Tie vyrai su šūkiu „Vienas vardas – Lietuva“ penkiuose žemynuose, 19-oje šalių kvietė burtis lietuvių bendruomenes ir visiems vienu metu švęsti neeilinę savo šalies šventę.
Devynis mėnesius jachta „Ambersail“, kurioje plazdėjo ne tik trispalvė, bet ir kapitonams įteikta Lietuvos prezidento vėliava, skrodė pasaulio vandenynus.
Tai buvo 200 parų ant vandens, o iš viso – 274 dienos ir naktys. Jachta išmatavo 37 tūkst. jūrmylių (68,5 tūkst. km), aplankė penkis žemynus – Europą, Afriką, Australiją (su Okeanijos salynui priklausančia Naująja Zelandija), Pietų Ameriką ir Šiaurės Ameriką.
Tie 120 buriuotojų kelionėje aplink pasaulį ne tik vykdė misiją paskelbti tautoms ir tautiečiams apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tuometis Lietuvos vadovas Valdas Adamkus kapitonams įteikė 25 laiškus, skirtus lietuvių bendruomenėms visame pasaulyje.
Tie buriuotojai sutelkė po Žemę pasklidusius lietuvius, o mes tapome vienintelė tauta pasaulyje, kasmet tą pačią dieną tuo pat metu giedanti savo himną. Tad ir šiemet liepos 6-ąją 21 valandą vietos laiku jį giedos viso pasaulio lietuviai.
Tai buvo nuotykių ir įspūdžių kupina kelionė aplink pasaulį, nuspalvinta jaudinančių susitikimų su kituose kraštuose gyvenančiais lietuviais. Šią buriuotojų kelionę aprašė „Lietuvos ryto“ korespondentė Eglė Šilinskaitė-Puškorė. Pateikiame jos tekstų ištraukas iš „Tūkstantmečio odisėjos“ albumo.
* * *
III etapas RIAUMOJANČIOS PLATUMOS
Keiptaunas–Adelaidė. Kapitonas Tauras Rymonis. 2008 11 27–12 26. Nuplaukta 6 680 jūrmylių. Aplankyta Adelaidės lietuvių bendruomenė.
Mintis apiplaukti pasaulį kirba kiekvieno užkietėjusio buriuotojo galvoje. Save, įgulą ir jachtą gali patikrinti tik svetimose jūrose ir vandenynuose, nes Baltija, Kauno ir Kuršių marios išmaišytos skersai išilgai.
Kelionės aplink pasaulį planą pastaruosius ketverius metus dėliojo ir kapitonas Tauras Rymonis. Bet labiausiai erzino noras perplaukti Indijos vandenyną, apie kurį išklausytos visos istorijos ir perskaitytos visos legendos.
Galimybė išmėginti save kriokiančiose keturiasdešimtosiose pietų platumos lygiagretėse, kuriose nuolat siaučia uraganiniai vėjai, pasitaiko retai, todėl klausimas: „Koks kvailys plauks per Indijos vandenyną?“ nuskambėjo lyg iššūkis. Net nesvarstęs T. Rymonis pirštinę pakėlė.
* * *
Rimtas buriuotojas žino: plaukimas prasideda krante. Todėl ir trečiosios įgulos vyrai rengtis iššūkiams ėmė likus dar pusmečiui iki kelionės: be reguliarių susibėgimų aptarti, kas ką nuveikė ir ką dar reikėtų nuveikti, net gelbėjimosi operaciją baseine imitavo, kad vandenyne liktų kuo mažiau netikėtumų.
* * *
Iš Keiptauno juos išlydėjo būrelis lietuvių ir keturi banginiai. Krantas nutolo ilgam, todėl buvo apsčiai laiko apmąstymams.
„Naktis pasitaikė rami. Vakar pūtė ir bangos blaškė, o šiandien liko tik silpnas vėjas ir silpnas bangavimas.
Keistas ir visai nepažįstamas dangus, galybė žvaigždžių. Virš galvos – Oriono peteliškė, dešinėje – Pietų Kryžius, kuriuos supa dar kažkokie žvaigždynai. Mėnulis atrodo visai kaip ant turkiškų minaretų.
Keistas jausmas apima, kai budėdamas naktį žiūri į tą ryškų, pasakišką dangų. Jautiesi lyg būtum pasaulio atradėjas...
