Tie vyrai su šūkiu „Vienas vardas – Lietuva“ penkiuose žemynuose, 19-oje šalių kvietė burtis lietuvių bendruomenes ir visiems vienu metu švęsti neeilinę savo šalies šventę.
Devynis mėnesius jachta „Ambersail“, kurioje plazdėjo ne tik trispalvė, bet ir kapitonams įteikta Lietuvos prezidento vėliava, skrodė pasaulio vandenynus.
Tai buvo 200 parų ant vandens, o iš viso – 274 dienos ir naktys. Jachta išmatavo 37 tūkst. jūrmylių (68,5 tūkst. km), aplankė penkis žemynus – Europą, Afriką, Australiją (su Okeanijos salynui priklausančia Naująja Zelandija), Pietų Ameriką ir Šiaurės Ameriką.
Tie 120 buriuotojų kelionėje aplink pasaulį ne tik vykdė misiją paskelbti tautoms ir tautiečiams apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tuometis Lietuvos vadovas Valdas Adamkus kapitonams įteikė 25 laiškus, skirtus lietuvių bendruomenėms visame pasaulyje.
Tie buriuotojai sutelkė po Žemę pasklidusius lietuvius, o mes tapome vienintelė tauta pasaulyje, kasmet tą pačią dieną tuo pat metu giedanti savo himną. Tad ir šiemet liepos 6-ąją 21 valandą vietos laiku jį giedos viso pasaulio lietuviai.
Tai buvo nuotykių ir įspūdžių kupina kelionė aplink pasaulį, nuspalvinta jaudinančių susitikimų su kituose kraštuose gyvenančiais lietuviais. Šią buriuotojų kelionę aprašė „Lietuvos ryto“ korespondentė Eglė Šilinskaitė-Puškorė. Pateikiame jos tekstų ištraukas iš „Tūkstantmečio odisėjos“ albumo.
* * *
VI etapas LOTYNŲ AMERIKA LIETUVIŠKU RITMU
Ušuaja–Puerto Viljamsas–Horno kyšulys–Berisas–Buenos Airės–Montevidėjas– Punta del Estė–Santosas. Kapitonas Linas Ivanauskas. 2009 02 14–03 07. Nuplauktos 2 952 jūrmylės. Aplankytos Beriso, Buenos Airių, Urugvajaus, Brazilijos lietuvių bendruomenės.
Įlipę į „Ambersail“, savo egoizmą jie nukišo giliai giliai – kažkur į sausmaišį, kurį užrišo ir nutrenkė į tolimiausią kampą.
Tai buvo kapitonų etapas, kuriame plaukė septyni iš vienuolikos „Tūkstantmečio odisėjos“ kapitonų – patyrusių, ambicingų, žinančių savo vertę. Bet net tie, kurie šiame etape buriavo su šiais kapitonais, nesijautė nejaukiai – bendras tikslas visiems buvo svarbesnis nei asmeninės ambicijos.
Tai buvo etapas aplink buriuotojams nedraugiškiausią pasaulio kyšulį Horną. Ramiojo ir Atlanto vandenynų sandūroje nuolat siaučia uraganiniai vėjai, vandenis kedena ir stiprios srovės, o milžiniškos bangos ten – stačios ir netvarkingos.
Apiplaukti šį kyšulį – viso pasaulio buriuotojų svajonė ir tik atlaikiusieji išbandymą Anglijos karalienės akivaizdoje gali remtis alkūnėmis į stalą, o save gerbiančios jūreivių užeigos šiems drąsuoliams skiria atskirus stalus.
Jų tikslas buvo Lietuvos trispalvę Horno rage iškelti Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Tačiau tie, kurie ne kartą grūmėsi su bangomis ir vėju, žino, kad vandenyne Dievas iš tavo planų juokiasi ypač dažnai. O šįsyk jiems pavyko: Lietuvos trispalvė nedraugiškiausiame pasaulio kyšulyje suplazdėjo kaip tik tądien – šalies vardo paminėjimo tūkstantmečio metais Vasario 16-ąją.
* * *
„Vasario 16 d. Horno ragas. Tikrasis pasaulio pakraštys. Nejaukus, nesvetingas. Ir didžiulė trispalvė ant kyšulio šlaitų.
Šis įvykis reiškia, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie didžiuojasi savo šalimi, o šalis gali didžiuotis, kad joje yra tokių žmonių.
