Legendomis apie pražūtį „Titanike“ apipintas Seinų kunigų seminarijos seminaristų surinktų dainų rinkinys po pusantro amžiaus klajonių gali pagaliau virsti knyga. Arba nemaža dalis to, kas greičiausiai nuskendo „Titanike“.
Naujai išrinktas Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda dar 2015 metais įsigijo 150 dainų rankraštį iš Vilniaus antikvaro ir kreipėsi į tautosakos specialistus, prašydamas įvertinti jo mokslinę vertę. Iš viso Seinų seminaristų rinkinyje buvo 500 dainų.
Tačiau ekonomistas tuo metu nusprendė, kad neketina ieškoti „Titanike“ nuskendusių lietuviškų dainynų.
„Aš netikiu, kad „Titanike“ iš viso galėjo rasti knygą, net ir hermetiškame seife. Knyga drėgmės bijo ne mažiau nei ugnies, tikrai negalėjo išlikti“,- tąkart sakė jis.
Neleido spausdinti lietuviškai
Sklido legenda, kad kad 1866 metų vasarą seminaristų surinktas ir parengtas spausdinti 500 dainų rinkinys nuskendo garsiajame „Titanike“.
Šis faktas minimas marijampoliečio kunigo Kazimiero Montvilos knygoje. „Titanike“ žuvusio kunigo Juozo Montvilos giminaičiui apie dainų rinkinį papasakojo Veiverių parapijos klebonas, J.Montvilos kurso draugas Vincentas Dumčius. Pasak V.Dumčiaus, buvo tikimasi šį paruoštą spaudai tautosakos rinkinį išspausdinti Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes Rusijos valdžia nedavė leidimo spausdinti dainų rinkinį lotyniškais rašmenimis.
Tačiau prieš ketvirtį amžiaus kilo sumaištis, kai nežinomu norėjęs likti vilnietis per tarpininkus pasiūlė šį rinkinį įsigyti kelioms mokslinėms bibliotekoms bei institutams.
Kaina buvo tokia didelė, kad visos derybos pasibaigė nė neprasidėjusios. Tuomet pardavėjas nepatikslino, kad turi ne visų, o tik 150 dainų rankraštį. Tiek dainų buvo užrašęs seminaristas Adolfas Lapinskas.
„Pinigai pas mane neužsilaiko“
– Ar neabejojate, kad įsigijote ne klastotę? - 2015 m. „Lietuvos rytas“ klausė G.Nausėdos.
– Rašalo ir popieriaus ekspertizė patvirtino, kad tekstas rašytas tuo metu. Pagal rašalo cheminę sudėtį galima spręsti, kurio laikmečio tai tekstas.
Rankraštis įrištas originaliu įrišimu. Jis buvo apiplyšęs, bet matėsi įrašas „Spiewnik litewski“ lenkų kalba.
Mane ypač sudomino įrašas paskutiniame puslapyje: „Parašyta Kalne morčiaus 5 1872 metų Adolfas Lapinskas“.
Pasižiūrėjau, kur A.Lapinskas tuo metu dirbo – nuo 1871 – iki 1979 metų jis dirbo Kolno mieste, nedideliame Lenkijos mieste link Varšuvos. Tai sustiprina įtarimą, kad rankraštis yra A.Lapinsko rašytas originalas.
Bet tai gali būti ir gražiai atliktas nuorašas.
Kol kas man nepavyko rasti patikimo originalo, su kuriuo galima būtų sulyginti rašysenas. Nors buvo padaryta išvada, kad panašu, bet aš suabejojau. Gerai būtų sulyginti.
Viename straipsnyje buvo minima, kad seminaristai užrašė dainą apie Bevardiškių kaimą. Šio eilėraščio aš rankraštyje neradau. Čia yra kitas eilėraštis apie kaimą, bet ne apie Bevardiškių.
Gal buvo keli tomai? Šis dainynas pavadintas „Pirmu tomu“.