Kai užvakar pagavome didžiulį tuną, tempiamas prie borto jis švytėjo it koks nežemiškas povandeninis laivas. Bangose planktonas mirguliuoja. Oro ir vandens skaidrumas visai kitoks, žvaigždės ir tos grakščiai nusidriekusios iki pat vandens. Kitas pasaulis nei tas, kurį pažinome buriuodami Baltijos jūroje. Horizontas tuščias – nei švieselės, kuri patvirtintų įsitikinimą, kad gyvenimas kitur vis dėlto egzistuoja.
Išaušus jachta vėl pavirsta šiuolaikiniu buriniu aparatu, skirtu tam, kad per rekordiškai trumpą laiką įveiktų atstumus, kuriuos mūsų protėviai nugalėjo apgraibomis, neturėdami nei palydovų, nei mobiliųjų telefonų ir net, ko gera, tiksliai nežinodami, ar Žemė yra apvali.“
Iš jachtos dienoraščio. Romanas Borisovas
Jie į viską žiūrėjo itin rimtai. Kapitonas vanago žvilgsniu akylai sekė kiekvieną veiksmą jachtoje. Ribojo gėlą vandenį, skirtą praustis ir skalbti, nes nežinodamas, kas gali nutikti ilgoje kelionėje, taupė dyzelino atsargas ir gėlintuvą įjungdavo nedažnai.
Tik sykį – įpusėjus kelionei – akimis jie užčiuopė žemę. Daugelyje žemėlapių net nepažymėta Šv. Pauliaus sala atrodė lyg miražas. Toks ir liko, nes nebuvo galimybių priplaukti.
Stebėdami horizonte nykstantį šešėlį kai kas garsiai nusikeikė, kai kas – paslapčia atsiduso. Nelengva mėnesį ištverti laive, kuriame ne tik nusiprausti – net persirengti – be proto sunku.
„Bet niekas mūsų neįkišo į kalėjimą. Visi žinojo, kur eina, ir buvo tam nusiteikę. Susirinko nuo vaikystės drauge buriuojantys „diedai“, todėl krizėmis net nekvepėjo“, – patikino T. Rymonis.
Tie laiko ir audrų užgrūdinti keturiasdešimtmetį perkopę „diedai“ lyg kareiviai – minutės tikslumu – prisistatydavo į budėjimą, įdėmiai sekė orų prognozes ir stengėsi per daug nerizikuoti.
Kapitonas T. Rymonis gal ir adrenalino fanatikas, bet šalto proto niekada nepraranda. Indijos vandenynas labai aštrus, o be krantų plaukiant mėnesį yra užtektinai progų susiremti ir su vėjais, ir su bangomis, ir su srovėmis. Ši įgula tokių progų vengė, nes svarbiausia buvo ne išbandyti save, o laiku ir neapgadintą nuplukdyti jachtą į Australiją.
Tiesa, ne visas audras pavyko aplenkti.
„Įveikus pusę maršruto ir praplaukus Šv. Pauliaus salą, jachta pakliuvo į besiformuojančio ciklono centrą. Už mūsų migloje dar tolo sala, o priekyje ir šonuose kaupėsi audros debesys, kurie netrukus vakarėjantį dangų nušvietė žaibais.
Artėjant audrai apima dvilypiai jausmai: nerimas, ar pavyks susitvarkyti, ir laukimas, kokia Ji – audra – bus šį kartą.
Apie 20 mazgų vėjas buvo mums palankus, todėl nutarėme dar palaukti ir nerifuoti burių. Temstant iš debesų išlindo pilnatis, sužibo kelios žvaigždės ir horizonte slenkantys juodi debesys, retkarčiais perskrodžiami žaibų, atrodė dar pamėkliškiau.
Nepakartojamas vaizdas, kai jachta šniokšdama skrodžia mėnulio nušviestas bangų keteras.
Prieš vidurnaktį, baigiantis kapitoniškam budėjimui, mažiname burių plotą: rifuojame grotą ir keičiame stakselį. Netrukus iš tikrųjų „pūsteli“. Per minutę vėjo greitis pašoka 10 mazgų, o per pusvalandį pasiekia ir visus 40 mazgų.
Naktinį budėjimą iš manęs perima Algis ir vairo niekam neatiduoda 6 valandas! Antrą valandą nakties vėjui sustiprėjus iki 50 mazgų (ko, beje, prognozė nežadėjo) nuleidžiame stakselį ir maksimaliai mažiname grotą.
Vėjas jau kaukia ir sunku susikalbėti. Priekyje – dirbančiųjų ant bako – komandas turi pakartoti viduryje esantis įgulos narys.
