Mėlynoji knyga idealiai priderinta prie herojės drabužių spintos.
Kitaip tariant, mėlynoji knyga, kaip ir bemaž tuo pat metu susuktas filmas, įamžina visą dešimtmetį kruopščiai kurtą D.Grybauskaitės įvaizdį.
Knygoje, nesibodint tuštybės, suregistruoti menkiausi prezidentės apdovanojimai ir pelnyti titulai, puikuojamasi bendrų nuotraukų su pasaulio įžymybėmis įspūdinga kolekcija. Ir daugybė prezidentės portretų.
Mūsų prezidentė nekrūpčioja prieš kameras ir objektyvus, per dešimtmetį ji pavirto įgudusia pozuotoja, tiesiog tikru politikos topmodeliu. D.Grybauskaitė pilkų ir nuobodžių politikų, taip pat Europos ir pasaulio fone išsiskiria ne tik fotogeniška išvaizda.
Po oficialių derybų, susitikimų ji moka spaudos konferencijose padaryti efektą savo neoficialumu ir linksmumu.
Tai D.Grybauskaitės firminis stilius: tarptautinei žurnalistų brolijai pamėtėti kaip saldainį kokią netikėtą frazę, šmaikščią repliką, pikantišką detalę.
To efekto, greitai padaryto įspūdžio gana agentūros pranešimui, žurnalisto reportažui, kitaip tariant, trumpai distancijai. Tačiau toli gražu nepakanka knygai, analitiniam straipsniui, net išsamesniam interviu.
Analizei reikia žinių, surinktos informacijos, laiko ir kantrybės. Ilgi svarstymai, apmąstymai, išvedžiojimai – ne D.Grybauskaitės stiprybė. Sunku būtų prisiminti net ilgesnį žurnalisto pokalbį su ja.
Knyga – ilga distancija, kurioje autorę ir heroję ištinka visiška katastrofa. Negana to, D.Ulbinaitė knygos pratarmėje neapdairiai pasigiria, kad ji parašiusi „dokumentinę portretinę apybraižą“, kurioje, „drįstu sakyti, epochinio valstybės dešimtmečio įvykiai, reiškiniai ir apsisprendimai, atsakymai į klausimus, kokios baimės kankino teisėsaugą ir apie kokią teisinę sistemą svajojo Prezidentė, ko neapskaičiavo energetikos oligarchai, kokia yra grybauskaitiška politinės kultūros kartelė ir kaip ribotas konstitucines Prezidento galias išplečia asmenybės jėga“.
Daug pažadėta, tačiau kiek tesėta?
Pirmučiausia ši „dokumentinė portretinė apybraiža“ išsiverčia be dokumentų, išskyrus JAV viceprezidento Josepho Bideno publikuojamą laiško faksimilę.
Visiškai neaiškūs autorės ir herojės šaltiniai. Galima spėti, kad tai liūdnai pagarsėjusios slaptosios pažymos, juodieji sąrašai.
Priklausoma nuo slaptųjų pažymų, juodųjų sąrašų valstybės vadovė, pasak daktaro Dariaus Kuolio, mūsų visuomenėje jautėsi nesaugi, susvetimėjusi. Užsidariusi ir izoliuota Prezidentūroje, ji tapo specialiųjų tarnybų ir galbūt net vidinių demonų įkaite, todėl, savo komandą ir piliečius nuolat drąsinusi, pati be perstojo krūpčiojo.
Šią apgultos tvirtovės ir katakombų gyventojos pasaulėjautą vaizdžiai perteikia būdingas dramatiškas knygos pasažas: „Palaužti, sumenkinti, diskredituoti ir sustabdyti nesukalbamą Prezidentę, padaryti ją sisteminę, valdomą, įtakai paklūstančią bandyta įvairiai, kaip sakoma – „palikti gyvą, bet sužlugdyti“ politiškai.
Visi išvien – „valstybininkai“, „vanagai“ ir oligarchai – visais kanalais: per valdomą žiniasklaidą, politikus ir politologus, teisėsaugoje turimus „žaidėjus“ – siuntė signalus, leisdami suprasti, kas bus, jeigu Prezidentė nebus sukalbamesnė.“
Kokie knygoje faktai, įrodymai, patvirtinantys šiuos baisulius? Tokie pat kaip slaptose pažymose – truputis telefonų pasiklausymo, truputis žiniasklaidos, truputis pramanų. Ir viskas paviršutiniška ar stačiai neprofesionalu.