Rinkinys parašytas dailyraščiu, labai tvarkingai, be klaidų. Rašysena lygi, smulki – dabar niekas taip nerašo. Gražu žiūrėti.
Tai mano kolekcijos praturtinimas. Dar neatsidžiaugiu: tokia kalba graži, tokia turtinga.
– Ką tik supratau, kam reikalingi pinigai...
– Kad juos tuoj pat išleistų! Neužsilaiko pas mane pinigai. Tarp rankų praeina ir nieko nelieka. Bet turiu nemažą džiaugsmą.
– Kiek rinkinyje dainų?
– Aš suskaičiavau 147 dainas. Bostone leistoje Lietuviškoje enciklopedijoje rašoma, kad A.Lapinskas užrašė 150 dainų.
– Ar viską perskaitėte?
– Perskaičiau nemažai. Daviau restauruoti – tai savaitė buvo iškritusi. Dabar vėl pasižiūrėjau – labai įdomūs tekstai. Ar juos kas nors matė?
– Ne, niekas nematė. Visi tautosakininkai buvo įsižeidę, kad rankraščio savininkas paprašė tokios didelės kainos.
– O kokia buvo kaina?
– Buvo kalbama apie automobilį „Volgą“.
– Aš savo kainos nesakysiu. Bet automobilio už tiek neįsigysi, nebent labai padėvėtą...
– Kodėl nutarėte įsigyti šį rankraštį?
– Tai natūralu. Aš tokius dalykus gaudau – viską, kas susiję su lituanistika. Tai buvo tikrai įdomus pasiūlymas.
– Ar turite daug rankraščių?
– Ne, daug rankraščių neturiu. Šiuo metu leidžiame „Nidos mokyklos kroniką“. Ji parašyta vokiškai, bet verčiame į lietuvių kalbą. Tai Kuršių Nerijos istorija nuo 1933 metų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
– Ar leisite ir šį rinkinį?
– Šiandien negaliu atsakyti. Pasitarsiu su Lietuvių literatūros ir tautosakos insituto bendradarbiais.
Leidybinė veikla man įdomi. Leisdamas „Nidos kronikas“ įgijau šiokią tokią patirtį, gal ir bandysime.
Pirko Kalvarijų turguje
Antikvaras Vidas Maulius tikino, kad įsigijo tą rankaštį Vilniaus Kalvarijų turguje. Dėmesį patraukė ranka rašyti puslapiai: „Pamačiau, ranka rašyta – tai ir susidomėjau. Tik paskui iššifravau, kas čia per daiktas“,- sakė antikvaras. Jis atsiprašė, kad šiuo metu sunkiai serga ir daug ko neatsimena.
„Niekam jo nereikėjo“,- prisiminė V.Maulius, pardavinėjęs rankraštį ko ne ketvirtį amžiaus.
Užrašė 500 dainų
Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ rašoma, jog 1866 metais Seinų kunigų seminarijos profesorius Stanislovas Jamialkovskis paragino klierikus užrašinėti lietuvių liaudies dainas ir 1866 metų vasarą jie rinko ir užrašinėjo dainas, iš kurių sudarė 500 dainų rinkinį.
Ypač pasižymėjo Adolfas Lapinskas, kuris vienas S.Kalvarijos apylinkėse užrašė 150 dainų ir gražiai sutvarkė visą rinkinį.
Tačiau valdžia nedavė leidimo išspausdinti šį dainų rinkinį lotynškomis raidėmis ir visas dainų rinkinys pasimetė.
1912 metais kunigas Juozas Montvila „Titaniku“ plaukė į Jungtines Amerikos valstijas, ir iš Lietuvos vežėsi ne vieną retą tautosakos rinkinį, kurį ketino ten išleisti.
Ypač gailima Juškos sudaryto itin reto dainų rinkinio.
Tačiau prieš pora metų buvo pranešta, kad tarp „Titanike“ rastų knygų gali būti ir lietuviškas dainų rinkinys.