Dangus prapliumpa ir lietaus lašai skaudžiai kerta per veidą. Audra pradeda rodyti savo charakterį. Tą naktį, kaip, manau, ir dauguma įgulos narių, nemiegojau, klausydamas įvairiausių nepakartojamų garsų: kaip audra kalbėjosi su laivu, kaip Ji kaukė ir draskėsi, o jis vaitojo ir girgždėjo.
Išaušo rytas ir mes vėl nuėjome budėti, žinodami, kad naktį prietaisai užfiksavo 63 mazgų vėjo greitį. Bangos buvo įspūdingos 7–8 metrų aukščio (kai kurie įgulos nariai mano, kad ir 12 metrų bangų pasitaikydavo). Tikri linksmieji kalneliai!
Vėjas nesilpo, mūsų kursas buvo palankus glisuoti – slysti nuo bangos – ką mes su malonumu ir darėme. Visus rekordus sumušė kapitonas Tauras, pasiekęs 30 mazgų greitį.
Tai, kas vyko aplink mus, sunkiai apsakoma: vandenynas putojo, bangų keteros lūžo, rimstant audrai tolumoje pasirodė ir banginių banda.
Jachta kildavo į bangą ir atsistodavo piestu tarsi arklys. Tada nebematydavai, kas laukia priekyje, kol staiga jachta stabtelėdavo, tarsi norėdama įkvėpti prieš nusileidimą, o tau pasirodydavo kitos bangos – baltomis viršūnėmis, kaip kalnų masyvai.
Akimirksniu jachta jau lekia žemyn, taškydama purslus ir įgydama vis didesnį greitį, kol, atsirėmusi į kitą bangą, nosimi per save permeta kelias tonas vandens ir – vėl pirmyn!“
Iš jachtos dienoraščio. Paulius Egidijus Kovas
Jei tai būtų varžybos, kapitonas T. Rymonis tikriausiai būtų pasidavęs azartui susiremti su stichija. Būtų nerifavęs burių ir sumušinėjęs greičio rekordus. Bet adrenalino jis neieškojo.
Tai, kad jachta tokioje audroje gali „atsigulti“, negąsdino nė vieno, bet patirtis kuždėjo – „atsigulus“ dažnai kas nors įvyksta: plyšta burės, lūžta stiebai, per bortą skraido nepririšti daiktai. Tokie įvykiai gaišina, o laukiantys krante jau nekantravo.
* * *
Lipdamas į laivą, kapitonas T. Rymonis labiausiai baiminosi rutinos. Nesikeičianti kasdienybė, sunkios sąlygos, kai net dantų valymas virsta žygdarbiu, tie patys veidai, pasakojantys tas pačias istorijas, nuolatinis miego stygius iš pusiausvyros išveda net pačius tvirčiausius.
„Kai sunku, prasideda šeimų ilgesys ir atsiranda visokių kitokių sentimentų. Prisiklausęs aš daug, kaip žmonės „sudurniuoja“. Ačiū Dievui, mums to nebuvo“, – jau viskam pasibaigus ištarė T. Rymonis.
Į kelionę jis įsidėjo Viktoro Emilio Franklio „Žmogus ieško prasmės“ – knygą apie tikrai blogą gyvenimą, todėl gyvenimas jachtoje nebeatrodė toks nykus.
Kai kam – net visai mielas. Kai Algis Patašius, įsispraudęs kampe su knyga, imdavo kikenti ir kiti paprašydavo paskaityti gyvojo klasiko Juozo Erlicko išminties.
Kai Romanas Borisovas norėdavo pabūti vienas, griebdavo pieštuką ir popieriuje bandė atkartoti tai, ką matė aplinkui. Kiekvienas savaip stumdavo laiką: kas skaitydamas, kas žaisdamas kompiuteriu ar žiūrėdamas filmus.
„Per miegus girdžiu minint mano vardą: „Romai, Romai...“ Pabundu nuo prisilietimo. Girdžiu klausia: „Ar kiaušinių valgysi?“
Pradedu susigaudyti... Taigi aš – ne namie. Po kojomis penki kilometrai vandens, o iki mūsų tikslo – dar penki šimtai jūrmylių.
Laive tvyro normalus vyriškas „bardakas“: švarios kojinės kabo šalia neplautų, batai kartais būna padėti ant sūrio... Kai kvapų skalė tokia įvairi, tai tampa ne taip svarbu.
Svarbu, kad per keturias savaites niekas nesusirgo, neapsinuodijo, niekam nieko nepritrūko. Neprireikė nei tramdomųjų marškinių, nei „šotinės“ rankenos.
