Seimo pirmininko V.Pranckiečio siūloma rezoliucija, aukštinanti Lietuvos ir Lenkijos uniją jos 450-ųjų metinių proga, turbūt užstrigs vien tiems A.Šapokos istorinių vaizdinių užkerėtiems lietuviams, kuriems 1569 metų Liublino aktas – tiktai tautinė katastrofa.
Šios Seimo rezoliucijos tikslas, žinoma, kilnus – pasiųsti Lenkijai signalą, kad Lietuva, remdamasi istorine bendryste, ir šiais laikais nori stiprinti valstybių ryšius.
Lenkai didžiuojasi savo istorija, vadinasi, mūsų bendros valstybės aukštinimas paglostys jų politikų savimeilę, bet gali pakurstyti ir dalies lietuvių antilenkišką burbuliavimą, o tai nepadės spręsti nei lenkų pavardžių rašybos, nei kitų dvišalius santykius gadinančių tautinių problemų.
Tačiau Liublino uniją garbstanti rezoliucija – tik nekaltas istorinis gestas, o konservatorių L.Kasčiūno, A.Ažubalio ir P.Saudargo Seime įregistruota rezoliucija, aukštinanti 1941-ųjų birželio 23-iosios sukilimą, gali tapti tarptautine bomba, jei į šį dokumentą atkreips dėmesį žydų organizacijos.
Kaltinimai holokausto aukų paniekinimu garantuoti.
Nesunku suprasti, kam šiems trims konservatoriams prireikė prisiminti Birželio sukilimą, – jie politiškai orientuoti į radikaliai tautiškai nusiteikusius rinkėjus, kurie nenori pastebėti jokių juodų dėmių Lietuvos istorijoje ir nusiteikę klausytis tik patriotinių legendų.
Bet Seimui pritarti šiai rezoliucijai būtų per daug rizikinga, nes ji gali sukelti ir tarptautinių pasekmių, ir supriešinti Lietuvos piliečius.
Rezoliucijos autoriai ragina birželio 23-iąją net gretinti su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja kaip datą, bylojančią apie nepalaužiamą lietuvių tautos ryžtą kovoti už savo nepriklausomą valstybę. Tik ar neperlenkiama lazda?
Be abejo, savo gyvybe rizikavę sukilėliai galėjo būti vedami kuo kilniausių troškimų, bet nevalia pamiršti, kad tomis pačiomis dienomis prasidėjo ir žydų žudynės Lietuvoje, o jas – noromis ar nenoromis – paskatino sukilimą rengęs K.Škirpos vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF).
Kad ir ką sakytų istorijos balintojai, 1941-ųjų kovo 24 dienos LAF sukilimo rengimo dokumentas „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“ yra atvirai antisemitinis.
Ten rašoma: „Labai svarbu šia proga atsikratyti ir nuo žydų. Todėl reikia krašte sudaryti tokią tvankią prieš žydus atmosferą, kad nei vienas žydas nedrįstų ir minties prileisti, jog naujoje Lietuvoje jis dar galėtų turėti bent minimalių teisių ir bendrai pragyvenimo galimybių.
Tikslas – priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos drauge su raudonaisiais rusais. Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, juo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti.“
Gal antisemitizmu LAF norėjo pelnyti nacistinės Vokietijos palankumą jų siekiams atkurti Lietuvos nepriklausomybę, bet žinant, kad buvo išžudyta beveik visa 200 tūkst. mūsų šalies žydų bendruomenė, neįmanoma užmerkti akių ir nematyti sukilimo rengėjų pareiškimų.
Juo labiau kad žodžius lydėjo pasibaisėtini veiksmai – LAF suformuoto Tautinio darbo apsaugos bataliono kariai, tarp kurių buvo nemažai sukilimo dalyvių, pirmieji dalyvavo žydų žudynėse. Liepos 4-ąją ir 6-ąją VII Kauno forte jie sušaudė apie 3 tūkst. žydų. Pasak amžininkų, kelias dešimtis vietinių žudikų lydėdavo vos vienas kitas vokietis.
Turbūt negalima kaltinti nei viso LAF, nei sukilėlių sudarytos Laikinosios vyriausybės dėl žydų žudynių. Dabartiniais laikais sunku ir suvokti, kokiomis sąlygomis teko veikti Birželio sukilimo vadovams ir dalyviams.
Vis dėlto ar ne amoralu statyti jiems paminklą nepastebint, kad po jo postamentu – išžudytų bendrapiliečių žydų kaulai?
Politikai galėtų padaryti paslaugą Lietuvai – nemaišyti pagaliu prieštaringos istorijos tirščių ir palikti istorikams aiškintis, kas buvo didvyris, o kas – budelis ir jo auka.
