Antradienį septyniolikmetei merginai buvo atlikta sudėtinga operacija. Klaipėdos prokurorai sugriežtino kardomąją priemonę žiauriu septyniolikmetės sumušimu ir pasikėsinimu išžaginti įtariamam nepilnamečiui iš Jurbarko.
Šiame mieste vis dar kalbama apie gąsdinimus ir automobilius tamsintais stiklais. Jurbarko atvejis atskleidė niūrią realybę – apie siautėjančius nepilnamečius periodiškai pranešama tai iš vieno, tai iš kito miesto.
Įstatymai smurtaujantį sugyventinį ar sutuoktinį dar varžo, jam nebeleidžiama prisiartinti prie aukos, bet su siautėjančiais vaikais ir paaugliais valstybės tarnautojai, atrodo, turi pakankamai rimtų bėdų.
Ką daryti su smurtaujančiais nepilnamečiais? Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė kalbėjosi su I.Molevaite bei Policijos departamento vyriausiąja tyrėja Rasa Švaniene.
– Ponia Molevaite, ar Jurbarke po šio įvykio žmonės labai išsigandę?
I.Molevaitė: Išsigandę, nereikia apsimesti, meluoti. Be abejo, kad išsigandę. Tokios įtampos aš neatsimenu savo rajone – 3 įvykiai vienu metu sukritę. Mes galim kalbėti kaip norime, bet kaip savivalda, kadangi esu ir tarybos narė, mes tiesiog neatliekame tam tikrų namų darbų.
Prieš tai, būdama Probacijos tarnybos pareigūnė, eidavau ir atlikdavau prevencines priemones mokyklose, ką aš planuoju sėkmingai grįžti ir vykdyti toliau. Tik aišku, paauglius, mokinius labiau veikia uniformuotas žmogus, tačiau ir vakar buvau su jaunimu susitikusi, jiems yra įdomu.
Visą laiką kalbėjau apie tai, kas jūsų laukia už vienus ar kitus nusikaltimus, rodydavau jiems tam tikras nuotraukas, kaip atrodo žmonės, vartojantys psichotropines medžiagas. Manau, kad šito dalyko mūsų rajone tikrai trūksta. Kitas dalykas – užimtumas. Mes čia mes irgi turime labai smarkiai padirbėti.
– Jūs sakėte, kad jaunimas supranta, norėtų keisti situaciją. Bet turbūt kalbame ne apie tuos, kurie tamsintais automobiliais važinėja.
I.Molevaitė: Ne. Mes turim tikrai motyvuoto jaunimo. Vakar (antradienį - red. past.) susitikime su jais konkrečiai ir paklausiau, tai jie man uždavė klausimą: o ką jūs mums siūlot, kaip savivalda? Taip, realiai mes nelabai ką turim. Yra būreliai, bet po dailės ar krepšinio būrelio irgi turi būti kažkoks laisvalaikis.
Mes praktiškai visur turime disciplinuotą dalyką – mokykla, būrelis ir panašiai. Kažkur tas vaikas turi išeiti, kur galėtų atsipalaiduoti. Jau nekalbu apie tai, kad galėtų būti koks boulingas ar biliardas. Tai jie ir pasakė: mes dėl to ir važiuojame į kaimo turizmo sodybas, kažkur švęsti. Ar tas pats apleistas pastatas, kurie jie sulindo ir vartojo alkoholį ar panašiai.
– Įvykis nutiko kaimo turizmo sodyboje, buvo vartojamas alkoholis. Ponia Švaniene, ar čia nėra didžioji problema, kad septyniolikmečiai, šešiolikmečiai važiuoja, švenčia, tėvai nelabai mato ir žino, kas ten vyksta ir galų gale turime tokius labai baisius įvykius?
R.Švanienė: Manau, kad pagrindinė vieta, kur vaikas turėtų gauti pagalbą, paramą ir paguodą yra šeima.
Jeigu šeima išleidžia nepilnametį vaiką švęsti kaimo turizmo sodyboje, tai iš dalies yra ir pačios šeimos problema – tėvų atsakomybė. Jei kalbėti apie tai, kad jaunimui trūksta užimtumo – taip, tai yra tiesa.
Vietos savivalda čia gali vaidinti labai didelį vaidmenį, kadangi jos įstatyme yra nustatyta, kad vietos savivaldybės institucijos organizuoja ir vykdo prevencines priemones.
