Šią tradiciją prieš 10 metų pradėjo Lietuvos buriuotojai. 2009-aisiais Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dienos išvakarėse greita sportinė jachta „Ambersail“ apiplaukusi pasaulį grįžo į Klaipėdos kruizinių laivų terminalą – ten, kur prieš devynis mėnesius pradėjo kelionę, kupiną nuotykių ir jaudinančių susitikimų su tautiečiais.
Grąžinę tuomečiam šalies vadovui Valdui Adamkui jo vėliavą, „Tūkstantmečio odisėjos“ buriuotojai visos Žemės lietuvius pakvietė sugiedoti „Tautišką giesmę“ ir garsiai sau bei kitoms tautoms paskelbti, kad Lietuvos vardui – jau tūkstantis metų.
Šio projekto siela, Komunikacijos agentūros vadovas ir užkietėjęs buriuotojas 50 metų Raimundas Daubaras prisipažįsta: prieš dešimt metų širdyje kirbėjo nerimas, ar išties pavyks sutelkti lietuvius, o šis projektas turėjo būti vienkartinis. Tačiau paakintas pasaulyje pasklidusių lietuvių, R.Daubaras ir jo komanda metai po metų vis kvietė burtis ir drauge giedoti „Tautišką giesmę“.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte per tuos dešimt metų, kviesdamas lietuvius drauge giedoti „Tautiškos giesmės“? – paklausiau R.Daubaro.
– Plaukdami aplink pasaulį supratome, kad pasaulio lietuviai „Tautišką giesmę“ gieda kitaip nei mes, gyvenantieji Lietuvoje. „Tautiška giesmė“ – išvykusiųjų širdyse.
Pas mus himno giedojimas buvo lyg ritualas reikšmingomis valstybės progomis. Bet giesmė nebuvo žmonėse. Kai giedoti drauge kvietėme pirmąsyk, didžiausias iššūkis buvo sutelkti ne pasaulio, o Lietuvos lietuvius. Tai pavyko, nes tyrimai parodė, kad „Tautišką giesmę“ tada giedojo per 50 proc. Lietuvos piliečių.
Manėme, kad bendras himno giedojimas bus vienkartinis. Tas mūsų projektas 2009 metais buvo skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui, o baigėsi itin prasmingu renginiu – pasaulio lietuviams vienu metu giedant „Tautišką giesmę“.
2010 m. neplanavome naujo renginio, bet pradėjo plaukti pasaulio lietuvių užklausos, ar šiemet irgi giedosime himną. Ir tuomet mes per tris savaites vėl viską išjudinome – susisiekėme su kitomis lietuvių bendruomenėmis, pakvietėme lietuvius Lietuvoje ir spontaniškas giedojimas vėl įvyko.
Tik tuomet pagaliau supratome, kokia jėga yra šis „Tautiškos giesmės“ giedojimas. 2011 m. to vėl rimtais ėmėmės – tai buvo Europos krepšinio čempionate savo šalyje žaidžiančiai Lietuvos rinktinei skirtas giedojimas. Ir taip kasmet vis pakviesdavome giedoti himno.
Iššūkių turėjome visada – vienais metais reikėdavo įdėti daugiau pastangų Lietuvoje, kitais – labiau pasistengti bendraujant su pasaulio lietuvių bendruomenėmis.
Švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį pernai mes sakėme, kad lietuvių pasaulyje tikrai yra daugiau nei 3 milijonai. Išsikėlėme tikslą pakviesti 4 milijonus lietuvių giedoti „Tautišką giesmę“ ir pasakyti, kad Lietuva – ten, kur yra bent vienas lietuvis. Tikiu, kad po to giedojimo kiekvieno mūsų širdyje Lietuva tapo didesnė.
Jau net politikai pradėjo naudoti šią mūsų paskleistą žinią, kad Lietuva ten, kur lietuviai. Tad manyčiau, kad svarbiausia, ką mes padarėme – ne tik sukvietėme giedoti ir taip parodyti pagarbą savo šaliai, bet ir sujungėme pasaulio lietuvius nematomais saitais.
– Apklausos rodo, kad „Tautiškos giesmės“ giedojimą liepos 6-ąją lietuviai vertina kaip vieną labiausiai svarbias šaliai datas įprasminančių renginių. Ar jį rengdami sulaukėte valstybės paramos?
– Pradžioje mus morališkai parėmė tuometis prezidentas Valdas Adamkus. Jis patikėjo mumis, buriuotojais, ir visus tuos metus jautėme prezidentūros paramą – ir tuomet, kai V.Adamkų pakeitė Dalia Grybauskaitė.
