Vis dėlto pranešime įvardijama daug svarbių ir net jaudinančių pasiekimų. Savaime suprantama, ne be valstybės vadovės griežtos rankos.
Tiek to, metiniai prezidentų pranešimai yra labiau archyvinė medžiaga ateities istorikams, o ne įkvepiantis dokumentas, politinės patirties liudijimas, naudingas naujai politikų kartai. Tiesa, kai kurie ryškesni Vakarų Europos veikėjai, nulipdami nuo politinės scenos, tokių išmintingų apibendrinimų ar įžvalgų ateičiai yra palikę.
Deja, prezidentės pranešimas su šiam žanrui nelabai tinkančiomis „špilkomis“ dabartinei valdžiai netempia iki epochinio Lietuvos mastu dokumento. O gal aš, mūsų politiniais procesais suinteresuotas asmuo ir šališkai vertinantis kai kuriuos D.Grybauskaitės sprendimus, neįžvelgiu pranešime paslėptų gilių minčių?
Prezidentas V.Adamkus, paprašytas pakomentuoti pranešimą, pasiūlė dešimties metų D.Grybauskaitės vadovavimą valstybei ir paties laikotarpio reikšmės Lietuvos istorijai vertinimą atidėti 50 metų. Suprantu, ką žmogus, atvedęs Lietuvą į euroatlantinę bendriją, nori pasakyti. Tik gaila, kad tokiame vertinime jau nebeteks dalyvauti.
Nebijokime pafantazuoti: ką dabartinis darželinukas, pradėjęs rašyti postmodernistinę Lietuvos istoriją, po 50 metų pasakytų apie D.Grybauskaitės dešimtmetį? Gal skambėtų maždaug taip. Pirmoji moteris Lietuvos prezidentė. Tais laikais tai buvo madinga.
Tęsė ankstesnių Lietuvos vadovų pradėtą šalies integraciją į Europos Sąjungą. Rūpinosi Lietuvos energetine nepriklausomybe nuo Rusijos, nors prezidentės asmeniškai globojamą SGD terminalą-laivą, pavadintą simboliškai „Independence“, vėliau perpirko tie patys rusai. Nepaisydama prasidėjusios trinties tarp ES narių dėl sankcijų Rusijai, o tai turėjo įtakos pagaliau skilti ES į dvi dalis, D.Grybauskaitė nuosekliai palaikė griežto kalbėjimo su Rusija liniją. Tiesa, dabartinis Kremlius, atnaujinęs su JAV beveik visas strategines sutartis ir pateikęs naują Rusijos integracijos į ES projektą, į D.Grybauskaitės inicijuotą Lietuvos ir Rusijos santykių „šaltojo karo“ laikotarpį žiūri atlaidžiai.
Visai neblogas galimas vertinimas. Kiek yra valstybių vadovų, kurių net pavardžių niekas neatsimena. O gal Lietuvos politinėje padangėje, kol mažylis pradės rašyti istoriją, dar nušvis koks nors politinis genijus? Iki to meto bus mažiausiai penki prezidentai.
Bet gana fantazuoti, grįžkime į realybę. Sudomino V.Landsbergio komentaras. Kaip ir daugeliu atvejų, profesoriui rūpi, ar Europa vis dar turi stuburą Rusijos atžvilgiu. D.Grybauskaitės poziciją užsienio politikos klausimais jis vertina kaip to stipraus ir tiesaus stuburo palaikytoją. Vertina su užuomina išrinktajam prezidentui G.Nausėdai.
„O Europa jau kapituliuoja prieš agresorių. Gal jau nereikia sankcijų dėl agresijos? Kaip nors darykim versliuką toliau, – ironizuoja V.Landsbergis. – Žmonės pavargsta nuo konfrontacijos. O agresorius sėdi ir laukia, kol jūs pavargsite ir prisitaikysite atsisakydami savo įsitikinimų laisvės... ir Lietuvai su naujuoju prezidentu čia bus didžiausias išmėginimas – ar Lietuva bus prisitaikėlių būryje?“
Net neabejoju, jog G.Nausėda aiškiai supranta D.Grybauskaitės ir V.Landsbergio siunčiamas žinutes. Nelengvas bus naujojo prezidento retorikos ir veiksmų dėl santykių su Rusija kelias. Ekspertai radarai, sėdintys konservatorių gretose, bei apžvalgininkai, palaikantys „stipraus stuburo“ koncepciją, atidžiai klausysis kiekvieno žodžio.
Galbūt dėl to, paprašytas pakomentuoti D.Grybauskaitės metinį pranešimą, G.Nausėda pasirinko aptakų atsakymą: pranešime pasigedo reakcijos į Europos Komisijos įspėjimą Lietuvai dėl netikusios socialinės politikos.
Kartu tai ir subtilus D.Grybauskaitės dešimtmečio vidaus politikos įvertinimas, nes prezidentė taip pat gyventojų akyse už tai atsakinga. Žinoma, visas bėdas galima suversti ant Vyriausybės, o tai, beje, atsakinėjant į neparankius klausimus iš prezidentės lūpų dažniausiai ir buvo girdima.
Šiomis dienomis atkreipiau dėmesį ir į kitą tekstą, kuriame aptariama Europos Komisijos Lietuvai atsiųsta rekomendacija. Europarlamentaras A.Kubilius paskelbė straipsnį reikšmingu pavadinimu „Ar Europos Sąjunga privers Lietuvą keistis?“
Lietuvos ekonomikos augimas, autoriaus nuomone, nuosekliai lėtėja, nes „baigia išsisemti stangrumo jėga savaiminio spartaus augimo spyruoklės, kuri tempė Lietuvą į viršų po to, kai Lietuva 2004 m. įstojo į ES“. A.Kubiliaus prognozės liūdnos, nes, anot jo, prasideda ilgalaikė ekonominė stagnacija.
Trumpai drūtai – aptingome ir „rūpinamės nebe tolesnėmis transformacijomis (pradėtomis iškart po nepriklausomybės atkūrimo. – Aut.), o tik tuo, kaip ir toliau su ES pagalba subsidijuoti savo netransformuotą ūkį“.
Mintys – ne naujos, apie katino dienas ES išlaikytinių krepšelyje kalbama ir rašoma seniai, bet klausimas kitas: kodėl nebuvo daroma kitaip, nelaukiant stagnacijos? Ar būdamas premjeras A.Kubilius aptarinėjo šią artėjančią grėsmę su D.Grybauskaite, kuri prezidentavimo pradžioje kėlė žmonėms įspūdį, jog labai gerai susigaudo ekonomikoje? A.Kubilius nekomentuoja metinio pranešimo, bet aktualus straipsnis yra ir dešimtmečio įvertinimas. Ir net iš dalies savikritiškas.
Girdėjau anekdotą apie D.Grybauskaitę. Jai sako: greitai ES parama baigsis. Atsakymas: bet juk dar moka. Kadangi pranešime D.Grybauskaitė padėkojo ir kritikams, kitų anekdotų nebepasakosiu.