Būtent Jurbarko atveju šita prevencijos veikla tiek policijos, tiek savivaldos yra pakankamai aktyvi. Jurbarko bendruomenės pareigūnas, prieš baigiantis mokslo metams, lankėsi visose mokymo įstaigose, kaimo turizmo sodybose, esančiose netoliese ir kalbėjosi su jų savininkais, kad stebėtų situaciją, atkreiptų dėmesį, kokio amžiaus žmonės lankosi tose sodybose.
Būtent Jurbarko savivaldybė kasmet finansuoja prevencines programas, aišku, to tikrai nepakanka. Jurbarke yra organizuojamos vaikų poilsio stovyklos, šalia tų vaikų, kurie yra aktyvūs policijos rėmėjai, yra integruojami ir delinkventinio elgesio vaikai. Aišku, 5 dienų stovykla visų problemų išspręsti negali.
– Gal policija galėtų aktyviau suveikti, dėmesingiau pasidarbuoti žinodami, kad tam tikru laikotarpiu kaimo turizmo sodybose vyksta vakarėliai – prasideda išleistuvės, šimtadieniai? Gal tiesiog reikia daryti reidus?
R.Švanienė: Būtent taip ir yra daroma, nebūtinai viskas yra paskelbiama garsiai. Tačiau tos priemonės yra vykdomos ir šiais metais jos buvo vykdomos aktyviai.
Jeigu pastebėjote, tai kaip tik sukėlė pasipriešinimą ir nepasitenkinimą tarp gyventojų, kadangi buvo pasakyta, kad jaunimui nėra leidžiama švęsti taip, kaip jiems patinka ir tai yra bereikalingas jėgos panaudojimas, įsikišimas.
Tos pretenzijos buvo išreikštos būtent tėvų, kad policijos pareigūnai trukdo jaunuomenei švęsti ramiai.
– Jei aptinkate nepilnametį švenčiantį, vartojantį alkoholį, kaip elgtis policijos pareigūnui?
R.Švanienė: Įrankiai yra įstatymai – Administracinių nusižengimų kodeksas ir tokie nepilnamečiai yra patraukiami atsakomybėn.
– Bet tėveliai už juos atsako ar jie patys?
R.Švanienė: Jeigu asmuo yra iki 16 metų, jam yra netaikomos administracinės atsakomybės priemonės, tačiau ta informacija yra perduodama savivaldybės administracijos direktoriui ir tas priemones gali taikyti tik jis, nes yra pasikeitęs teisinis reguliavimas nepilnamečių teisės pažeidėjų atžvilgiu, siekiant užtikrinti jų teises.
I.Molevaitė: Kai atsitinka kažkoks įvykis, susijęs su vaikais ar paaugliais, mes visą laiką traktuojame, ar viską padarė socialiniai darbuotojai, policijos pareigūnai.
Taip, tą reikia sužiūrėti, bet aš pasigendu kalbėjimo apie tėvus. Manimi tėvai visą laiką pasitikėjo, aš už tai esu labai dėkinga ir jie mane tikrai daug kur leisdavo, bet aš niekada jiems nesukėliau tam tikrų įtarimų.
Bet jeigu man, kaip mamai, sukeltų, aš tikrai nuvažiuočiau ir pažiūrėčiau, kaip jiems sekasi.
– Jūs pati sakėte, kad to įtariamojo jaunuolio tėvai – labai normali šeima, jūs pati pažįstate juos. Sunku net buvo pagalvoti, kad taip gali nutikti.
I.Molevaitė: Tas indikacijas buvo sunku pastebėti. Aš pažįstu mamą, tėčio nepažįstu. Kad ir kaip bebūtų, mes kartais už save negalim atsakyti.
Bet kuriam tėvui, mamai tai yra be proto skaudu ir sunku, jeigu taip atsitinka su jo vaiku. Tada belieka tik labai nuoširdžiai gailėtis.
– Jis savo kaltės nepripažįsta.
I.Molevaitė: Man čia yra visiškai nesuvokiamas dalykas.
– Žinau, kad jūs bandėte užmegzti kontaktą su mama.
I.Molevaitė: Taip. Pamačiau žiniasklaidoje, kad jie nepripažįsta ir visiškai nesigaili – pora dienų prieš tai parašiau žinutę, kadangi pažįstu mamą.
Bet jokio atsakymo negavau, tai mano žinutė taip ir skambėjo: vienintelis dalyką, ką dabar galite daryti, tai tik gailėtis ir atsiprašyti.
Bet man labai liūdna, kad taip nevyksta. Aš mamos vietoje sėdėčiau prie tos mergaitės, laikyčiau už rankos ir melsčiau atleidimo, jeigu mano sūnus to nesugebėtų.