Horno ragas – ypatinga vieta. Tie, kurie šią vietą pasiekė po burėmis, o ne kruizinio laivo gulte, verti išskirtinės pagarbos, nes tai – velniškai sunku. O nuo šios vietos iki daugmaž civilizuoto pasaulio – dar plaukti ir plaukti.
Todėl tie, kurie tai padarė, yra nugalėtojai. Jie nugalėjo ne gamtą, nes jos įveikti neįmanoma, o save.“
Iš jachtos dienoraščio. Naglis Šulija
* * *
„Ušuaja nukabinėta plakatais „Welcome to the End of the World“ – „Sveiki atvykę į pasaulio kraštą“. Ir žmonės ten važiuoja. Pasižiūrėti pingvinų, ledkalnių, jei tik šie plauks pakeliui, Horno rago, į kurį kursuoja patogūs kruiziniai laivai.
Miestelis plečiasi, viešbučių daugėja, kainos daro įspūdį. Juk pasaulio kraštas, įsigykite gabalėlį ir sau! Kažkada čia buvo tik Argentinos nusikaltėliams skirtas kalėjimas, iš kurio, kaip pasakoja legendos, niekas nedrįso bėgti, nes iki civilizacijos – tūkstančiai kilometrų.
Šalia – ir tai tik mažiausiai po pusantros paros plaukimo tokia greita jachta kaip „Ambersail“ – tik Hornas. Bet jis jau Čilėje, ne Argentinoje.
Horno rage vaizdas ir įspūdis jau kitokie nei Ušuajoje: dangus pilkas, debesys žemučiai, iš jų beveik nuolat purškia stambi dulksna. Vėjuota. Vėsu.
Artėjant prie Horno, iš Dreiko sąsiaurio vandenų pirmiausia iškyla stati kūgio formos uola, kurios viršūnė slepiasi tame pusiau debesyje, pusiau rūke. Augmenijos nematyti.
Pats Horno ragas – stati uola. Išlipti galima tik vienoje įlankėlėje ir tik iš valties. Tarpsta drėgmę mėgstanti žolė. Aukščiausi medžiai – apie 40 centimetrų. Vėjų pagairė.
Ten stovi švyturys, kurį prižiūri čiliečių šeima, auginanti dvi mažas mergaites. Tolėliau, nedideliame įlomyje, laikinus namelius – konteinerius išsidėliojo kariškiai.
Yra paukščių.
Horne pasaulio pakraščio pojūtis nepalyginamai stipresnis ir tikresnis nei Ušuajoje.
Viena mūsų pareigų buvo iškelti Lietuvos trispalvę Horno rage. Išskleidėme ją tiesiog ant kalno šlaito: „Vienas vardas – LIETUVA!“
Paskui vyrai sakė: „Dabar jau namo. Tikrai namo.“ Tik kai pagalvoji, kiek dar iki tų namų liko, supranti, kad kruiziniu laivu apiplaukti Horną – viena, o buriniu – visai kas kita, nes keliaujant namo jachta dar gali daug nutikti.“
Iš jachtos dienoraščio. Naglis Šulija
* * *
Jie atidavė duoklę Hornui: į vandenį nuleido „Laisvės“, kuri pirmoji apiplaukė pasaulį ir Horną, buvusio kapitono Igno Minioto dar Klaipėdoje įdėtą medinį kryžių – čia žuvusiems buriuotojams atminti, išbarstė gintarus ir atsidarė dar Australijos lietuvių dovanotą butelį prabangaus viskio „Johnnie Walker Blue Label“, žinoma, nepamiršdami nupilti ir Seniui.
O paskui prasidėjo! Gal Seniui viskio buvo per mažai, bet svetingai pasitikęs Hornas išlydėjo taip siausdamas, kad teko kelti pačią ryškiausią burę – raudoną stakselį. Ir net su tokia, kurią kai kurie paniekinamai vadina nosine, jachta skriejo iki 27 mazgų greičiu, o vėjas gūsiuose pasiekdavo ir pusšimtį mazgų.
Nevėmė gal tik penki iš dvylikos, bet kiekvienas neabejotinai būtų sutikęs dar kartą tai pakartoti – jūrligė nesugadino įgyvendintos svajonės apiplaukti Horną džiaugsmo.
* * *
„Orai šyla. Jau nebėra tos kiaurai smelkiančios drėgmės ir atšiauraus vėjo, laivo termometras jau rodo ne 8, kaip ties Hornu, o 18 laipsnių šilumos.
Tai nereiškia, kad „Ambersail“ denis virto paplūdimiu, nes vis dar debesuota bei vėjuota, tačiau tų sunkių raudonų neperšlampamų kostiumų, kurie taip gražiai atrodo nuotraukose, irgi nebereikia.