Per šimtą metų vandenyje nepražuvo tie su „Titaniku“ nuskendę popieriai, kurie buvo odiniuose viršeliuose ar odiniuose lagaminuose. Manoma, kad tai – to meto odos išdirbime naudotų medžiagų poveikis.
Folkloras gyvas variantiškumu
Povilas Krikščiūnas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas:
„Mes – biudžetinė įstaiga, todėl pinigai, kurių prašė už dainų rinkinį mums buvo iš fantastikos srities.
Dainų rinkinys kaip antikvarinė vertybė ir dainų rinkinys kaip folkloro tekstas – tai du atskiri dalykai. Kaip atkvarinis reiškinys jis, be abejo, turi vertę, o labai įdomi istorija jo vertę dar didina.
Apie mokslinę vertę kalbėti kebliau.
Folkloras gyvas variantiškumu. Todėl originalių tekstų tame Seinų seminaristų rinkinyje nelabai galima tikėtis. O jei rinkinyje būtų visiškai nežinomų dainų – kiltų klausimas dėl jo autentiškumo. Juk antrojoje XIX amžiaus pusėje nebuvo didelės migracijos
Pirmas rankraštis, kurį turi institutas datuojamas 1 800 metais.
Kainos būna visokios. Yra tekę registruoti XIX amžiaus rankraščių, kuriuos žmonės dovanodavo ar parduodavo už simbolinę kainą.
Ketino pirkti „Titaniko“ daiktų aukcione
– Tai – tik knyga. Kur kas svarbiau pati istorija. Man nereikia žioplių, kurie važiuotų tik „Titanike“ nuskendusios knygos pažiūrėti, – taip pasakė Antano ir Jono Juškų muziejaus vadovas Arūnas Sniečkus (dabar – Kauno rajono muziejaus filialas), kai išgirdo apie Amerikos lietuvių ketinimą nupirkti aukcione iš „Titaniko“ iškeltą ir restauruotą lietuvišką knygą ir ją padovanoti muziejui.
A.Sniečkus pasakojo, kad prieš keletą metų sulaukė netikėtų viešnių. Sumaniusios įsigyti „Titanike“ nuskendusią lietuvišką knygą, jos domėjosi, kam priklausė ši knyga.
A.Sniečkus paaiškino, kad knygos nuosavybės nustatymas būtų itin painus.
1880 metais Antanas Juška šią knygą gavo iš brolio Jono Kazanėje, jau gulėdamas mirties patale. Tai buvo jo surinktų dainų pirmo tomo pirmoji dalis. Tik Kazanėje universitetas sutiko išleisti itin nedideliu tiražu lietuviškų dainų rinkinį lotyniškais rašmenimis be teisės platinti Lietuvoje ir A.Juška dar spėjo juo pasidžiaugti ...
A.Juška paprašė brolio padovanoti šią knygą savo geriausiai pagalbininkei „dainų karalienės“ titulą turėjusiau Rozalijai Cvirkienei. Po kelerių metų brolis šį priesaką išpildė ir nuvežęs į Veliuoną ją padovanojo.
Vykdamas į Jungtines Amerikos valstijas kunigas Juozas Montvila šį itin retą leidinį iš R.Cvirkienės išprašė, pažadėjęs išleisti didesniu tiražu.
Pieš metus A.Sniečius matė per BBC žinias repotrtažą apie „Titanike“ nuskendusių daiktų aukcioną ir girdėjo ten minint lietuvišką knygą. Ar ją kas įsigijo – nežinia.
Juozo Montvilos giminaitis režisierius Julius Dautartas neabejoja, kad „Titanike“ nuskendusi kanyga turėtų būti Lietuvoje ir ją įsigyti turėjo valstybė.
Ši itin reta knyga yra simbolis, kaip lietuviai XX amžiaus pradžioej kūrė Lietuvos valstybę.
Ką vežė kunigas, vykdamas į Ameriką pradėti naujo gyvenimo? Dainų rinkinius, kuriuos tikėjosi ten išleisti, nes Lietuvoje tai buvo draudžiama.