– Ponia Švaniene, sunku yra vertinti kolegų darbą, bet ar nebuvo padarytos klaidos nuo pat pradžių, kai jaunuolis labai ramiai grįžo į mokyklą, tik po to buvo atlikti veiksmai jo atžvilgiu?
R.Švanienė: Ne tik vaikams trūksta teisinio švietimo, bet ir suaugusiems. Teisingumą Lietuvoje vykdo teismas, ikiteisminiam tyrimui vadovauja prokuroras.
Policijos veiksmai buvo sulaikyti jį, kaip įstatymas numato, tokiam terminui – sureaguoti, sulaikyti nusikalstamą veiką įvykdžiusį asmenį ir užtikrinti aukos interesus, kas ir buvo padaryti.
Kalbėti apie klaidas šioje vietoje jokiu būdu negalima, nes vėliau asmeniui buvo paskirta kita kardomoji priemonė, intensyvi priežiūra, apie kurią paprastam žmogui irgi pakankamai sudėtinga suprasti, nežinant, kas tai yra.
Liaudiškai vadinant, tai yra apykojė, tai reiškia, kaip nepilnamečiui asmeniui, jam buvo paskirta kardomoji priemonė antra pagal griežtumą. Tik suėmimas yra griežtesnė priemonė.
Tačiau šias priemones jam paskyrė ne policijos pareigūnai, bet prokurorai. Iš policijos veiksmų aš matau, kad buvo atlikta tai, kas privalėjo būti atlikta.
I.Molevaitė: Be abejo, labai dažnai krenta šešėlis ant policijos pareigūnų, bet tai yra prokuratūros veiksmai. Įsivaizduokite, kaip jaustis tai merginai ir jos aplinkai, draugams, kurie kreipėsi viešai.
Man protu nesuvokiama, žinant tai, kad įtariamasis už tokį nusikaltimą vėl yra laisvėje, tai yra begalinė įtampa.
Po to žinom, kad prasidėjo visokie įtartini automobiliai ir panašiai. Ir vėl krenta šešėlis ant teisėsaugos. Tai ką mes iš esmės darome, kad apsaugotume tokias smurto aukas, ką turime šiandien.
– Jei žiūrėtume į situaciją pastaruoju metu, pranešimų apie siautėjančius nepilnamečius yra nuolatos.
Klaipėdoje buvo susikūrusi gauja, kuri vagiliavo ir darė visokius nusikaltimus, Kaune buvo, Vilniaus Pilaitės mikrorajone tėvai pradėjo skųstis, kad iš jų vaikų nepilnametis, subūręs gaują, prie mokyklos atiminėja pinigus, visaip terorizuoja. Ponia Švaniene, kaip paaiškinti tai?
Ar vaikai teises žino, bet pareigų nežino ir tėveliai nebelabai ką gali padaryti, ar valstybės tarnautojai prisibijo, nes yra labai apriboti įstatymų?
R.Švanienė: Posakis, kad atėjo baisūs laikai ir vaikai triauškia saldainius, užsikėlę kojas ant stalo, neklauso tėvų ir neatsistoja šiems užėjus į kambarį, priklauso Sokratui. Visais laikais jaunų žmonių ribinis elgesys egzistavo, egzistuoja ir egzistuos tol, kol egzistuoja žmonija.
Problema yra šiek tiek ir tame, kad šiais technologijų laikais yra labai madinga kiekvieną savo veiksmą ar nelabai tinkamą veiksmą fotografuoti, filmuoti, kelti į socialinius tinklus. Iš to susidaro įspūdis, kad tai vyksta kasdien, kiekvienoje vietoje ir kiekvienoje situacijoje yra nusikalstami veiksmai.
Tiesą sakant, ne taip seniai, prieš keletą metų Lietuvoje buvo atliktas tarptautinis tyrimas, kuriuo buvo siekiama nustatyti nepilnamečių padarytus latentinius teisės pažeidimus – tai tokie pažeidimai, kurie nebuvo užfiksuoti bendroje statistikoje.
Padaryta išvada, kad Lietuvos vaikai nenusikalsta dažniau ar nepadaro veikų, turinčių pažeidimo požymių dažniau negu bet kurie kiti vaikai visame pasaulyje. Jeigu žiūrėtume į statistiką, nepilnamečių nusikalstamų veikų, įvykdomų kasmet, yra panašus skaičius ir panaši procentinė išraiška.