Iš šiaurės atkeliauja vis šiltesnis oras – nors skamba keistokai, iš tiesų čia yra taip – kuo toliau į šiaurę, tuo šilčiau.“
Iš jachtos dienoraščio. Naglis Šulija
* * *
„Prieš budėjimą mėginu pasnausti. Staiga kažkokia jėga priploja mane prie kajutės lubų ir, du kartus žiebus galva į kaimyno gulto rėmą, du kartus patyrus nesvarumo būklę, laivui smengant kažkur žemyn, tapo aišku, kad pamaina prasidėjo valanda anksčiau. Tiesiog dabar.
Lauke kaukia vėjas, girdėti, kaip „Ambersail“ šonus skalbia vanduo. Bumbt! Jei laivas turėtų oro pagalves, jos jau būtų išsiskleidusios. Automobiliai po tokių smūgių sušluojami metalo laužui. Mes – plaukiame. Sukilo visi 12 brolių, „Ambersail“ lakstančių.
Laivą mėtė, svaidė ir daužė, greitis šokinėjo nuo 13 iki 27 mazgų, per denį pylėsi vandens čiurkšlės ir ištisos bangos. Šitoje kebeknėje reikėjo nuleisti grotą – burių plotas buvo aiškiai per didelis.
Viršuje – riksmai, komandos, kojų trypimas, bangų smūgiai, pliaukšinčios burės ir virvių plakimasis. Apačioje – desperatiškas mėginimas gauti viena mėlyne mažiau.
Kiek jėgų reikėjo tam grotui nuleisti, geriausiai atspindi faktas, kad vėliau pora įgulos narių, net nenusirengę neperšlampamų kostiumų, virto pailsėti tiesiog ant grindų ar maišų su burėmis.
Taip gulėjo ne mažiau kaip pusantros valandos, kol vėl reikėjo kilti budėti.
Auštant vėjas rimo ir netrukus jachta liovėsi šokinėti kaip išprotėjęs bulius rodeo metu ir pradėjo plaukti ramiau bei lygiau.
Pagarbiu atstumu aplenkę kažkokias seklumas, pasukome į La Platos žiotis. Banga tapo pakenčiama. Tolumoje pasirodė Montevidėjo pašvaistė. Aistringas „Ambersail“ tango su La Platos ciklonu baigėsi.
Iš ryto audrą priminė tik išdžiaustyti neperšlampami drabužiai.“
Iš jachtos dienoraščio. Naglis Šulija
* * *
Beriso lietuvių bendruomenės „Nemunas“ pastatas išsiskiria iš kitų, stūksančių toje gatvėje.
Ne tik dėl milžiniško virš galvų pritaisyto plakato, kuriame lietuviškai ir ispaniškai užrašyta: „Laimingas šimtametis. Lietuvių draugija „Nemunas“, 1909–2009“.
Tarp pilkų, tarsi tyčia apdaužytų ir pagriuvusių, gatvės vienaukščių ir dviaukščių lietuvių draugijos pastatas mirga spalvomis.
Ant sienos – piešinys. Jame vyras virkdo armoniką, o prie verpimo ratelio sėdinti motina moko sūnų skaityti. Šalia pavaizduotas ir upelis, kurio viename krante geltonuoja rugiai, o kitame stūkso kapinės.
Į pastatą neskubėdami renkasi lietuviškais tautiniais drabužiais vilkintys įdegę tamsiaplaukiai, rudakiai vyrai ir moterys. Ant stalų tuoj suputoja alus ir vynas, pakvimpa empanadomis – į kibinus panašiomis argentinietiškomis bandelėmis su įvairiausiu įdaru.
Daug netrunka, ir nedidukė scena prisipildo šokėjų – gyvenime jau prakutusių ir visai mažyčių, gal tik neseniai išmokusių vaikščioti. Dauguma tų šokėjų nekalba lietuviškai, bet skelia klumpakojį, suktinį ar paprasčiausią ratelį.
Tvankioje scenoje prakaitas srūva upeliais. Stori klostuoti tautiniai drabužiai iš drobės ir lino jau permirkę kiaurai. Bet šokėjams tai – ne kliūtis. Nebūtų pietiečiai, kad ir turintys lietuviško kraujo!
