„Ne mažiau iškalbingi nei oligarchų pageidavimai buvo ir tuomečio Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovo klausimai: „Ką galima „liesti“, ko negalima, kaip laikytis valdančiųjų atžvilgiu?“
Taip tuomečio STT direktoriaus Ž.Pacevičiaus vizitus į Prezidentūrą knygoje apie D.Grybauskaitę „Nustokim krūpčiot“ aprašė jos patarėja Daiva Ulbinaitė.
Teigiama, kad toks pokalbis galėjęs vykti 2009 metais, D.Grybauskaitės pirmosios kadencijos pradžioje. Ž.Pacevičius STT vadovavo nuo 2007-ųjų.
Knygoje yra ir šį pokalbį esą patvirtinanti D.Grybauskaitės citata: „Taip, tuo metu buvęs STT vadovas iš tikrųjų, mano nuostabai, atėjo teirautis. Aš buvau įsitikinusi, kad teisėsauga dirbs savarankiškai ir nebijo politikų, bet pamačiau, kad išties ji gerokai prigąsdinta arba patyrė nuolatinę įtaką.
Be jokios abejonės, iš karto man buvo aišku, kad šitas vadovas antrai kadencijai nebus siūlomas. Mano sprendimas toks ir buvo.“
Bet ar neliečiamųjų sąrašą esą bandžiusiam sudaryti STT vadovui prezidentė neturėjo iš karto parodyti durų ir atleisti jo iš pareigų?
Su „Lietuvos rytu“ kalbėjęs 55 metų Ž.Pacevičius teigė iki savo tarnybos pabaigos nesulaukęs jokių prezidentės priekaištų, todėl buvo priblokštas, ką po dešimties metų apie jų susitikimus perskaitė knygoje.
Vidaus tarnybos generolas teigė norintis apginti ne tik savo, bet ir tuomet dirbusių pareigūnų garbę.
– Jei prakalbote apie galimybę kreiptis į teismą, vadinasi, knyga jus įžeidė. Kuo? – Ž.Pacevičiaus paklausė „Lietuvos rytas“.
– Dirbti į STT atėjau 1997 metais, joje dirbau penkiolika metų, o tarnybą baigiau būdamas direktoriumi. Tuo iki šiol didžiuojuosi ir manau, kad tarnybą užbaigiau sėkmingai ir garbingai.
Didžiuojuosi ir tuo metu su manimi dirbusiais pareigūnais.
Neseniai išleistoje D.Ulbinaitės knygoje apie STT pateikta itin kukli informacija.
Pustrečio puslapio užimančiame rašinyje, ironiškai pavadintame „STT klausimėlis“ apie šią tarnybą nėra nė vieno gero žodžio.
Galvojant ir apie save, ir apie tuomečius darbuotojus man kilo klausimas: negi tais laikais buvo tokia bloga situacija?
Dėl to nutariau imtis kokių nors veiksmų ir pabandyti aiškintis, kas čia atsitiko.
– Tačiau į teismą planuojate kreiptis juk ne dėl to, kad nebuvote pagirti?
– Kai kurie konkretūs teiginiai visiškai neatitinka tikrovės. Knygoje cituojamas lyg ir mano klausimas: „Ką galima liesti, o ko negalima?“ Jį reikėtų suprasti būtent taip – dėl ko pradėti ikiteisminį tyrimą, o dėl ko nepradėti?
Pagalvokime logiškai: kokio atsakymo galėjo tikėtis tokį klausimą pateikdamas pareigūnas? Negi jis tikėjosi, kad prezidentė pasakys, ką liesti, o ko ne. Žinoma, nesitikėjo, nes tokio atsakymo nebuvo. Vadinasi, nebuvo ir tokių klausimų.
Kita vertus, visą operatyvinį darbą dirbo apygardų pareigūnai. Informaciją jie rinkdavo ir tyrimams ją panaudodavo savarankiškai. Aš, kaip direktorius, jiems niekada neduodavau nurodymų pradėti arba nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tai gali patvirtinti bet kuris tuometis darbuotojas.
Todėl teiginys, kur esą klausiama, ką galima ir ko negalima liesti, neatitinka tikrovės.
– Yra ir kita klausimo dalis: „Kaip laikytis valdančiųjų atžvilgiu?“ Kada nors to klausėte prezidentės?
– Kiek prisimenu, tuo metu valdžioje buvo konservatoriai, o daugiausia tyrimų buvo pradėta būtent prieš asmenis iš šios partijos.
Žinomi Europos ekspertai teigia, kad valstybė pajėgi kovoti su korupcija tuo metu, kai ji tiria valdančiųjų, o ne buvusiųjų valdžioje veiklą. Tuomet tokių tyrimų ir buvo daugiausia.
Be abejo, konservatoriai buvo tuo pasipiktinę, apie tai kalbėdavo. Žinoma, ta situacija buvo aptarta ir su prezidente.
Tuo metu buvo nutekėjęs kažkoks dokumentas, kad daug įstaigų vadovų jau pakeista, o konservatoriai dar turi planų pakeisti ir STT direktorių.
Prezidentės klausiau, ar tai susiję su vykdomais tyrimais, bet ji siūlė nekreipti dėmesio į tokias kalbas ir dirbti toliau. Knygoje ši situacija buvo interpretuota visai kitaip.
– Bet knygoje yra ir prezidentės citata, kad po tokių pokalbių STT direktorius nebus siūlomas antrai kadencijai.
