Tarkim, kai kurie mokytojai nešasi adrenalino, švirkštų ir spirito. Tam atvejui, jei vaikui įgeltų koks gyvis. Ir nerimauja, mat toli gražu ne kiekvienas ugdytinis skiepytas nuo erkinio encefalito.
Lrytas.lt dalijasi klaipėdiečio mokytojo ir rašytojo Mindaugo Jono Urbono pasvarstymais apie pailgintus mokslo metus ir Lietuvą užklupusius karščius.
„IŠ SAVO KASDIENYBĖS (APIE KARŠTĮ VARDAN MOKINIŲ REZULTATŲ)
Grįžau per kaitrą iš mokyklos šlapiais šonais, riebaluota kakta ir šlapiu užpakaliu. Eidamas galvojau apie gana chamišką dabartinio švietimo ministro A. Monkevičiaus vakar per TV3 reportažą pasakytus žodžius apie mokslų metų ilginimą, o tiksliau – jo patarimus. Ne mokiniai alpsta, bet mokytojai, ypač vyresnio amžiaus, kurie turi antsvorio ar širdies problemų... Aišku, ir mokiniai skundžiasi, nesusikaupia, ignoruoja pamoką. Bet!
Prisiminkime Jurgitą Petrauskienę! Legendinė misijų-vizijų-erezijų-iššūkių ministrė, bet... Deja, ji buvo kas tik norite, tačiau ne Švietimo ministrė. Šios moters viena iš eretinių vizijų (kažkodėl be diskusijų ir apgalvotų pereinamųjų etapų žaibiškai įgyvendinta!) buvo prailginti mokslo metus, kad tėveliai galėtų ramiai dirbti, o mokytojai „(pa)daboti“ vaikus, bet tai buvo gražiai pavadinta „švietimo kokybės gerinimu ir skatinimu!“
Leiskite, aš papasakosiu šios eretinės vizijos įgyvendinimo kasdienybę iš savo perspektyvos, kai sako, kad reikia mokytojui būti šiuolaikiškam, besišypsant pasitikti iššūkius ir Petrauskienės pribezdėtas vizijas. Pasitikome.
Kasdienė pamoka – kova. Kūrybiškai, žinoma. Mokiniai įeina su „bambaliais“ vandens, inkščia, dūsauja ir jau rėkia: MOKYTOJAU, NEBEŽUDYKIT, NIEKO NEBENORIME!!! O aš jau suplanavęs, ką ir kiek „kūrybiškai“ turėtume nuveikti, tačiau jau atsimušu į jų nuostatas. Bet mokytojas gi kūrybiškas, reikia elgtis pagal aplinkybes. Einame į lauką, lapais dangstausi užpakalį, nes buvo prilipęs prie kėdės ir kažkaip lyg ir gėda prieš mokinius. Bet! Nėra kada gėdytis, reikia gerinti mokslo kokybę, todėl klasę veduosi į paunksmę, sėdamės ant žolės ir...
Jau nusiskundimai, kad skruzdės ir mašalai puola. Merginos pašokusios cypia, taršosi vadovėliais, kuriais bando užmušti parazitus, o po minutės pusė klasės jau čiaudi, nes kažkokie pūkai sklaidosi, vienam pasileidžia kraujas iš nosies ir... Ką? Toliau gerinam mokslo kokybę kūrybiškai! Lydžiu mokinį pas seselę, o kol nulydžiu, kiti nubėga per kelią į „Maximą“ ar už kampo parūkyti. Kameros užfiksuoja, o mokytojas sėdi po to pas socialinę ir komentuoja situaciją, žinoma, kūrybiškai ir mokslo gerinimo labui!
Kita pamoka analogiškai kartojasi. Lakstai išpiltas prakaito, bandai pralinksminti ir „padaboti“ mokinius, tačiau šypsaisi, nes kaip čia „prestižiškiau“ pasielgti (nes iš mokytojo tikisi prestižo, o ne humanizmo – tą gi parodė visuomenės požiūris, kai mokytojai švilpė ministrei per salę!), juk ir tavo nuotaika turi atliepti mokslo gerinimo kokybės troškimą, o ne temperatūros laipsnius; privalai mažuosius įkvėpti – juk šitaip mokomi dabarties pedagogai!
Pasakysiu taip: kiekviena pamoka, kokia ji bebūtų sutrumpinta, ji vis tiek yra mokytojui pirties sąlygomis ne pamoka, o kova, bandant nors kiek pritraukti tas 45-35 minutes prie turinio, kad būtų suimituota pamokos stimuliacija ir tai primena, – atleiskite, bet tokia tiesa – švietėjišką bevaisę masturbaciją, žinoma, švietimo kokybės gerinimo labui. Kurių galų visuomeniškai kelti švietimo gerinimo kokybę tokia fizine ir stresine situacija?
Ogi tas senas sovietinis noras atrodyti geriau, negu atrodome iš tikrųjų. Kalbu apie valdžios užmačias. Pritaukšdami gražių tokių žodžių-pasakymų: „kūrybiškumas“, „iššūkiai“, „gerinkime švietimą mokyklose“, „bus geresni mokinių rezultatai“ (čia ne visais atžvilgiais, bet tam, kad įgyvendintume tam tikrus nepamatuotus įstatymus) iš tikrųjų simuliuojame vidurinės darbo klasės darbuotojais mokytojais (šiuo atveju ir mokiniais) ir rodome visuomenei pokytį švietimo sistemos valdžios, tačiau tai tik patiekalas, bet jūs nematėte tarakonais užveistos virtuvės. O virtuvė – tai aš! (Čia galėjo būti Karaliaus Saulės žodžiai.)
Nežinau, ar tokius Vakarus ir Skandinaviją bandome pasivyti, įtariu, kad nelabai, tačiau baisiausia, kad pasistatydami sau įstatymus kaip paminklą, imame neigti ne tik savo padarytas klaidas, bet ir realybę. Mūsų teisinės Respublikos tragedija ta, kad sudieviname įstatymus kaip iškaltus Mozės akmenyje paties Dievo ir net nebegalime jų pertaisyti, todėl lankstomės, kol lūžta stuburas arba prilimpa užpakalis prie kėdės, kad net gėda jį atplėšti.
Bet jei ir atsikelsi nuo kėdės be kelnių prieš klasę, išlik kūrybiškas, nes šiaip ar taip, viskas mokinių rezultatų gerinimui. (Perfrazuojant A. Monkevičiaus vakarykštį pasisakymą).“
Leido vaikams neiti į mokyklą
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija trečiadienį priminė, kad mokyklų vadovai gali koreguoti ugdymo procesą ir, esant ypač karštiems orams, gali leisti vaikams neiti į mokyklą, jei oro sąlygos kelia pavojų mokinių sveikatai ir neleidžia užtikrinti tinkamų mokymosi sąlygų nei mokyklų patalpose, nei kitose aplinkose.
Anot ŠMSM, tokia informacija šios savaitės pradžioje išsiųsta visoms mokykloms, akcentuojant, kad užsitęsus karštiems orams Lietuvoje ir kylant pavojui dėl mokinių sveikatos, galima drąsiai koreguoti ugdymo procesą, pvz., pamokas ar jų dalį keičiant į kitas ugdymo organizavimo veiklas kitose erdvėse ir aplinkose ar, išskirtiniais atvejais, leidžiant mokiniams likti namuose, prieš tai informavus mokinių tėvus.
Sprendimo teisė mokyklų vadovams koreguoti ugdymo procesą nustatyta švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu dėl bendrųjų ugdymo planų.