Jau prabėgo visas šimtmetis, kai į Argentiną, ieškodama geresnio gyvenimo, patraukė pirmoji lietuvių karta. Tada dar net nebuvo laisvos Lietuvos ir tos kartos jau nebeliko. Bet lietuviškas tradicijas žemėje, kurioje saulė tokia kaitri, kad, rodos, svilina net smegenis, puoselėja išvykėlių vaikai, anūkai ir proanūkiai.
Tuos, kurie prieš šimtmetį Buenos Airėse trypčiojo prie Imigrantų vartų, pasitikdavusių visus išeivius iš kitų kraštų, pasivijo atplaukę vėliau. Kai kurie jų dar gyvi ir aplankyti atvykstančių kraštiečių prašo lauktuvių jiems atvežti juodos duonos ir silkės gabaliuką – prisiminimą apie tėvynę.
O tiems išeivių vaikams, kurie gimė ir augo tolimame krašte, užtenka ir pasakojimų apie egzotišką šalį Lietuvą, už Argentiną mažesnę kone pusšimtį kartų.
Dvilypėse Buenos Airėse, kuriose išsitenka ir milijonierių būstai, ir vargetų lūšnos, žmonės gatvėse šoka aistringąjį tango. Lietuvių bendruomenių, kurios Buenos Airėse yra net dvi, namuose – kepurinę.
Argentina – katalikiška šalis. O kartą per mėnesį Aveljanedos mieste emigrantų įkurtoje Aušros Vartų parapijoje, kurioje iš surinktų aukų pastatyta bažnyčia, lietuviai meldžiasi gimtąja kalba.
Tie keliolika vienodais marškinėliais vilkinčių vyrų, Beriso, o vėliau ir Buenos Airių prieplaukoje išskleidusių Lietuvos trispalvę bei Prezidento vėliavą, tamsiaakiams tamsiaplaukiams, bet lietuviais save vadinantiems, vietiniams buvo lyg stebuklas.
Močiutės juos stvarstė už rankų ir gaudė kiekvieną pasakojimą apie Lietuvą. Senukai maldavo atsiųsti elementorių anūkams, kad šie nepamirštų jiems tokios brangios lietuvių kalbos.
* * *
Nuo Buenos Airių iki Montevidėjo plaukiant La Plata – plačiausia Pietų Amerikos upe – horizonte su Urugvajaus sostinės daugiaaukščiais išryškėja Montevidėjo kalva.
Ant tos kalvos stovi ir lietuvių bendruomenės namai. Kuklūs, bet tvarkingi ir svetingi.
„Jei mes valgome ir jūs nenumirsite“, – traukdama iš kepsninės gabalą neaiškios mėsos, mirkteli pusamžė garbanė. Kas tai, ji taip ir nepasako, tik šypsosi.
Lauke ant stalų, kaip ir Argentinoje, akimirksniu rikiuojasi alaus ir vyno buteliai, o vienas kapitonų Linas Baublys kikena: „Jei gyvenčiau šituose kraštuose, turbūt – prasigerčiau.“
Lauke taip tvanku, kad net kvėpuoti nėra kuo, todėl nenuostabu, jog dangus pratrūksta tropikų liūtimi. Stalai žaibo greitumu nukraustomi ir veiksmas persikelia į salę.
Ant scenos – vėl šokėjai, nors šokti jie neplanavo. Bet apsigalvojo. Tos pačios polkos ir rateliai. Šokėjai šįsyk be tautinių drabužių, tačiau kai norisi šokti, tinka ir džinsai.
Tie žmonės augo visai kitoje kultūroje, bet lietuvybę taip brangina, kad į susitikimus su buriuotojais nešasi storiausias knygas, kuriose – jų šeimos istorija. Brangina taip, kad močiutės savo anūkams ir anūkėms ieško žmonų ir vyrų tik su lietuviškomis šaknimis.
* * *
„Keturiasdešimties mazgų vėjas į nosį nors kiek buriavusiam žmogui nėra naujiena. Tik visada žinai viena – malonu nebus, nes bus šlapia, pils, kažkas trūks, lūš, neišlaikys burė ar dar kokių eibių visų gerbiamas Senis iškrės.
Iš anksto žinojome, kad neišvengsime ties La Plata besiformuojančio ciklono. GRIB-as rodė, kad pūs 35 mazgų vėjas, vadinasi, galima tikėtis ir visų 50-ies, nes mūsų
GRIB-as neskaičiuoja škvalų.
Pasiruošėme. „Pasiėmėme“ trečią groto rifą, išsikėlėme mažąjį stakseliuką (J4), mažesnis už jį – tik oranžinis štorminukas.