Antai knygos skyrelis apie buvusį Aukščiausiojo teismo (AT) pirmininką Vytautą Greičių, ant kurio bandoma sukarti visus teismų sistemos šunis ir kuris pavadintas „pūlinio viršūnėle“.
Bet knygoje nepateikta nė vieno kaltinimo ar nuodėmės, išskyrus delsimą atsistatydinti.
Užtat nutylėta pati V.Greičiaus konflikto su sistema esmė – trys apsimelavę aukščiausio rango teisėjai, kuriuos demaskavo AT pirmininkas.
Arba puslapiai, skirti „apsiskaičiavusiems energetikos oligarchams“, – panašu į tiesą, bet netiesa.
Knygoje LEO.Lt suplakta su Vakarų skirstomųjų tinklų (VST) privatizacija, nors ji įvyko daug anksčiau, kai atominės energetikos projekto dar niekas nesapnavo. Privataus verslo valdomi VST kaštų ir naudos rodikliu sudarė tiesiog kosminį kontrastą korumpuotiems valstybiniams Rytų skirstomiesiems tinklams. Bet per LEO.Lt žlugimą valstybė susigrąžino VST – ir kontrasto nebeliko.
Tokį pat kosminį kainų ir efektyvumo kontrastą su valstybiniu Suskystintųjų gamtinių dujų terminalu žadėjo Bronislovo Lubio projektuojamas privatus terminalas.
Tačiau Jungtinių Valstijų saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir prokuratūros pajėgos iškėlė baudžiamąją bylą pagal tuo metu „Gazprom“ valdomų „Lietuvos dujų“ skundą.
Nors byla po septynerių metų žlugo, buvo išvalytas kelias triskart brangesniam valstybės išnuomotam laivui-saugyklai.
Visa ši kriminalinė istorija D.Ulbinaitės nutylėta. Knygoje likusi tik naivi propagandinė pasakaitė apie „Independence“, neva sutramdžiusią „Gazprom“, atplukdžiusią mums energetinę nepriklausomybę ir mažesnes teisingas kainas.
Pergalingos prezidentės kovos energetikos fronte autorę ir kitą buvusį D.Grybauskaitės patarėją Nerijų Udrėną paakino prisiminti herojiškus Vytauto Didžiojo laikus ir Europos vienytoją Karolį Didįjį. Tai jau žingsnis į mito valdas.
Mitas – kolektyvinių pastangų, kolektyvinės išminties vaisius. Dėliodami kolektyvinį D.Grybauskaitės portretą jos valdiniai patys tampa mito dalimi.
Prezidentės vyriausioji patarėja Rasa Svetikaitė samprotauja: „Jei stotų tokia diena, kad suabejotum savo patarimu kaip nieko vertu, tai būtų paskutinė diena. Aš visuomet sakiau ir savo kolegoms tvirtinau – arba tu esi geriausias, arba eik dirbti kitur.“
Patosu nenusileidžia užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, skelbiantis, kad mes užsienio politikoje esame pasaulinio lygio žaidėjai: „Europa yra didelė, pasaulis dar didesnis, bet kai žaidi pasaulinėje lygoje, matyti reikia viską.
Negali žaisti NBA pagal rajono krepšinio turnyro taisykles. O mes jau esame pasaulinėje lygoje...“
Šie uolūs padėkos ir meilės himnų D.Grybauskaitei (sykiu ir sau) giedotojai man priminė vieną knygą apie mažą mergaitę Stebuklų šalyje, kurioje keistuoliai sodininkai perdažinėja rožes. „Tulpių pašte“ aktualesnis būtų tulpių perdažymas. Ar ne taip elgiamasi su pačios „Tulpių pašto“ viršininkės biografija?
Paskiri D.Grybauskaitės biografijos faktai, nuotrupos atsitiktinai, be jokios logikos išbarstyti po visą pakrikos kompozicijos knygą, lyg mėtant pėdas, paliekant daugybę baltų dėmių ir tuščių tarpų.
Nieko nesužinome apie jos vaikystę, jaunystę, intelektinę raidą ir brendimą, išsilavinimą, dabartines jos pažiūras.