Sveiki ir apšepę artėjame prie Australijos krantų. Tuo ir baigiu – kiaušiniai šąla.“
Iš jachtos dienoraščio. Romanas Borisovas
P. S. „Nereikia sirgti didybės manija ir viskas savaime bus gerai. Jei sako: „Romai“, tai dar nereiškia, kad tave kviečia valyti tualeto.“
* * *
Laive bekraščiame vandenyne jie turėjo net Kalėdų eglę – padarytą iš šiukšlių maišų ir nusagstytą saldainiais. Jachtoje jie suvalgė ir Kūčių pusryčius. O kitą vakarą – lyg kalėdinis stebuklas – horizonte pasirodė žemė. Australija. Po mėnesio plaukimo kojos vėl pajuto tvirtą pagrindą.
„Iš kur tas liūdesys? Ar tai ne dėl artėjančio išsiskyrimo su mėnesį mūsų namais buvusia jachta „Ambersail“ – mūsų tvirtove, mūsų likimų ir svajonių ponia?
Jachta buvo mūsų motina ir mylimoji, ji atsilygindavo mums už pagarbą ir baudė už kvailumą. Ji sergėjo mus tą štormo naktį ir dieną, kai likome akis į akį su vandenyne siautėjančiu vėju, kai privalėjome išlikti.
Kai nuo artimiausio žemyno esi per kelis tūkstančius mylių, supranti, kad dabar tik tu pats valdai savo likimą. Tą naktį buvo svarbus kiekvienas veiksmas, kiekvienas judesys. Baimei ir sutrikimui nebuvo vietos.
Neturime bijoti vandenynų, į kuriuos neriame savo valia. Tokiomis valandomis viskas, kas vyksta jachtoje, yra svarbiausia kiekvieno mūsų gyvenime. Supranti, kad esi atsakingas: už save, draugus, už tuos, kurie tęs mūsų pradėtą kelionę.
Kapitono Tauro šaltakraujiškumas raminamai veikė visus: „Viską gerai apgalvokime, neskubėkime.“ Nepakartojamasis Linkus, paskirstęs vaidmenis, su milžino jėga ir akrobato vikrumu atlikinėjo tai, ką paprastai darytų keli vyrai. Ramiai, apgalvotai dirbo Virgis.
Skriejančioje, pursluose nardančioje jachtoje, Paulius priminė karo reporterį, pasikišusį po skvernu kamerą, šokinėjantį už ko nors įsitverti, apšaudomą galingų vandens pliūpsnių.
Tai – jau praeitis. Nė vieno rando atminčiai, jokio jachtos pažeidimo. Jėga! Vienybėje, darnoje.
Ar per tą mėnesį pažinome savo galimybių ribas? Kažin... Gal dėl to sielon ir beldžiasi liūdesys? Gal esame kaip tie alpinistai, užkopę į vieną viršūnę ir besidairą į aukštesnes?
Apie ką svajosime po šio plaukimo? „Apiplaukti pasaulį – realizuoti svajonę“, – rašė Rolandas. Iš kur žinojai, kad ši svajonė neduos ramybės ne tik tau?“
Iš jachtos dienoraščio. Algis Patašius
* * *
Išeivijos lietuviai turi savo istorijas. Kiekviena jų skirtinga ir savaip skaudi. Gal dėl to ir kapitonui T. Rymoniui, Adelaidės lietuviams perskaičiusiam Prezidento laišką, kažkuriuo metu suvirpėjo širdis.
Sakoma, kad Kalėdos – magiškas metas. Tada pildosi svajonės, o kasdienybę nuspalvina stebuklai. Lyg mostelėjus burtų lazdele – tarsi kas viršuje būtų žinojęs, kaip jau norisi išlipti į krantą – „Ambersail“ Adelaidėje prisišvartavo būtent tada, kai bažnyčiose skambėjo Kristų šlovinančios giesmės.
Australijos muitininkams, garsėjantiems savo griežtumu visame pasaulyje, lietuviai iš kito pasaulio krašto padarė tokį įspūdį, kad išlydėdami – gal pirmą kartą per savo karjerą – jie padovanojo butelį garsiojo australų romo „Bundaberg“.
Australijoje neseniai buvo prasidėjusi vasara, todėl apie sniegą niekas net negalvojo. Užtat buvo kitas stebuklas – jaukios Kalėdos tarp kalbančiųjų lietuviškai. O šiuos užbūrė jau du vandenynus perplaukusi Prezidento vėliava ir tik jiems skirtas laiškas.