Bet su didžiausiu iššūkiu susidūrėme prašydami bent dalinio valstybės finansavimo. Mes visada buvome prašytojai, nors ir Vyriausybė, ir apskritai valstybė matė šiame mūsų renginyje prasmę ir didžiulę galimybę turėti ryšį su pasaulio lietuviais, o ne tik deklaruoti, kad toks yra.
Dėl finansavimo per šį dešimtmetį mažai kas pasikeitė. Pirmaisiais metais ir vėliau viską darėme rėmėjų ir net asmeninėmis lėšomis. Pastaruosius kelerius metus jau gauname šiokį tokį finansavimą iš valstybės, bet jis yra menkas, palyginti su tuo, ką darome.
Šiemet Seimas paskelbė, kad liepos 6-oji – ne tik Valstybės ir Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, bet ir „Tautiškos giesmės“ diena, tad tikiuosi, kad valstybės požiūris pasikeis ir ji supras, ką sukūrė tauta ir, kad tai reikia saugoti, puoselėti ir plėtoti. Nes šis giedojimas – didelis turtas.
– Kam jums reikalingi pinigai, jei „Tautiškos giesmės“ giedojimas liepos 6-ąją jau tapo tradicija?
– Yra trys sritys, kurias turime finansuoti. Pirmiausia – centrinis renginys, kuriame duodamas tonas „Tautiškai giesmei“ aplink pasaulį.
Antra – komunikacija. Juk reikia pagaminti vaizdo klipus, plakatus, skleisti informaciją socialiniuose tinkluose. Nors himno giedojimas tapo tradicija, vis dėlto būtina kasmet apie ją priminti.
Trečia – projekto valdymas.
Žinoma, daug kur gali išsiversti su savanoriais, bet nors keli profesionalai vis tiek privalo dirbti.
Kasmet sulaukiame paramos iš įvairių visuomeninių organizacijų. Kai kur dirbti tapo lengviau. Pavyzdžiui, 2010-2011 metais labai daug dirbome su savivaldybėmis, kvietėme jas organizuoti renginius kiekviename rajone, kaimelyje. Vėliau pastebėjome, kad mums nebereikia dirbti su savivaldybėmis, nes jos atsakydavo ir taip žinančios, kad liepos 6-ąją pakvies miestelėnus giedoti.
Į mūsų akciją itin gražiai įsiliejo Lietuvos šaulių sąjunga. Šauliai klausė: „Saviškius sukviesime giedoti. Kuo dar galime padėti?“ Prie mūsų prisidėjo skautai. Kažkuriais metais bendradarbiavome su kurčnebyliais – himnas buvo giedamas ir gestais.
Giedančiųjų „Tautišką giesmę“ – vis daugiau. Pernai atliktas Vyriausybės tyrimas parodė, kad 80 proc. apklaustųjų pasakė, jog „Tautiškos giesmės“ giedojimas liepos 6-ąją jiems buvo labiausiai įsiminęs Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventės renginys. Tad, galima sakyti, kad bent 80 proc. lietuvių žino, ką veiks liepos 6 dieną 21 valandą, – giedos „Tautišką giesmę“.
Ši tradicija jau gyvena žmonėse. Laužas dega ir reikia jį tik pakurstyti, kad toliau liepsnotų.
– Kokio masto dabar ši iniciatyva? Kurių pasaulio kraštų lietuvių bendruomenės aktyviausios?
– Šiemet švenčiame tradicijos dešimtmetį, tad tas pasaulio lietuvių bendruomenes, su kuriomis įvairiuose kraštuose susitikome plaukdami aplink pasaulį, pakvietėme giedoti ten pat, kur švartavosi „Ambersail“ jachta. Arba bent jau atsiųsti mums iš ten linkėjimą.
Tos bendruomenės palaiko šią iniciatyvą – Pietų Amerikos, Pietų Afrikos Respublikos, Australijos, Europos lietuviai jau atsiuntė linkėjimų. Visi prisimena mūsų kelionę jachta. Labai smagu sugretinti vaizdus tuose kraštuose prieš dešimtmetį ir dabar.
Smagu, kad pasaulio lietuvių bendruomenės „Tautiškos giesmės“ giedojime mato prasmę. Jos pasakoja, kad ši šventė kitokia nei vasario 16-oji ar kovo 11-oji, kurias tos bendruomenės irgi švenčia. Į šias šventes paprastai renkasi aktyviausi bendruomenės nariai, o giedoti „Tautiškos giesmės“ atvyksta ir renginiuose dar nematytų lietuvių. Kai kurie jų sėdi vežimėliuose, prisideda jaunimo.