– Prisiminkime, jog tai buvo vadinamasis galvų kapojimo metas. Daug įstaigų vadovų buvo pakeista. Jei prezidentė turėjo man priekaištų, galėjo jau kitą dieną pasikviesti ir liepti rašyti prašymą išeiti iš darbo. Taip būčiau ir padaręs.
Tačiau dirbau iki kadencijos pabaigos ir buvau pirmasis STT vadovas, baigęs kadenciją.
Be to, likus keliems mėnesiams iki kadencijos pabaigos buvau iškviestas į Prezidentūrą ir manęs buvo paklausta, kokia mano pozicija dėl antros kadencijos.
Tuo metu jau buvo pasklidusi informacija, kad ruošiuosi išeiti, todėl pasakiau, kad antrai kadencijai neliksiu.
Iki šiol turiu 2011 metų vasarį rašytą originalų savo prašymą atleisti mane iš pareigų nebaigus kadencijos. Planavau išeiti, nes buvau susiradęs kitokios veiklos. Bet pasikeitus aplinkybėms likau.
– Ką galite pasakyti apie teiginį „politiniai užsakymai buvo ne tik STT, bet ir neaišku kam dirbančio VSD kasdienybė“?
– Įsivaizduokite, ką tai reiškia. Jei tai buvo STT kasdienybė, vadinasi, visos bylos buvo politiniai užsakymai. Tai absurdiškas teiginys. Taip, dirbau didelėje tarnyboje, buvo visokių problemų, bet taip teigti absurdiška.
STT vadovu pradėjau dirbti, kai prezidentas dar buvo Valdas Adamkus. Situacija buvo panaši – kai paliesdavome kurią nors iš partijų, vieni mus kaltino politiniais užsakymais prieš Seimo rinkimus, kiti gyrė.
Todėl noriu kategoriškai paneigti politikavimo versiją, nes tokie pareiškimai – tai savotiškas trukdymas teisėsaugai dirbti savo darbą.
Skiriant mane į šias pareigas politikai klausė, ar nebijau. Sakiau, kad dirbsime savo darbą ir nekreipsime dėmesio į jokias kalbas. Štai turiu ištraukų iš to meto spaudos.
Tuomet, dar 2008 metais, žurnalistams sakiau: „Man kiek lengviau, nes aš nesu skolingas nei politinei partijai, nei kam kitam, darau savo darbą.“
Man keista ir pikta, kad beveik po dešimties metų knygoje atsirado teiginys, jog politiniai užsakymai buvo mūsų kasdienybė.
Bet juk STT – institucija, atskaitinga Seimui ir prezidentui.
Knygoje paliktas ir retorinis klausimas: „Nes taip buvo įprasta?“
D.Grybauskaitė prezidente tapo 2009 metais, vadinasi, tai turėjo būti įprasta prie V.Adamkaus?
Galiu kategoriškai atsakyti – taip įprasta nebuvo.
– Ar savo darbo rezultatus ir problemas dažnai aptardavote su prezidente?
– Be jokios abejonės. Kai kurios nors rimtesnės operacijos buvo aprašomos spaudoje, prezidentė apie jas norėdavo sužinoti ne iš žiniasklaidos.
Tai yra normalu, ir ji tokią informaciją gaudavo. Aišku, tikrai niekada nesakydavo, ką pradėti ar nepradėti tirti. Mes to niekada ir neklausėme.
Be to, manau, jog būtų garbinga, kad dviejų žmonių tarpusavio pokalbiai ir liktų tarp tų dviejų žmonių. Aš laikausi pozicijos, kad vėliau tai neturi būti perpasakojama ir kaip nors aiškinama.
– Ar reikalavimo pateikti informaciją apie tyrimus nelaikėte spaudimu?
– Nemanau, kad tai buvo spaudimas, bet reikalavimą: „Duokit, duokit, duokit!“ jautėme visada. Tačiau mūsų pajėgumai – tiek darbuotojų resursai, tiek lėšos – buvo riboti, bet manau, kad pagal savo išgales mes sugebėjome padaryti labai daug.
– Jei prezidentė pareiškė, kad neskirs jūsų antrajai kadencijai, gal tarp jūsų vis dėlto buvo kažkokia trintis?
– Iki savo tarnybos pabaigos maniau, kad mūsų darbo santykiai su prezidente yra visiškai normalūs. Tačiau man pasirodė, kad situacija labai pasikeitė po to, kai Seimas pirmą kartą balsavo prieš mano atleidimą.
Man pačiam tuomet buvo šokas, tokių dalykų aš nesitikėjau. Bet Seimo nariai turi teisę priimti įvairius sprendimus. Po šio balsavimo aš pajutau, kad prezidentės požiūris į mane labai pasikeitė.
Išėjau šioje sistemoje atidirbęs 22 metus, o mano darbdavys – prezidentė net nepasveikino ir neatsisveikino. Seimo nariai man įteikė gėlių ir padėkojo už tarnybą.
Paprastai kai žmogus išeina iš darbo, darbdavys bent ranką paspaudžia. Šiuo atveju to nebuvo padaryta – supratau, kad patekau į labai didelę nemalonę, tik nežinau jos priežasčių. Neatmetu, jog ji dar tęsiasi, nes iki šiol neturiu jokios rimtesnės veiklos. Kiti buvę pareigūnai darbą susirado greičiau.
– Tai ką šiuo metu veikiate?
– Vežioju anūkes į mokyklą, iš mokyklos, į būrelius. Labai smagu.
P.S. Dėl galimybės kreiptis į teismą Ž.Pacevičius dar tariasi su advokatais, o knygos „Nustokim krūpčiot“ autorė D.Ulbinaitė LRT televizijai nurodė skaitytojų pareiškimų nekomentuojanti.
