Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos abiturientas Dominykas – vienas iš būrio Lietuvos regionų moksleivių, šiemet pasinaudojusių Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) suteikta galimybe lankyti nemokamus parengiamuosius kursus ir prieš brandos egzaminus užpildyti likusias žinių spragas.
Vaikinas sako, kad mokykloje labiausiai mėgtas mokymosi dalykas biologija ir tėvų, stambių Suvalkijos ūkininkų, pavyzdys yra tos „dedamosios“, kurios paskatino rinktis agronomijos studijas VDU ŽŪA. Po ten baigtų produktyvių kursų brandos egzaminų sesijos metu pats Dominykas teigia besijaučiantis visiškai tvirtai, tačiau savo bendramokslių sutrikimą tikrai pastebi. Mat žmonės labiausiai nerimauja dėl to, kad egzamino metu užvaldžius baimei liks neparašyta tai, ką tikrai žinojo.
Kaunietė psichologė Kristina Zelčiūtė abiturientus ragina prieš kiekvieną egzaminą pagalvoti, kad tai bus ne tik jų žinių, bet ir drąsos egzaminas. O kas gi nenori įrodyti savo drąsos?
„Jei žmogus eina laikyti egzamino nusiteikęs, kad labai bijos, kad iš baimės viską pamirš ir nieko neparašys, jis taip tik aktualizuoja savo baimę. Ir priešingai – jei einama žinant, kad tai yra mano drąsos egzaminas, mintys ir bus mobilizuotos tam, kaip iš savęs „ištraukti“ turimas žinias, jas surašyti ir sėkmingai išlaikyti drąsos egzaminą. O jei drąsos egzamino vis dėlto neišlaikyčiau, ateityje ieškosiu specialisto, kuris padės atsakyti į klausimą, kas mane gyvenime taip stipriai išgąsdinto ir kaip šią baimę įveikti“, – kalba K. Zelčiūtė.
Pašnekovės teigimu, baimės priežasčių tenka ieškoti žmogaus praeityje. Vaikui, kurio tėvai, padėdami jam ruošti pamokas, buvo nekantrūs, šaukė, baudė, kurio pradinių klasių mokytoja jį pažemino, prieš egzaminą neišvengiamai atgyja patirtas stresas ir auga baimė gauti blogą pažymį.
Didelę įtaką daro ir tėvų mąstymo būdas. Jei esame užaugę šeimoje, kurioje vyrauja negatyvus mąstymas, kad štai kitų vaikams sekasi, o mūsiškiams niekas ir niekada, tai ir kuria nesėkmę. Vaikas tarsi „įeina“ į jos vaizdą.
K. Zelčiūtė sakė, kad, pavyzdžiui, tie moksleiviai, kurie aktyviai sportuoja, dalyvauja mokslo žinių olimpiadose ar lanko muzikos mokyklas, privalo periodiškai parodyti savo gebėjimus stebint įvairioms vertinimo komisijoms. Kartu tai – ir puikios treniruotės prieš gyvenimo kelyje laukiančius egzaminus. Tad kai ateina dvylikta klasė ir atsakingi brandos egzaminai, šie moksleiviai jau turi susiformavusį įgūdį baimei įveikti. Šio įgūdžio neturintiesiems yra normalu jausti didesnę ar mažesnę baimę, nes tai lemia pati žmogiška prigimtis nerimauti dėl visko, ko dar nesame patyrę.
„Likimo dovana vaikui gimti šeimoje, kurioje tėvai nebara ir nebaudžia už blogus pažymius. Priešingai – jie vaikui nepasisekus ramina, kad tai nėra žūtbūt svarbu, kad jie vaiką dėl to myli nė kiek ne mažiau.
JAV buvo atliktas įdomus eksperimentas su trimis tiriamųjų grupėmis – užsidegus žaliai lemputei žmonėms reikėjo paspausti tam tikrą mygtuką iš kelių. Pirmosios grupės nariams už teisingą variantą buvo pažadėta sumokėti po 5 centus, antrosios – po 5 dolerius, trečiosios – po 50 dolerių.
Paaiškėjo, kad su užduotimi sėkmingiausiai susidorojo vidurinioji grupė. Pirmosios grupės narių motyvacija buvo per maža, todėl žmonės nepakankamai susikaupė, o trečiosios grupės nariai, kuriems buvo pažadėta po 50 dolerių, irgi klydo, nes jautė didelę įtampą, kuri paprastai slopina pažinimo procesus, mąstymą, kūrybingumą. Iš tiesų įtampą žmogui dažniausiai sukelia nerealus tikslas. Egzamino atveju – išlaikyti jį tik pačiu aukščiausiu balu.
Juk mes nežinome, kur mūsų laukia tikroji laimė. Gal surinkus aukščiausius balus ir patekus į prestižinę aukštąją mokyklą ten pasitiks sunkumai, nusivylimas, nemalonus kolektyvas? O su mažesniais balais pasirinkus paprastesnę studijų programą laukia didžioji gyvenimo meilė, įdomus kelias į mokslą? – akistatoje su perdėta baime abiturientus ragina pasvarstyti K. Zelčiūtė.
Šiuo metu, kai abiturientams jau nėra laiko psichologų konsultacijoms, pašnekovės teigimu, vis dėlto įmanoma imtis tam tikrų priemonių baimei nugalėti. Svarbiausia – stengtis pagauti savo mintis, programuojančias nesėkmę, ir pasistengti jas izoliuoti, užginčyti. Kitaip tariant, neduoti baimei „kuro“, nuolat galvojant „kad tik nebijočiau“.
„Tikintys žmonės tokioje situacijoje meldžiasi, nes malda padeda išstumti negatyvias mintis. Kiti – medituoja. Galima ir pozityviai nusiteikusio artimojo paprašyti priminti mano gabumus, privalumus, drąsą. Ir bene svarbiausia – nuolat sau kartoti du postulatus: „Veikiu nepriklausomai nuo savo baimės“. „Darau, ką privalau daryti, ir tebūnie, kas bus“, – abiturientams pataria psichologė.
