lietuvos grumtynes su Maskva. O XVI a. vienas po kito pasipylė mūsų pralaimėjimai rusams.
Štai kodėl Lietuvai reikėjo, kad Lenkija pradėtų siųsti čia savo kariuomenę, kuri ir guldė galvas pirmiausia už LDK interesus.
Taip Lenkija šioje sąjungoje stengėsi dominuoti, o Lietuva – išlaikyti autonomiją. Tai jai ir pavyko.
Taigi pavadinimas „Abiejų Tautų Respublika“ nebuvo tik deklaracija – jis atspindėjo realybę.
Kalbant apie tai, kas galėjo įvykti, jeigu ta sąjunga nebūtų buvusi sudaryta, galbūt šiandien lietuviai kartu su ukrainiečiais kariautų už tai, kad turėtume savarankišką valstybę.
Be to, su ukrainiečiais ar baltarusiais labai gerai susišnekėtume, nes kalbėtume bendra kalba.
Žodžiu, manau, kad Rusijos dalimi Lietuva būtų buvusi jau maždaug nuo XVII a. pabaigos.
– O kas būtų buvę su Lenkija?
– Lenkiją Lietuva įvėlė į savo karus su Rusija, lenkai guldė galvas už Lietuvą ir turėjo pradėti eiti į Rytus, kurie tapo jai savotišku geopolitiniu balastu. Lietuva įvėlė Lenkiją į karus su vokiečių ordinu, o po to su Maskva. Galų gale viskas baigėsi tuo, kad Lenkijos, kaip ir Lietuvos, valstybės nebeliko, ji buvo padalyta ir išnyko daugiau kaip šimtui metų.
Jei to nebūtų buvę, galbūt Lenkija būtų buvusi labiau integruota į Vakarus, o su Rusija dabar turėtų panašų geopolitinį santykį, pavyzdžiui, kaip su Čekija.
– Ar taip Liublino unija yra vertinama ir šiandieninėje Lenkijoje?
– Nuo pat unijos sudarymo Lenkijos geopolitinėje mintyje iki šių dienų grumiasi dvi koncepcijos.
Jos vadinamos dviejų dinastijų vardais – Piastų ir Jogailaičių.
Pirmoji koncepcija teigia, kad Lenkija turi pirmiausia bendrauti ir konkuruoti su didžiausiais Vakarų kaimynais, labiausiai su Vokietija.
Taigi tiek Krėvos, tiek Liublino unijos pagal šią koncepciją vertinamos kaip didžiulės klaidos, atvedusios į Lenkijos, kaip valstybės, sunaikinimą.
Antroji koncepcija skelbia, kad Lenkija turėtų būti aktyvi veikėja pirmiausia Rytuose, su Rusija konkuruoti dėl Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, būti pagrindinė jų partnerė ir gynėja.
Beje, 2009 metais tuometis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis prieš Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui atvykstant į Gdanską laikraštyje „Gazeta Wyborcza“ paskelbė, kad Jogailaičių idėja sužlugo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Tai iš esmės reiškė, kad Lenkija nusisuka nuo Lietuvos.
– Vadinasi, Lietuvos interesas – kad Lenkija geopolitiškai elgtųsi pagal Liublino uniją ir Jogailaičių tradiciją?
– Žinoma. Mes turime labai aiškiai suprasti, kad Lenkija toliau nuolatos balansuoja tarp Rytų ir Vakarų, o jos istorinis paveldas ir atmintis gyvai veikia jos užsienio politiką.
Būdama didelė valstybė ji jaučiasi, kad nepakankamai yra įvertinta Europos Sąjungoje.
Labai aiški to nepasitenkinimo išraiška – dabartinis jos dešinysis valdantysis elitas, konfliktuojantis su Briuseliu.
Kartu tas elitas supranta, kad pagrindinė Lenkijos stiprybė susijusi su tuo vaidmeniu Rytuose. Tai Lietuvai reikia kuo labiau skatinti ir išnaudoti.
– Bet džiaugiamasi, kad Lietuvos ir Lenkijos politiniai santykiai pagaliau atšilo, grįžta į strateginės partnerystės laikus. Ar yra pagrindo šiai euforijai?
– Liublino unijos vieta lietuviškoje istorinėje sąmonėje – labai geras atsakymas į jūsų klausimą. Lenkai kišo čia savo kariuomenę, padėjo Lietuvai, o mes iki šiol aiškiname, kad lenkai yra banditai ir norėjo mums tik bloga.
Dabar mes norime, kad Lenkija mus gintų, investuotų ir tiestų kelius, o mes nesugebame padaryti net tų darbų, kuriuos pažadėjome jiems padaryti labai seniai ir kurie mums nekainuoja nė cento. Turiu galvoje trijų raidžių asmens dokumentuose įteisinimą.
Kietakakčių nacionalistų Lenkijoje taip pat daug, jiems dabartinis atšilimas nepatinka. Tai turime prisiminti ir nesuteikti jiems progų pasireikšti.