Norėčiau pastebėti kitą labai svarbų dalyką – man šioje situacijoje baisiausia yra kad ar aukos kas nors paklausė, ar ji norėjo būti šitaip išviešinta. Visų pirma, nebuvo užtikrintos šitos merginos teisės. Buvo paviešintos nuotraukos, visa istorija, iš esmės buvo atskleisti tam tikri duomenys ir apie vykstantį ikiteisminį tyrimą.
– Čia yra dvi medalio pusės. Jeigu nebūtų viešumo, kaži kaip būtų buvę apskritai. Labai sunku išlaviruoti, kai kalba yra vaiką ar nepilnametį, kai yra įstatymai, kurie saugo jo privatumą ir teises. Kai nevyksta tai, kas turėtų vykti, nesisprendžia reikalai, tik viešumas ir padeda. Ar savivaldybių vaiko teisių skyriai pakankamai disponuoja reikiama informacija apie probleminius vaikus savivaldybėse?
R.Švanienė: Įsigaliojus Administracinių nusižengimų kodeksui policija turi pareigą apie asmenis, įvykdžiusius teisės pažeidimų turinčią veiką, tuos, kuriems nėra suėję amžiaus, nuo kada galima taikyti atsakomybės priemones, informuoti savivaldybės administracijos direktorių ir tuo pačiu vaiko teisių specialistus. Tokios informacijos per 2018 m. buvo perduota apie 2018 vaikų visoje Lietuvoje.
Tas skaičius yra šiek tiek mažesnis negu apskritai nepilnamečiai padaro administracinių nusižengimų – tokių yra apie 5 tūkst. Bet čia kalbam apie jaunuolius nuo 16 metų, kurie atsako pagal įstatymą.
I.Molevaitė: Kai aš pati dirbau Probacijos tarnyboje, turėdama darbą su nepilnamečiais, aš tikrai labai pastebėdavau, kad jiems yra be proto svarbus pasitikėjimas. Iš tiesų šeimoje buvo tam tikros spragos, jie užaugę tam tikroje aplinkoje, vėliau blaškosi, galvoja, kad tam tikrą veiksmą padarę pasirodys labai gerai prieš kitus. Vėliau supranta, kad ne, kad jų ateičiai tai labai blogai.
Jau patekęs į įskaitą, praktiškai tas žmogus gali pamiršti darbą teisėsaugos struktūroje. Bet visą laiką jiems sakydavau, kad jumis pasitikiu, viskas bus gerai, jūs galite pasikeisti, jūs turite pasikeisti ir tai yra tam tikra pamoka.
Po tokių žodžių jie iš tiesų įgaudavo kažkokį pagreitį ir lyg stengdavosi ne tėvams, ne mokytojams, bet pareigūnui įtikti ir parodyti, kad aš galiu gyventi kitaip ir noriu gyventi kitaip.
– Jūs esate pasakojusi, su kokiomis problemomis susiduriama, kai nutinka panašus atvejis – netgi asmens duomenų apsauga nepadeda. Kai reikėjo mokykloje sužinoti tam tikrą informaciją apie tą jaunuolį, dėl asmens duomenų apsaugos to nebuvo galima.
I.Molevaitė: Taip, dėl visų šitų įvykių mokykla susidūrė su tokia problema, kad jie negavo informacijos, visiškai – ar tai jų mokyklos mokinys, ar ne jų. Kai turėjome posėdį, kalbėjomės apie tai, kad dėl šito įstatymo dabar kyla labai daug problemų. Vėl reikia peržiūrėti ir spręsti.
Man atrodo, visų pirma, mokykla turėtų būti informuojama, nes informuojami vadovai, ne kas kitas. Jie turi žinoti, kas vyksta su jų mokyklos mokiniais.
– Jūs esate savivaldybės tarybos narė. Ar rajonas ketina imtis kažkokių priemonių, nes tai nebe pirmas atvejis Jurbarke?
I.Molevaitė: Aš asmeniškai turiu planą ir tikiuosi, kad man pavyks jį įgyvendinti. Be kalbėjimo nieko nebus. Kartais mes nueiname į pykčius, konfliktus, neišsiaiškinimus.
Ne, reikia susėsti draugiškame kontekste ir kalbėti. Tik visą laiką pasigestų bet kokioje diskusijoje mūsų jaunimo. Jeigu mes sprendžiam jų problemą, tai jie būtinai turi sėdėti ir mums pasakyti, kaip galim jiems padėti.
Aš tikiuosi, kad viskas bus tvarkoje. Šiai dienai man yra gaila, kad mano kraštas yra taip nuskambėjęs. Lyg mes neturėtume gražių dviračių takų, skverų, dvaro parkų ir panašiai. Mes šiai dienai turime rimtus namų darbus.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