Tvirtinama, kad prezidentė dabar mokėsi iš Margaret Thatcher, Mahatmos Gandhi, Aleksandro Makedoniečio, Hillary Clinton, Winstono Churchillio. Tačiau nutylima, ko išmoko, knygoje nėra nė menkiausio prezidentės tariamų mokytojų minčių ir idėjų, gyvenimo ir darbų pėdsako ar atgarsio.
Knygoje cituojami įvairaus lygio periodiniai leidiniai ir net žurnalistas Andrius Tapinas. Bet nė vienos rašytojo, mokslininko, menininko pavardės, nė vieno knygos, mokslo veikalo, meno kūrinio pavadinimo, nors teigiama, kad vaikystėje D.Grybauskaitė per radiją klausėsi klasikinės muzikos, gyveno knygų pasaulyje, o ir šiuo metu mokosi iš knygų.
Galbūt tikrai šiandien prezidentė skaito tik Konstituciją, kurią vienintelę pamini jos patarėja D.Ulbinaitė?
Gal tuo ir paaiškintinas „Nustokim krūpčiot“ intelektualinis lėkštumas ir prėskumas, kartkartėmis – ir gluminantis infantilizmas?
Tarkim, net didžiausias abiejų D.Grybauskaitės kadencijų epochinis įvykis – atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis knygoje nebūtų nusipelnęs šalies vadovės nė tų kelių striukų sakinių, jeigu ne Vasario 16-osios Akto suradėjas Liudas Mažylis, kuriam prezidentė pati pririnko puokštelę žibučių.
Be abejo, žibučių ji neužmiršo įdėti į savo FB ir D.Ulbinaitės knygą. Kaip minėta, D.Grybauskaitė moka padaryti efektą. Bet ne knygoje.
Ir jau visiškai D.Ulbinaitė išeina iš krašto rašydama: „Gimusi ir užaugusi sovietmečiu Dalia iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pradžios nieko nežinojo nei apie tremtis, nei apie pokario kovas, nei apie Trispalvę.“
Gal tai ir įmanoma, jeigu herojė būtų buvusi uždaryta atsilikusio intelekto vaikų internate. Bet ji mokėsi Vilniaus elito S.Nėries vidurinėje mokykloje, garsėjusioje didesne laisvamanybe, vėliau studijavo Vilniaus, Leningrado ir Maskvos prestižinėse aukštosiose mokyklose. Ir jai pavyko nieko nesužinoti apie tarpukario nepriklausomą Lietuvą, Stalino terorą, pokarį?
Bet svarbiausia – anketos, kurias sovietmečiu pildė kiekvienas, stojantis į partiją, važiuojantis į užsienį, skiriamas į atsakingas pareigas (taigi ir D.Grybauskaitė) ir kurių kontrolinis klausimas būdavo: ar kas iš giminių, artimųjų yra ar buvo nuteistas, represuotas, ištremtas?
Atrodo, tulpių perdažymas šįsyk nepavyko. D.Ulbinaitė sukūrė biografiją nelyginant ateivio iš kosmoso – be žmogaus gyvenimo, jo prieštaravimų, dramų arba širdies reikalų.
Šitie nutylėti dalykai, praleisti komplikuoti biografijos puslapiai nereikalingi kolektyvinei apologijai, kurios švento įsitikinimo nesugriaus akivaizdus faktas, kad garbinamas išgalvotas herojus. Galbūt prezidento idėja, mitas, neturintis nieko bendra su tikrove, realiu asmeniu.
Visai kaip garsiojoje paslaptingoje „Mėlynojoje knygoje“ („Blue Book“), kurios egzistavimo niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti, – mistinis projektas, kurį amerikiečiai neva pradėję pokario metais, tyrinėdami neatpažintus skraidančius objektus ir ateivius, imdami interviu iš ufonautų. „Mėlynoji knyga“ skirta ne šios Žemės gyventojams.
Į Lietuvos tikrovę sugrąžintų garsios XX a. mąstytojos Simone Weil citata: „Paklusimas žmogui, kurio valdžia nėra nušviesta teisėtumo, – tai košmaras.“
Visą dešimtmetį trukęs košmaras dar klaikesnis, jeigu tas žmogus, kamuojamas ir genamas vidinių demonų, iš tikrųjų „ribotas konstitucines Prezidento galias išplečia asmenybės jėga“.