„Tautiškos giesmės“ giedojimas – ne tik priežastis visiems susiburti. Tai – ir gera proga pabendrauti ilgiau.
– Ar išties esame vienintelė tauta, kurios himnas kartą per metus apskrieja visą Žemę?
– Mūsų žiniomis, kol kas – taip. Bent jau daugiau negirdėjome apie tokią iniciatyvą. Tiesa, kai sausį buvome susitikę su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu, šis minėjo, kad per susitikimą su Lenkijos vadovais girdėjo, jog ir lenkai rengėsi giedoti savo šalies himną. Tik nežinau, ar vien Lenkijoje, ar visame pasaulyje.
– Kaip pažadinti tautinius jausmus, jei istorija rodo, kad susitelkiame tik tada, kai su kuo nors kariaujame?
– Išties labiausiai vienija nelaimės. Sutelkti džiaugsmui – sunkus darbas. Bet tikiu, kad kiekvienas lietuvis giliai širdyje didžiuojasi čia gimęs, todėl reikia tik emocijos, kuri tuos jausmus uždegtų.
Jachta „Ambersail“ plaukdami aplink pasaulį buriuotojai matė, kad ne tiek daug kraštų gali pasigirti tokia istorija kaip lietuviai ir kaip mus gerbia jaunesnės tautos. Juk tąsyk „Tūkstantmečio odisėją“ rengėme tam, kad pasauliui praneštumėme apie tai, kad Lietuvos vardui – jau tūkstantis metų. Be to, norėjome pakviesti po Žemę išsibarsčiusius lietuvius šią šventę švęsti visiems drauge.
Tad kodėl mums nebūti išdidiems, kai per karus, genocidus, trėmimus išsaugojome savo tautiškumą, ir kodėl visam pasauliui apie tai garsiai ir džiugiai nepareikšti?
– Kodėl vienytis pasiūlėte būtent taip – giedant „Tautišką giesmę“?
– Kai 2008 metais per šalies buriuotojų sąjungos suvažiavimą kilo idėja surengti tūkstantmečio žygį, viską reikėjo daryti žaibiškai, nes kelionės aplink pasaulį mažesnėmis jachtomis trunka metus ir ilgiau. Tiek neturėjome.
Drauge rengti tokį projektą pasiūliau dviem užkietėjusiems buriuotojams Simonui Steponavičiui ir Pauliui Kovui, kurie ir buriuodami, ir gyvenime yra absoliučiai skirtingi žmonės.
Vienas daro čia ir dabar, kitas – viską itin pasveria, bet abu pasakė: „Darome.“
Nusipirkome sportinę jachtą, kokios mūsų šalyje dar nebuvo, ir viskas įsisuko.
Tačiau 2008 m. spalį jachtai leidžiantis į žygį aplink pasaulį turėjome tiktai prezidento Valdo Adamkaus vėliavą ir laiškus bendruomenėms drauge švęsti Lietuvos vardo tūkstantmetį.
Išplaukėme su idėja, kad reikėtų bandyti suburti pasaulio lietuvius emociniam iššūkiui.
Mintis apie Lietuvos himną kilo apkeliavus pusę pasaulio, kai susitikome su seniausiomis lietuvių bendruomenėmis – Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Lotynų Amerikoje. Ten pajutome, kad „Tautišką giesmę“ išeiviai gieda visai kitaip negu mes. Jie tai daro daug emocingiau ir jautriau.
– Tautos suvienijimas – tai verslas, didybės manija, savęs įprasminimas? Kam to reikėjo jums?
– Niekada neturėjau minčių suvienyti tautą ir būti jos lyderis. Bet jeigu priaugi iki tokios ribos, kad turi šeimą, draugų, verslą, kitų materialinių, dvasinių dalykų ir ką nors gali duoti visuomenei – tau tai didžiulis gėris.
Nenoriu sakyti, kad tai – gyvenimo prasmė. Bet galimybė turėti ką nors daugiau nei šeima, geras automobilis, jachta ar laisvalaikis suteikia dvasinio džiugesio.
Tai, ką duodi žmonėms, nėra labdara ar parama. Tai yra tai, ko jie dar nečiupinėjo.
Kai su „Ambersail“ apiplaukėme Horno ragą – mitais apipintą Čilei priklausantį kyšulį – pagalvojau, kad kiekvienas žmogus turi savo Horną.
Vieni net nežino, kad toks yra. Kiti žino jo pavadinimą, bet bijo jį surasti ar bandyti pasiekti. Treti, žinodami, kas tas Hornas, sako – plauksiu arba ne. Pamaniau: o kas mano Hornas? Tiesą sakant – dar nežinau, kas jis.