22 valanda. Pažadino stakselio plakimas. Iš karto aišku: kažkas – ne taip. Po kelių minučių – trumpa Rolando komanda: „Visi ant denio. Visi, kas galite.“
Viskas aišku – prasidėjo. Vėjas į nosį siekia 40 mazgų. Lyja. Įspūdingi žaibai visai greta. Vaizdas hipnotizuojantis: pirmas – visiškai horizontalus, antras – voratinklio formos.
Vargais negalais, denį skalbiant sūriam Atlanto vandeniui, susirenkame stakselį ir sugrūdame į kajutę. Pusę pasaulio apkeliavęs ir nemažai saulės ragavęs audeklas neišlaikė.
Kokpite viskas taip, kaip tokiais atvejais ir būna: vienuolika susigūžusių žmogučių, skalbiamų senelio Atlanto. Simas vairuoja abiem rankomis stipriai suėmęs šturvalą. Čiurkšlės sūraus vandens visur: ausyse, nosyje, akyse, burnoje. Vėjas (iki 48 mazgų), besiplakantis grotas, bjauri banga.
Dar daugiau sūraus vandens ir – dvi nuo stiprių vandens čiurkšlių išsipūtusios liemenės. Nuo forštevenio skrodžiamos bangos horizontaliai lekiantys purslai. Dar žaibų, griaustinio trenksmo. Ir tamsa, kurioje šmėsčioja tik baltos bangų keteros.
Po trijų valandų vėjas pradėjo rimti, pragiedrėjo. Kabinome tik ciklono pakraščiuką. Baigėsi „visuotinė“ pamaina, kurioje visa įgula budėjo kartu. Petys į petį, kaip tikri draugai ir buriuotojai, jaučiantys pareigą, atsakomybę ir pagarbą jūrai.
Viskas buvo kaip įprastai: ir vėjas, ir sūrus vanduo, lendantis visur, kur tik gali, įprasta bjauri „skalbykla“, kaukiantis vėjas ir žaibai. Tačiau geriausia – ir kiek neįprasta, kai daugiausia laiko praleidi korporatyviame pasaulyje, – kai žinai, kad šalia tavęs vienuolika tikrų draugų, kuriais bet kada gali ir galėsi pasitikėti.“
Iš jachtos dienoraščio. Mantas Zalatorius
* * *
„Kelionėje praleidusi apie tris savaites ir nuo Ušuajos iki netoli San Paulo esančio Santoso uosto nuplaukusi 2 600 jūrmylių, jachta „Ambersail“ pasiekė Braziliją.
Skaičiuojama, kad Brazilijoje yra apie 200 tūkstančių lietuviškas šaknis turinčių žmonių. San Paule susibūrusi didžiausia šalyje lietuvių bendruomenė, kuri už didmiesčio esančioje gyvenvietėje „Lituanika“ labai šiltai priėmė iš Lietuvos atvykusius buriuotojus.
Kovo 11-osios išvakarėse buriuotojai Lietuvą ir „Tūkstantmečio odisėją“ pristatė akademinei Brazilijos visuomenei prestižiniame San Paulo universitete, kuriame paskaitas yra skaitę ir Valdas Adamkus bei George’as Bushas.“
Iš jachtos dienoraščio. Donatas Brimeris
* * *
Vladimiras Vysockis išmėginti draugus siūlė kalnuose, tačiau Rusijos bardas turbūt niekada neplaukė šėlstančiu Atlantu, kai stiprus vėjas žengus žingsnį bloškia atgal, o sūrus vanduo prausia ištisą parą.
Jis nestovėjo per naktį prie vairaračio, kai gėlo vandens paprašai ne atsigerti, o druskos išėstoms akims praskalauti. V. Vysockis turbūt niekada nebudėjo jachtoje iki paryčių, o paskui vis tiek nėjo miegoti, nes su vandenyne patikrintais bičiuliais norėjo pasitikti saulę.
Jis niekada neplaukė su tais, kurie kalbasi be žodžių arba tyli be įtampos. Su tais, kurie moka keiktis neįžeisdami. Tais, kurie nenusižemindami prašo pagalbos.
Jis neplaukė su vyrais degančiomis akimis, virpančiais iš jaudulio, nekantraujančiais pradėti eilines savo gyvenimo varžybas su vėjais, srovėmis, bangomis ir pačiais savimi.
Jis neplaukė su tais, kurie ne kartą nugalėjo save, bet lyg nusikaltę vaikiščiai kukliai nuleisdavo akis prieš kiekviename uoste juos pasitinkančius tautiečius.
